Senieji gimdymo namai - tarsi paminklas rajono akušerijai ir legenda tapusiam gydytojui

Rodos, šis pastatas tik ir laukė, kad kas jį pašnekintų - papasakojo dvi ypatingas istorijas. Vieną apie Jurbarko akušeriją, o kitą - apie pastarosios pradininką šiame krašte, legenda tapusį gydytoją Povilą Ručinską. Šio paties Donelaičio gatvėje stūksančio pastato biografija gana trumpa - statytas A. Smetonos laikais - čia gyveno notaras, kuris karo metais išvyko iš Lietuvos. Maždaug nuo 1960 iki 1980 metų čia įsikūrė savarankiško gimdymo namai, ilgainiui priskirti Jurbarko ligoninės globon - tapo akušerijos ginekologijos skyriumi, liaudyje paprastai vadinamu gimdymo namais. Išsikrausčius gimdyklai, čia kurį laiką veikė ligoninės vidaus skyrius, bet netrukus pastatas “perkvalifikuotas” į medikų bendrabučius. Dabar tai tiesiog eilinis gyvenamasis pastatas - daugiabutis. Štai tokia trumpa šio pastato istorija, kurio ryškiausias momentas būtent tas dvidešimtmetis, kuomet čia pasaulį pirmą kartą išvysdavo mažieji rajono gyventojai, kuomet čia gimusios jurbarkietės (ir ne tik) sugrįždavo gimdyti savo vaikų.

Apie 50 metų Jurbarke gyvenanti Vera Angelė Mažeikienė buvo viena iš tų, kuri čia ne tik gimdė (antros dukros susilaukė), bet ir pati čia dirbo - akušere, t.y. ta, su kurios pagalba naujagimiai išvysdavo šį pasaulį. Šiuose gimdymo namuose ji dirbo apie 10 metų - pradžioje akušere, o galiausiai ir administracijoje. Šypsosi, pradžioje skaičiavusi kūdikius, kuriems padėjo gimti - suskaičiavusi iki 284 pametė skaičių. 

Kas dėl paties pastato, jis tik atrodo nedidelis. “Tuo metu čia veikė solidi įstaiga”, - patikina pašnekovė. 20 akušerinių lovų antrame aukšte, pirmame aukšte 10 ginekologinių lovų. Viršuje vienu metu sutilpdavo 20 naujagimių. Iš viso apie 30 darbuotojų kolektyvas (su medikais ir ūkio dalimi), operacinė, kurioje buvo vykdomos įvairiausios sudėtingiausios operacijos - nuo Cezario pjūvų, sekcija vadinamų, iki kiaušidžių su gimda šalinimu. Buvo įrengtas speciali vieta, taip vadinamas boksas, gimusiems anksčiau laiko. Kieme - kitas didžiulis ūkinis kompleksas. Ten, kur dabar privatūs garažai - veikė virtuvė, kuri pamaitindavo visą skyrių; atskirai skalbykla, džiovykla, atskira patalpa, skirta lyginti, galiausiai paskutiniame statinyje taip vadinamas autoklavas, skirtas įvairioms medžiagoms, įrankiams sterilizuoti. Vera šypsosi, kad taip žiemą vasarą visą parą sukdavosi ratas- sanitarės kursuodavo tarp tų pastatų. Gimdymų buvo gana daug - 2-3 per dieną, o būdavo ir aštuoni. Vera šypsosi pastebėjusi įdomų ciklą - gimdymų ypač pagausėdavo po Joninių praėjus dveyniems mėnesiams.

Prie gimdyvių budėjo ir kūdikius priimdavo dažniausiai akušerės - gydytoją kviesdavo ypatingu atveju. Šypsosi, kitaip gydytoją būtų užvaikiusios. Norėjo jį “patausoti” - gydytojas P. Ručinskas vienas dirbo visame rajone apie 10 metų. Iki pietų jis moteris konsultuodavo - priimdavo kitame pastate, kuris buvo toje pačioje gatvėje, o popiet ateidavo į akušerijos-ginekologijos skyrių operuoti.  Įdomus momentas, kurį pastebėjęs pats P. Ručinskas, kol jis rajone vienas dirbo - gimdymų per metus apie 800, o kai gydytojų daugiau dirbo  - gimstamumas krito perpus.

