Pusė amžiaus, 50 metų, tai daug, ar mažai? Žmogui – na, gal ir ne tiek daug, nors lyg jau šiek tiek ir pagyventa. O mokyklai? Pastatui, vietai, kur dirbo ir mokėsi – tiesiog gyveno – daugybė žmonių? Kur į vieną, lyg ir ne tokį ilgą, laikotarpį susipynė tūkstančiai istorijų?

Šiandien norėčiau papasakoti apie Naujamiesčio progimnaziją – mokyklą, ne kartą keitusią savo pavadinimą, statusą ir šiemet lapkričio mėn. švęsiančią 50-metį.

Gyvoji istorija

Tam, kad sužinotume, kas slepiasi už faktų ir skaičių, pajustume gyvą mokyklos dvasią, kreipiamės į žmogų, geriausiai žinantį visą šios vietos istoriją – istorijos mokytoją, mokyklos muziejaus įkūrėją ir šeimininkę Danguolę Juščienę. Tuo labiau, kad ji ne tik ilgametė šios mokyklos mokytoja, bet ir buvusi mokinė, pradėjusi joje mokytis nuo pat atidarymo, kai iš perpildytos, trimis pamainomis dirbusios Jurbarko I-osios vidurinės mokyklos (dabar – Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija), 1972 m. lapkričio 18 d. į naująją mokyklą iškilmingai buvo išlydėti jos mokiniai.

Gyvasis mokyklos metraštis – istorijos mokytoja Danguolė Juščienė. R. Vasiliauskienės nuotr.

Iš tiesų, mokykla buvo įsteigta dar prieš užbaigiant pastato apdailos darbus – 1972-ųjų lapkričio 6-ąją, mat pagal sovietmečio tradiciją naujos įstaigos ir įmonės pradėdavo veikti kokiai nors žymiai datai, ir rekordiniu greičiu, per metus, pastatytos Jurbarko II-osios vidurinės veiklos pradžia buvo skirta spalio revoliucijos metinėms, kurios būdavo minimos lapkričio 7 d. Deja, visų darbų nespėta atlikti laiku, o tam, kad mokykloje būtų galima pradėti mokyti ir mokytis, turėjo daug padirbėti ne tik mokytojai bei būsimieji vyresniųjų klasių mokiniai, bet ir mokinių tėvai. Aplinkos tvarkymas vyko pertraukų, pamokų metu, net savaitgaliais.

Gal dėl to, kad atidarymas spalio švenčių proga nepavyko, 1972-ųjų rajono spaudoje didelio dėmesio naujosios mokyklos veiklos pradžiai nebuvo skirta – tik kuklus straipsnelis lapkričio 23 d. rajoniniame laikraštyje, pavadintas „Į naują mokyklą“, kuriame rašoma: „Praėjusį šeštadienį jurbarkiečiai susirinko prie ką tik pastatytos naujosios Jurbarko antrosios vidurinės mokyklos pastato. Aidint maršo garsams, su vėliavomis ir klasės žurnalais į mokyklą atžygiavo jos dabartiniai šeimininkai. [...] Antroje Jurbarko 1284 vietų mokykloje trisdešimt du mokymo kabinetai ir klasės, erdvi aktų salė, valgykla ir didžiulė sporto salė, kurioje ir įvyko iškilmingas mokyklos atidarymo minėjimas. [...]“

Galbūt kyla klausimas, kaip buvo atrinkti mokiniai, turintys pereiti į naują mokyklą. D. Juščienė žino atsakymą ir į šį klausimą: pasirodo paskirstymo riba buvo dabartinė Vytauto Didžiojo gatvė – mokiniai, gyvenę į vakarus nuo šios gatvės, liko I-ojoje vidurinėje, o tie, kas gyveno rytų pusėje – turėjo keliauti į II vidurinę mokyklą.

Mokykla iškilo ant molingos kalvos, todėl daugybę metų rudenį ir pavasarį į ją būdavo keblu patekti iš Naujamiesčio pusės, kur ir gyveno didžioji dalis šios ugdymo įstaigos mokinių, tekdavo eiti aplink – dabartinėmis Vasario 16-osios bei K. Donelaičio gatvėmis. Patogus takas į mokyklą iš Naujamiesčio pusės buvo įrengtas tik 1986-aisiais metais.

