Kauno gatvėje fontanas atkūrė seniausią Jurbarko istoriją, siekiančią III amžių

Jurbarkas – miestas, gražus ne tik savo jaukiomis gatvelėmis bei žaliais parkais, bet ir turtinga istorija. Vieni miesto objektai apipinti gražiomis legendomis, kiti byloja senus, tačiau svarbius įvykius. Kai kurie jų iš kartos į kartą sklinda jurbarkiečių lūpomis, o apie kitus sužinoti leidžia įvairūs tyrinėjimai ir darbai. Viena tokia istorija šiandien glūdi Kauno gatvėje esančio fontano vietoje.

Prieš 10 metų Kauno gatvėje buvo kuriama nauja patraukli miesto erdvė – poilsio zona su fontanu ir suoleliais. Kadangi ši teritorija, kaip ir visa Kauno gatvė, priklauso senamiesčio zonai, archeologai čia turėjo atlikti kasinėjimus. Juos vykdant ir buvo tiesiogine prasme atkasta nauja istorija – seniausiai Jurbarke gyvenusios moters palaikai. Vietiniai gyventojai ją pakrikštijo „seniausia jurbarkiete“, kadangi ji čia buvo palaidota maždaug III–IV amžiuje. Ruošiant poilsio zoną, kasinėjimus atlikę archeologai iš Vilniaus giliai po žeme, iškasus maždaug 2 m, rado kapą su gerai išsilaikiusiais palaikais jame. Kapavietėje buvo palaidota maždaug 20–25 metų moteris – amžių antropologai nustatė pagal mirusiosios dantis. Iš pradžių manyta, kad rasti palaikai priklauso mergaitei – tokių minčių mokslininkams kilo dėl sidabrinės apyrankės, rastos prie kūno, skersmens. Tačiau visgi paaiškėjo, kad tai buvo ne mergaitė, o gležna moteris. Šalia kūno buvo rasta ne tik apyrankė, bet ir daugiau papuošalų, vieni jų – gintariniai karoliai. Žinoma, kad gintaras tokiame amžiuje buvo ypatingai brangi medžiaga, taigi galima daryti prielaidą, kad mirusioji buvo turtinga moteris. Be gintarinių karolių rasta ir daugiau jaunos moters papuošalų bei karoliukų, kurie buvo ne šiaip padėti šalia kūno, o kruopščiai išdėlioti prie tam tikrų kūno dalių: prie kairiojo blauzdikaulio gulėjo dvi žalvarinės grandys, dubens kaulų srityje – apyrankė, dvi lankinės segės, du mėlyno stiklo ir du gintariniai karoliukai. Prie dešiniojo šlaunikaulio buvo juodas stiklo su emale karoliukas, prie kaukolės – žalvarinė antkaklė ir apgalvis bei vienas žalio stiklo ir vienas gintarinis karoliukas. Archeologai ypač dėmesį atkreipia į karoliukus, kurių toks specifinis išdėliojimas, spėjama, buvo laidojimo ritualo dalis. Velionė buvo palaidota aukštielninka, rankos sulenktos ant pilvo. Ar moteris mirė sava mirtimi, ar smurtine – mokslininkai pasakyti negalėjo, tačiau išsiaiškino, kad jokių patologijų neturėjo.