V. Mažeikienė, pasakodama apie tuometinių gimdymo namų rutiną, kartoja, jog sunku patikėti, kokiomis sąlygomis dirbo ir kaip viskas atrodė. “Kaip iš fantastikos srities”, - juokiasi ji, pridurdama, rodos, dirbo ne prieš 50, o prieš 150 metų - tokia didžiulė pažanga dabartinėje akušerijoje padaryta.

Prieš 50 metų veikusioje gimdykloje nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos - pastatą vandeniu aprūpindavo nedidelis šulinukas kieme. O kas dėl įvairių nuotekų - kieme nuolat stovėdavo mašinos su cisternomis - iš rezervuarų siurbdavo ir išveždavo susikaupusias nuotekas. Vienkartinių švirkštų nebuvo - tekdavo tuos pačius virinti, taip dezinfekuojant.

Kartą metuose mėnesiui šiuos gimdymo namus uždarydavo - reikėdavo išdezinfekuoti patalpas - kolektyvas su visomis gimdyvėmis išsikraustydavo į kitas patalpas. Vera nusijuokia prisimindama, kaip susodindavo visas moteris į sunkvežimį ir su visa aparatūra kraustydavo į laikinus gimdymo namus - taip teko glaustis Jurbarko klebonijoje, Veliuonoje.

Dabartiniam jaunimui sunku patikėti buvus tokiam laikui, kai apie apsisaugojimo priemones tik rusų filmuose galėjo pamatyti - tokių apskritai nebuvę, todėl nieko nuostabaus, kad nėštumo nutraukimo operacijos tuo metu nebuvo toks retas reiškinys.

Sovietmečiu viskas buvo kitaip. Gimus kūdikiui jo neatiduodavo mamai, kaip dabar - o laikydavo atskiroje patalpoje, būtinai suvystytus taip, kad nei rankų, nei kojų nepakrutintų. Mamai atnešdavo tik pamaitinti - ir ne tada, kai jis užsinorėdavo valgyti, o kada ateidavo laikas.  Tik tada mamos galėjo savo vaikais pasidžiaugti, o kuri drąsesnė ir išvystyti. Naujagimiai suguldyti vienoje patalpoje, naktį daniausiai choru “dainuoja”, o mamos, kitoje patalpoje, verkia, kankindamosi, galvodamos, kad tai josios kūdikis verkia. Gimdyves tik po aštuonių parų praleisdavo - dvi dienas privalėdavo gulėti. “Buvo režimas. Tarsi kareivėlius augino”, - šypsosi prisiminusi Vera, pripažindama, kad paaiškinimo tam neturinti - buvo tokia tvarka, tokie reikalavimai, kurių privalėjo visi laikytis.

Vyrų vidun, žmonų gimdyvių ir gimusių vaikų pamatyti, neleisdavo - šie lauke, po langais burkuodavo, laukdavo - kuri galėdavo vaikščioti, prie lango prieidavo. Vera pasakoja visokių vyrų mačiusi ir jų kalbų prisiklausiusi. Būdavo ir tokių, kurie ateidavo jau vaiko gimimą “aplaistę”. Arba pas žmoną verždavosi ir piktindavosi, kodėl savo vaiko negali pamatyti. Personalas nesiginčydavo - dažniausiai šie vyrai patys pasitraukdavo, nes į darbą reikėdavo eiti.  

Tokiai griežtai tvarkai paaiškinimas galėjo būti apsauga nuo taršos - apsaugoti gimdyves ir naujagimius nuo infekcijų. Tokioje vietoje - daug kraujo, palanki terpė infekcijoms. Ne veltui ir muses palatose moterims tekdavo gaudyti - ryškiausias gimdyvių prisiminimas iš šių namų - gydytojas liepdavo muses palatose gaudyti. “Musės tai baisu”, - juokiasi Vera, patikindama, kad tos istorijos apie muses tikros.

Pačiame pastate, operacinėje, kurios langai atsiveria į kiemą, buvo atliekamos įvairiausios operacijos - nuo Cezario pjūvio tuo metu sekcija vadinamų, iki kiaušidžių su gimda šalinimu. Gydomos ir tokios ginekologinės ligos, kurių dabar jau nebėra arba kurios gydomos specializuotai, kai pavyzdžiui, gonorėja. Šiuose namuose buvo atskira patalpa, skirta onkologinėmis ligomis sergačioms moterims.

Pats pastatas menkai pasikeitęs - tik nelikę alyvų, dar notaro sodintų, už kurių namo nuo gatvės nesimatydavo. Tebėra tas pats šulinukas kieme, už kurio visas veiksmas vykdavo. Darbuotojai po vyšniomis susėsdavo atsikvėpti, gamtoje pabūti.