Tvarka naujojoje mokykloje buvo griežta: mokiniai ne tik turėdavo kasdien į mokyklą eiti apsivilkę uniformomis (toks reikalavimas buvo visose mokyklose), bet ir atėję nusiauti batus ir persiauti šlepetėmis. Jei kas savo šlepetes pamiršdavo, ką gi – tekdavo visą dieną vaikščioti vien su kojinėmis.

Koridoriais pertraukų metu vykdavo nuolatinis judėjimas ratu. Kad jis nesustotų ir kad mokiniai nesugalvotų stoviniuoti pakampiais, stebėdavo „budintys“ – tam paskirti vyresniųjų klasių mokiniai. Budėtojai palaikydavo tvarką bei reguliuodavo srautus ir mokyklos valgykloje, kurioje pigiai ir skaniai keleto ilgųjų pertraukų metu galėdavo pavalgyti visi mokyklos mokiniai. Kad šioje mokykloje maistas būdavo skanus gali patvirtinti ne vienas jurbarkietis, vėlesniais, jau nepriklausomybės, metais mėgdavęs užsukti į mokyklos valgyklą papietauti.

Žinoma, kasdien dėvimos uniformos mokiniams įgrisdavo, todėl, atsimena D. Juščienė, visada labai smagu būdavo vykti į rudenines talkas kolūkiuose kasti bulvių, kelti linų ar akmenų rinkti, mat tądien nereikėdavo dėvėti uniformos, o be to – bent porą dienų nebūdavo užduodami namų darbai.

Naujus vadovėlius mokslo metų pradžioje pagal talonus galėdavo įsigyti tik gerai praėjusiais metais mokęsi mokiniai, kitiems, kurie mokėsi ne taip gerai, ar kurių tėvai neturėjo pinigų naujiems vadovėliams, tekdavo naudotis senais, kartais apiplyšusiais ar subraižytais, iš mokyklos bibliotekos.

Naujojoje mokykloje įrengta sporto salė kurį laiką buvo pati didžiausia ir moderniausia Jurbarke, todėl po ilgos mokslo savaitės (pamokos čia, kaip ir kitose mokyklose, vykdavo pirmadieniais–šeštadieniais nuo 9 iki 15 val.) sekmadieniais joje vykdavo įvairios varžybos, į kurias visada susirinkdavo pilnos balkono tribūnos žiūrovų. Mokyklos rankinio, krepšinio, „kvadrato“, estafečių komandos visada gerai pasirodydavo rajoninėse ir net respublikinėse varžybose. Na, o žiemą aikštelėje prie mokyklos ne vienerius metus būdavo išpilama čiuožykla, į kurią čiuožti susirinkdavo jaunuomenė iš viso miesto.

Pavasarį ir rudenį toje aikštelėje vykdavo karinio parengimo pamokos (sovietmečiu tokia pamoka buvo privaloma tiek vaikinams, tiek merginoms), per kurias rikiuotės žingsniu žygiuojantys mokiniai būdavo gera pramoga juos pro langus stebintiems bendraamžiams.

Prie mokyklos buvo įveistas sodas ir daržas, kuriame kiekvienas 5–11 klasių mokinys vasarą turėdavo atidirbti nustatytą valandų skaičių. Mokiniai atlikdavo ir daugiau visuomenei naudingų darbų: turėdavo rinkti, džiovinti ir į paruošų punktą pristatyti nustatytą kiekį vaistažolių, rinkti makulatūrą, metalo laužą.

Aišku, mokykloje būdavo ne tik mokomasi ir dirbamas visuomenei naudingas darbas. Savaitgaliais ten vykdavo šokiai, į kuriuos mokiniai taip pat turėdavo eiti su įgrisusiomis uniformomis. Neabejotinai patys populiariausi ir labiausiai lankomi būdavo du renginiai – naujametinis karnavalas ir kovo 8-ąją vykdavę šokiai, mat į juos būdavo galima eiti be uniformų. Smagūs ir įsimenantys būdavo dešimtokų ir vienuoliktokų (vėliau – vienuoliktokų ir dvyliktokų) švenčiami Šimtadieniai, taip pat Paskutiniojo skambučio šventės, abiturientų išleistuvės.