Kaip paaiškėjo, toje vietoje, kur dabar yra fontanas, XVII amžiuje stovėjo pastatas. Būtent ten, kur buvo jo pamatai, ir rasta kapavietė. Ilgainiui nustatyta, kad šis kapas nėra pavienis – jų šioje vietoje turi būti daugiau. Archeologai, atradę moters kapą, nusprendė ištirti visą plotą po dabartiniu fontanu ir neklydo – maždaug 2,6 metrų gylyje atrado dar vieną kapą, kuriame, spėjama, buvo palaidotas vyras. Deja, šis kapas buvo apiplėštas, kaulų nelikę, tik prie radinių prikepę trupiniai. Archeologai rado išlikusį rankos kaulą, dalį kaulų prie sagties, žalvarinę sagtį ir metalinius karoliukus primenantį papuošalą ar aprangos detalę. Taigi galima daryti išvadą, kad papuošalai bei kiti smulkūs, vertingi daiktai buvo laidojami kartu su velioniu. Šiandien visuomenė yra kardinaliai pasikeitusi ir žmonės laidojami be jokių įkapių. Archeologai teigia, kad ateities kartoms kasinėti nebus taip įdomu, nes žmonės neturi įpročio laidoti mirusiuosius su papuošalais ar kitais jiems brangiais daiktais. Kyla klausimas, iš ko bus galima spręsti, kokiam amžiui ir visuomenės sluoksniui priklausė mirusysis – tą išsiaiškinti neradus įkapių tampa daug sudėtingiau.

Taigi 2011 metais Kauno gatvėje dirbę archeologai atrado ne tik seniausiai Jurbarke gyvenusią moterį, bet ir unikalų, jokiuose šaltiniuose nepaminėtą kapinyną, kuris, spėjama, greičiausiai driekiasi atokiau nuo gatvės į vakarų pusę, link Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios. Be atrasto kapinyno kasinėjimai atskleidė ir daugiau naujų faktų bei įrodymų, kad šioje vietoje buvo gyvenama jau nuo Akmens amžiaus laikų. Po senamiesčio fontanu, tik jau kitoje vietoje nei kapai, maždaug 2,3 metrų gylyje, buvo rasta grublėtos keramikos ir kitų radinių, menančių I tūkstantmečio pabaigą. Pakasę kiek giliau archeologai atrado dar senesnių daiktų – kelios dešimtys titnaginių radinių leidžia manyti, kad šioje vietoje būta mezolito laikotarpio gyvenvietės.

Taigi po šių archeologinių kasinėjimų buvo atrasta ne viena istorinė naujiena. Ta pati vieta, ta pati žemė, tačiau jos sluoksniai slepia visiškai skirtingus laikmečius: šiandien, XXI amžiuje, toje vietoje yra fontanas ir jurbarkiečių poilsio zona, XVII amžiuje čia stovėjo pastatas, III–IV amžiuje ten pat buvo kapinynas, o VIII–V a. pr. Kr. gyvavo mezolito laikų gyvenvietė. Visi šie laikmečiai labai skirtingi, tačiau juos sieja žemė – ją tyrinėjant sluoksnis po sluoksnio galima atverti dar neatrastus tautos ir pasaulio lobynus, kurių vertė yra neįkainojama.

Jurbarko Kauno gatvės poilsio zona nėra vienintelė vieta, kuri kupina istorijų. Netoli esantis skverelis prie bažnyčios slepia kadaise čia vienam turtingam žydui priklausiusį malūną, lentpjūvę, elektrinę, tad ši teritorija priminė tikrą pramoninį rajoną. Būtent dėl elektrinės 1940 metų vasarą kilo didysis Jurbarko gaisras, nusiaubęs miesto senąją ir tankiausiai gyvenamą dalį.  Per tą gaisrą sudegė du trečdaliai miesto. Ugnis nepagailėjo ir bažnyčios. Įdomu tai, kad vietiniai iki šiol mena, kaip jurbarkiečiai per didįjį gaisrą nešė savo daiktus į šventorių ir krovė prie bažnyčios, manydami, kad šioji vieta saugiausia. Deja, viskas sudegė.

Kartais kasdien lankomos vietos yra ypatingos ir išskirtinės, net jei žmonėms taip tą akimirką ir neatrodo. Pasidomėję ir pažvelgę giliau visi atrastų kažką labai seno, bet tuo pačiu ir artimo – istorija, šaknys ir praeitis yra vienas svarbiausių žmonijos turtų, kurį būtina puoselėti ir, žinoma, perduoti ateities kartoms.