Nors ir be komunikacijų, infrastruktūros, primityviomis sąlygomis, bet tuo metu tai buvo didžiulė pažanga - prieš tai gimdymo namai veikė įsikūrę kur kas kuklesnėmis sąlygomis Vytauto Didžiojo gatvėje.

Buvo sunku, sutinka Vera, bet tuo metu tai buvo produktyvus laikas, kai visi dirbo ranka rankon, buvo draugiškas kolektyvas, ir viskas sustyguota, sureguliuota ir veikė, kaip gerai suteptas mechanizmas.

Kodėl teko šį pastatą palikti? Buvo priversti. Kaip prisiminė pašnekovė, apie 1980 metus kilo skandalas. Kiekvieną mėnesį buvo atliekami šulinio vandens tyrimai. Rezultatai pradėjo kelti nerimą - kai galiausiai tyrimai parodė, kad vandens užteštumas normas viršija šimtus kartų, privalėjo išsikelti. Persikraustė į tas Jurbarko ligoninės patalpas, kuriose galiausiai ir baigė savo gyvavimą Jurbarko akušerijos skyrius - sumažėjus gimdymų, buvo uždarytas.

 “Gyvename gimdymo namuose. Geriame šampaną moterų kambary, miegame vaikų, o svečius priimame, kur moterys gimdydavo”, - juokiasi medikė Vilija Zokaitienė, gydytojo Povilo Ručinsko dukra, gyvenanti tame pastate, pirmame aukšte, kuriame trumpai, apie 5 metus, 1955-1960 metais, ir veikė gimdymo namai. Ten, kur dabar jų valgomasis, buvo įrengta operacinė, miegamajame laikė naujagimius, o svetainėje - gimdyvių kambarys. Gydytojas būdavo visada šalia. P. Ručinskas gyveno antrame aukšte, virš gimdyklos.

Viskas buvo įrengta paties gydytojo pastangomis. Kai jis dar jaunas specialistas iš Vilniaus atvažiavo dirbti į Jurbarką, rado tuos namus apgailėtinomis sąlygomis - dirbo viena akušerė. Pastatas nebuvo pritaikytas gimdymams, nebuvo operacinės. P. Ručinsko atkaklumo dėka, iš tuometinės valdžios išsireikalavus gimdyklą perkėlė į Donelaičio gatvės pastatą - Vilija šypsosi, kad jiems tas pastatas, suremontuotas ir pritaikytas, tada atrodė kaip rūmai.

Ji pati nepamenanti to laiko, kuomet namuose veikė gimdymo namai. Vilija gimusi Vilniuje. Į Jurbarką tėvai ją atsivežė dar kūdikį.

Apie tėtį - tik geriausi žodžiai. Tikina, kad jis savo darbui buvo atsidavęs - naktį dažnai iškviesdavo - jis niekada neatsisakydavo. “Kas be manęs padarys?”, - sakydavo P. Ručinskas.

Jei žmona Karolina papriekaištaudavo vyrui, kad šis per daug į darbą pasinėręs, šis kitaip negalėjo. Buvo labai geras žmogus, geras gydytojas, puikus specialistas, kurį ir kolegos gerbė bei vertino. Kai moterys važiuodavo konsultuotis į Kauną, ten medikai stebėdavosi, ko šios pas juos važiuojančios, jei vietoje turi tokį gydytoją kaip P. Ručinską. Gimdyti į Jurbarką važiuodavo ir iš kitų rajonų.