D. Juščienė prisimena ir sovietmečiu vykdavusį atkaklų, nors ir ne visada pastebimą, ateistinį darbą – gruodžio 24-ąją ir 25-ąją mokykloje būtinai būdavo organizuojami tėvų susirinkimai, paskaitos ar kitokie užsiėmimai, skirti, matyt, tam, kad mokiniai ir jų tėvai nešvęstų Kūčių ar Kalėdų. Nors, žinoma, ir tada ne viena šeima šias šventes švęsdavo – tyliai, nesiafišuodami, artimųjų rate.

Jurbarko II-osios vidurinės mokyklos vaizdas iš stadiono pusės. Tuomet mokykla buvo kurenama malkomis. Nuotrauka iš mokyklos muziejaus fondų.

Danguolė Juščienė prisimena ir privalomas gegužės 1-osios bei lapkričio 7-osios demonstracijas, į kurias taip pat reikėdavo eiti vilkint uniformas, netgi po paltais. Klasių auklėtojai privalėjo patikrinti ir užtikrinti, kad uniformos būtų dėvimos. Ir iš viso, prisimena istorikė, sovietmečiu klasių vadovai buvo atsakingi ir griežtai barami už bet kokį savo auklėtinių padarytą pažeidimą ar netinkamą elgesį – netgi neplanuoto mokinių nėštumo atvejais (o tokių atvejų pasitaikydavo ir tuomet) klasės auklėtojas būdavo kviečiamas „ant kilimėlio“ pas mokyklos direktorių ir baramas, kad nesugebėjo tinkamai išauklėti savo mokinių.

Vienoje, jau sovietmečio pabaigoje vykusioje gegužės 1-osios demonstracijoje, prisimena D. Juščienė, buvo juokingas įvykis. Tais metais mokyklos komanda gerai pasirodė rajoninėse saugaus eismo varžybose „Šviesoforas“ ir netgi vyko į respublikinį turą. Specialiai tam mokiniams buvo pasiūta apranga, su trijų šviesoforo spalvų bumbulais ant kepuraičių. Gal norint pasipuikuoti pasiekimais, į demonstraciją „Šviesoforo“ komandai buvo nurodyta eiti su ta specialia apranga. Vėliau mokyklos vadovybė buvo klausinėjama saugumo, kodėl mokiniai viešai pasirodė pasipuošę „buržuazinės“ Lietuvos vėliavos spalvomis.

Nepaisant to, kad mokyklos pastatas buvo naujas, žiemą joje būdavo labai šalta. Tą prisimena turbūt kiekvienas, kam teko čia mokytis. Beje, veiklos pradžioje mokykla buvo kūrenama malkomis iš mokyklos katilinės. D. Juščienė juokiasi, kad kartais per šalčius katilą yra tekę kūrenti netgi pačiam mokyklos direktoriui V. Atkočaičiui. Nors vėliau šildymas imtas tiekti iš miesto katilinės, nebereikėjo sandėliuoti malkų ir aplinkoje sumažėjo suodžių, tačiau klasės ir koridoriai nuo to šiltesni nepasidarė. Jauki ir šilta mokykla tapo tik 2008-aisiais, kai ją renovavus buvo pakeisti langai, apšiltintos pastatų sienos.

Mokykla nemažai metų dirbo dviem pamainomis, pamokos prasidėdavo 8 val. ryto, baigdavosi apie 20 val. Ši problema išsisprendė 1995-aisiais, kai pradėjo veikti Jurbarko Vytauto Didžiojo vidurinė mokykla – dalis mokytojų ir mokinių perėjo į naująją mokyklą, o Naujamiesčio mokykla vėl pradėjo dirbti viena pamaina.

Legenda

Ar daug žinote mokyklų, apie kurių įkūrimą būtų sukurtos legendos? O štai Naujamiesčio mokykla tokią turi, ją sukūrė tuometinė aštuntokė, deja, taip trumpai gyvenusi Augustė Dilytė: „Jurbarko apylinkėse gyveno keistas žmogus. Apie jo gerą atmintį, įvairius sugebėjimus, apsiskaitymą, gerą iškalbą plito įvairūs pasakojimai. Neilgai pagyveno žmogus, ėmė ir pasimirė.

Praėjo keletas metų, pro mirusiojo keistuolio žemes ėjo vienas pagyvenęs vyras, Kalniniukas. Girdi: kažkas kalba. Sukluso, atsisuko, žiūri sėdi mažas ponaitis. Vyras pradėjo kalbinti šį žmogelį. O jis kalba apie Kalnėnų piliakalnį, apie kovas su kryžiuočiais, apie Brunono apsilankymą Lietuvos–Rusijos pasienyje, būk tai prie Meškininkų piliakalnio. O Kalniniukas buvo paprastas, darbštus žmogelis, nebuvo niekur išvykęs toliau savo apylinkių. Jam pasidarė įdomu, ką kalba šis ponas. Tad ponulis ir sakąs, ateik rytoj tuo pačiu laiku, išgirsi kitų įdomybių ir netikėtai dingo iš akių. Atėjo kitą dieną, o ponaitis vėl kalbąs apie Jurbarko bažnyčių statybas, apie čia kunigavusį garsųjį istoriką M. Strijkovskį, apie žydus, apie garlaivius, plaukusius Nemune... Pasakotojas vėl netikėtai pradingo.  Kalniniukas nusprendė, kad čia kažkas ne taip: gal man vaidenasi. Nuėjo pas kleboną. O klebonas ir aiškina, kad skaitęs Jurbarko metraštį, kad toje vietoje stovėjusi maža medinė mokyklėlė, vėliau sudegusi. Garsas apie keistą žmogelį vis sklido. O Jurbarkas augo, plėtėsi naujoji miesto dalis – Naujamiestis, atsirado daugiau vaikų. Tad miestelėnai nusprendė toje vietoje, kur pasirodydavo keistas, išmintingas ponulis, pastatyti naują mokyklą. Tad 1972 metais, vėlų rudenį, Jurbarke buvo pastatyta nauja mokykla – II-oji vidurinė, 1993 metais pavadinta Jurbarko Naujamiesčio mokykla.“

Mokiniai

Rašyti apie 50-metį švenčiančios mokyklos mokinius nelengva – jų tiesiog buvo labai daug, visi jauni ir gražūs, visi savyje turintys neribotas galimybes ir potencialą tapti tuo, kuo trokšta. Jau pirmaisiais mokslo metais – 1972–1973 –  mokykloje mokėsi 1027 mokiniai. 1973 m. vasarą išleista pirmoji 36 abiturientų laida – dvi vienuoliktos klasės. Ir tuometiniai abiturientai, ir visi kiti, vėliau baigę mokyklą, nuėjo pačiais įvairiausiais keliais: tapo gydytojais ir mokytojais, inžinieriais ir žurnalistais, valstybės tarnautojais ir pardavėjais, gaisrininkais, policininkais, kunigais,  darbininkais, o taip pat mamomis ir tėčiais, vėliau – močiutėmis ir seneliais...

Mokyklos istorijoje įrašyta I-osios laidos abiturientė Violeta Dosinaitė, mokyklą baigusi aukso medaliu. Vėliau Violeta tapo gydytoja, gyvena ir dirba Jurbarke.

O per visus mokyklos gyvavimo metus aukso medaliais ją baigė 14 mokinių, dar 61 – sidabro medaliais, 15 įteikti atestatai su pagyrimu.

Žymiausia mokyklos mokinė – kita I-osios laidos abiturientė,  Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė Birutė Šiaulytė Nedzinskienė. Gimusi 1955 m. gruodžio 4 d. Intos mieste, Komijos ATSR, Rusijoje, tremtinių šeimoje, Jurbarko II vidurinėje mokykloje ji mokėsi 1972–1973-aisiais metais. 1979 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgijusi filologės specialybę. Atkuriamojo Seimo nare B. Nedzinskienė buvo nuo 1990 m. kovo 10 d. iki 1992 m. lapkričio 11 d. Mirė 1994 m. rugpjūčio 24 d. Palaidota Žemųjų Kaniūkų kapinėse Kaune. Įamžinant Birutės Nedzinskienės atminimą 2005 m. gruodžio 4 d. mokykloje atidengta memorialinė lenta, o netoliese driekiasi jos vardu pavadinta gatvė.