Baigęs dabartiniame Vilniaus universitete mediciną, P. Ručinskas ginekologijos kursus išklausė tuometiniame Leningrade. Visada domėjosi naujausiomis žiniomis - kai nedirbdavo, tai namie ant sofutės, kaip dabar prisimena Vilija, skaitė naujausias medicinos knygas. Ir į kursus važiuodavo - reikėdavo kas penkerius metus, o jis kas dvejus tobulindavosi. Dukra neabejoja, jei tėtis būtų Vilniuje likęs, būtų daug mokslo srityje pasiekęs. Bet jau taip atsitiko, kad jį, jauną prakutusį specialistą, išsiuntė kelti medicinos lygio į rajoną. Galėjo rinktis iš kelių variantų - pasirinko Jurbarką. Patiko ir pats miesto pavadinimas, ir tai, kad čia gavo gyvenamąjį būstą. Su šeima į pastatą Vytauto Didžiojo gatvėje atsikraustė 1955 metų spalį ir gyveno iki pat savo mirties. Pirmus penkerius metus antrame aukšte, o išsikėlus gimdyklai, įsikūrė su šeima pirmame. Pradžioje jam Jurbarke atrodė pilka, niūru, bet ilgainiui gydytojas taip įleido šaknis, kad nenorėjo niekur kraustytis - bent jau tokių kalbų Vilija iš tėvo negirdėjusi. Jis buvo bendraujantis, visų mėgiamas, gerai sutarė su kaimynais - po darbo, laisvą minutę turėdamas, traukdavo pas kaimyną šachmatais žaisti. Savo darbovietėje garsėjo kaip aistringas šaškių žaidėjas - visus skyriaus darbuotojus šiuo žaidimu užkrėtęs. Namuose dažnai svečiuodavo kolegos, bendardarbiai - pokalbiai apie mediciną, smagūs įdomūs pašnekesiai.

Jam labai patiko jo darbas. Ir niekada nebijo eiti į darbą. Sakydavo, nieko nebijo, nes viskam pasiruošęs - viską moka. “Jis viską operavo. Jis tikrai viską mokėjo”, - kartoja dukra.

Turėjo gydytojas ir kitų pomėgių. Jo rankomis ir obelys sode sodintos. Ir dar vištas jis augindavo. Vilija su šypsena prisimena, kaip tėtis, kiaušinius surinkęs, sėsdavo prie stalo užsirašyti, kiek kiaušinių vištos padėjo ir kiek jis joms lesalo išnaudojo. Norėjo išsiaiškinti, ar apsimoka tas vištas auginti. Paaiškėdavo, kad neapsimoka, bet vis tiek jas laikė.

“Buvo labai geras gydytojas, bet dar geresnis tėtis”, - šypsosi Vilija, papasakojusi, kaip jis kelis kartus per mėnesį jai, studentei, į Kauną karšto naminio maisto atveždavo. Pradžioje autobusu važiuodavo, o paskui mašina, kurią nusipirko.

Gydytojas pats namuose ir valgyti gamino, ir kambarius tvarkė. Mėgo baltus marškinius, kuriuos pats skalbdavo ir lygindavo - žmonai šio darbo daryti neleido. Viską mokėjo ir pats darė. Nemėgo ir nemokėjo tik tokių darbų, kaip remontai. Nemėgo ir nemokėjo.

Įdomi ir paties gydytojo istorija. Pasirodo, jis gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tėvai išvykę po karo užsidirbti, o užsidirbę sugrįžo į Lietuvą su vienerių metų Poviliuku. Vilija iki šiol menanti tėčio juokavimus, kad jis iš Amerikos grįžo turtingas. P. Ručinsko tėvai, jį kūdikį, iš Amerikos vežėsi pinigais apvyniotą.

Ručinskai, grįžę iš Amerikos, įsikūrė Širvintose, Bagaslaviškyje. Povilo tėtis, be galo darbštus, pats didelių mokslų nebaigęs, skatino vaikus dirbti ir mokytis. Povilas augo gausioje šeimoje - iš pirmos santuokos šeši vaikai, antroje santuokoje susilaukė septynių.  Visi draugiškai sugyvenę, sutarę ir kone visi aukštuosius mokslus baigę.  

„Geresnio žmogaus dar nesu sutikusi“, - kartoja P. Ručinsko dukra Vilija, kuriai pačiai labiausiai patinka žodžiai, įrašyti viename nekrologų – kad jis tėvišku rūpestingumu apgaubė pacientes, skyriaus personalą. Išties šis gydytojas buvo tapęs legenda.

Trumpai apie Povilą Ručinską

 Ilgametis Jurbarko ligoninės Akušerijos skyriaus vedėjas, gydytojas ginekologas gimė 1924 balandžio 24 dieną JAV, Vu Siti mieste, ir mirė 1998 metais lapkričio 23 dieną Jurbarke.1944 metais įstojo į VU Medicinos fakultetą, 1949 metais baigė. Vėliau kelias vedė į Širvintus – pirmąją darbovietę ligoninėje, į Obelius ir vėliau grąžino į Vilnių, kur sukūrė šeimą ir gimė dukra. Į Jurbarką atvyko dirbti 1955 metais. Nuo atvykimo dienos dirbo gimdymo namų, vėliau Akušerinio skyriaus vedėju.