Danguolė Juščienė mini dar keletą buvusių mokinių, pridurdama, kad šie tikrai nėra geresni už kitus, nepaminėtus, tik gal kiek daugiau žinomi: biochemijos mokslų daktarą Gražvydą Lukinavičių, geografą ir keliautoją Saulių Šukaitį, žurnalistą Rimą Bružą, dainininkus Giedrių Prunskų, Ireną Bespalovaitę ir Virginiją Simokaitytę, katalikų kunigus Kęstutį Motiejaitį ir Audrių Arštikaitį bei evangelikų liuteronų – Virginijų Kelertą.

Dabar mokykloje mokosi 677 mokiniai, kurių, baigus progimnaziją, dar laukia gimnazijos suolas, o vėliau – platus ar siauras, status ar vingiuotas, bet visada – nelengvas gyvenimo kelias.

Mokytojai

Dar keletas žodžių apie kitą, labai svarbią, mokyklos bendruomenės dalį – mokytojus. Danguolė Juščienė vardija ilgiausiai dirbančius šioje mokykloje: mokyklos bibliotekos vedėją Oną Lažauninkienę, matematikes Rūtą Šukevičienę ir Editą Bastienę, chemijos mokytoją Vidmantą Strauką, anglų kalbos mokytoją Rimą Butkienę, kukliai priduria į šį sąrašą patenkanti ir pati.

D. Juščienė patenka ir į kitą sąrašą – į šios mokyklos mokinių, pasirinkusių pedagogo profesiją ir vėliau pradėjusių dirbti joje. O tokių tikrai nemažai: be D. Juščienės čia įrašyti fizinio ugdymo mokytojas Vadimas Aksionovas, matematikė Edita Bastienė, tikybos mokytoja Rasa Greičiūtė, technologijų mokytoja Audronė Jocaitienė, rusų kalbos ir technologijų mokytoja Vitalija Majorovienė, lituanistė Daiva Malskytė, pradinių klasių mokytojos Jovita Masaitytė ir Ingrida Naujokaitienė, anglų kalbos mokytoja Daiva Petrauskaitė, šokių mokytoja Evelina Šauklienė, geografijos mokytoja Ovidija Unčiurienė. Beje, ir mokyklos budėtoja Loreta Zokaitienė – taip pat buvusi šios mokyklos  mokinė.

Į kolektyvą įsilieja ir jaunimas – prieš dvejus metus mokykloje dirbti pradėjo pradinių klasių mokytoja Urtė Vilimaitė, šiais metais – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Sandra Vilčinskienė ir Živilė Rinkevičienė.

Nuo 2005-ųjų mokyklai vadovauja direktorė Alma Uznė.

Alma Uznė Naujamiesčio mokyklai vadovauja nuo 2005 m. Asmeninio albumo nuotr.

Mokyklos pastatas šiandien gyvas, sklidinas mokinių balsų ir šurmulio ir dar gražesnis, negu anksčiau – iš tolo šviečia šiltomis ir ryškiomis fasado spalvomis. Sutvarkyta mokyklos aplinka, greta plyti naujai įrengtas stadionas ir sporto aikštynas. Mokyklos mokytojai ir mokiniai nekantriai laukia 2022 m. lapkričio 19 d., kai į būsimą didžiulę jubiliejaus šventę susirinks buvę visų laidų mokiniai, prisiminti jaunystės laikus, mokyklines išdaigas, meiles ir draugystes, simpatijas ir antipatijas, paminėti išėjusius Anapus mokytojus ir mokinius, pašėlti smagiame koncerte kartu su kultine grupe „Poliarizuoti stiklai“.

Jurbarko Naujamiesčio progimnazija šiandien. R. Vasiliauskienės nuotr.