Jurbarko pramonės rajonas: praeityje ir dabar, planuose ir realybėje

Koks gražus ir žalias mūsų miestas! O ko gero, patys gražiausi ir vešliausi pušynai, primenantys jaukų kurortą, driekiasi vakarinėje miesto dalyje, kaip tik ten, kur nuo sovietmečio glūdumos įsikūrusi pramonės zona – didžiuliai pilki betoniniai pastatai, sunkiasvorių automobilių išduobėtas asfaltas, dulkės ir įrengimų gaudesys.

NEĮGYVENDINTI PLANAI

Vargu, ar daug kas žino, jog dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, atsižvelgiant į Jurbarko geografinę padėtį, patogų susisiekimą su kitais miestais automobilių ir vandens keliais, jame buvo planuota didelė pramonės plėtra, o tuo pačiu – ir spartus gyventojų skaičiaus didėjimas: skaičiuota, kad 1980-aisiais Jurbarke turėtų gyventi apie 80 tūkst. gyventojų. Jurbarke planuota pastatyti naftos perdirbimo gamyklą. 1967-aisiais Leningrado valstybinis projektavimo institutas „Leninprogaz“ pradėjo projektuoti Jurbarko naftos perdirbimo įmonės administracinį-ūkinį bloką: vienuolikos aukštų administracinį pastatą, mokymo kombinatą, 300 vietų valgyklą ir tokio pat dydžio konferencijų salę, priešgaisrinį depą ir kitus pastatus („Jurbarko gigantui“, 1967 m. straipsnis rajono spaudoje). Kad šie planai buvo tikrai rimti patvirtina ir tai, jog 1968 metais Pramoninės statybos projektavimo institutas „Pramprojektas“ parengė dar vienos pramoninės zonos – Jurbarko miesto šiaurinio pramonės rajono – projektą. Naujų įmonių dirbančiųjų ir kitų miesto gyventojų aptarnavimui čia buvo numatyta pastatyti cheminę rūbų valyklą-dažyklą, pirtį ir skalbyklą, siuvimo fabriką, buitinio aptarnavimo kombinatą, suskystintų dujų balionų sandėlį, apželdinimo trestą, visuomeninį kultūrinį-buitinį centrą, įrengti šaldytuvus, kulinariją, duonos kepyklą, alaus daryklą, autobusų parką. Deja, o gal – laimė, Jurbarko miesto pramoninei plėtrai koją pakišo geležinkelio nebuvimas. Naftos perdirbimo gamykla čia taip ir neiškilo – ji pastatyta Mažeikiuose, neatsirado Jurbarke nei kažkada planuota cemento gamykla – ji įsikūrė Naujojoje Akmenėje, nei aštuntajame dešimtmetyje numatyta pastatyti aliuminio konstrukcijų gamykla, kurioje turėjo dirbti 2000 darbuotojų („Mūsų rajono penkmetis“, 1972 m. straipsnis rajono spaudoje).

Miestas liko vis toks pat nedidelis ir jaukus, paskendęs medžių žalumoje ir parkų pavėsyje. Visa Jurbarko pramonė ir toliau telkėsi miesto vakaruose, ten, kur prie žvyro klodų įsikūrusi Jurbarko nerūdinių statybinių medžiagų gamykla (jurbarkiečių paprastai vadinta „žvyro karjeru“ arba „karjeru“) 1967-aisiais išleido savo pirmąją produkciją. O 1968-aisiais netoli jos, ten pat, miesto vakaruose, pradėta statyti, ko gero, didžiausia sovietmečiu Jurbarko įmonė – statybinių medžiagų kombinatas, dažniausiai vadintas tiesiog „gelžbetoniu“.

STATYBINIŲ MEDŽIAGŲ KOMBINATAS

Statybinių medžiagų kombinatas buvo statomas ne vienerius metus – pradėti veikti jis turėjo 1970-aisiais, deja, statybos procesas lengvas nebuvo: 1970 m. gegužės 22 d. vykusiame LKP (Lietuvos komunistų partijos) rajono komiteto biuro posėdyje buvo rimtai svarstomi Statybinių medžiagų kombinato statybos darbų trūkumai: „Kombinatas turi būti atiduotas eksploatacijon dar šiais metais, o statybos-montavimo darbų reikia atlikti dar už 1 300 tūkst. rb. Pirmojo šių metų ketvirčio statybos-montavimo darbų planas buvo tik 100 tūkst. rb. Likusias lėšas reikės įsisavinti per likusius 9 mėnesius. (...) Statybos valdyba, trūkstant darbo jėgos, nepajėgė laiku atiduoti darbų subrangovinėms organizacijoms. Normaliam statybos valdybos darbui trūksta 57 statybininkų. Pasitaiko trūkumų organizuojant darbus, neišvengiama mechanizmų ir statybininkų prastovėjimo.“ („Apie kapitalinės statybos eigą rajone“, 1970 m. straipsnis rajono spaudoje). Vis dėlto statyba vyko: „Čia pat už sandėlio – pagrindinis korpusas. Virš jo iš tolo matomas kyla betono mazgo bokštas. (...) Į bokštą kyla užpildų sandėlio galerijos karkasas. (...) Šia galerija į bokštą transporteriais keliaus statybinės medžiagos ir pateks į gamybinį korpusą (...) Už gatavos produkcijos aikštyno stovi kompresorinės pastatas (...) Kiek atokiau – gamyklos širdis – katilinė, o už jos stiebiasi aukščiausias statinys Jurbarke – dūmtraukis. Tiesa, jis kol kas tik 43 metrų aukščio.“ („Ryškėja gamyklos veidas“, 1970 m. straipsnis rajono spaudoje).

Ne paslaptis, kad sovietiniais laikais buvo mėgstama bet kokius pasiekimus ar naują pradžią susieti su tam tikrais įvykiais. Statybinių medžiagų kombinato veiklos pradžia irgi nebuvo išimtis. 1971 m. balandžio 1 d. „Šviesos“ laikraščio straipsnyje „Pirmieji žingsniai“ skelbiama: „Kovo 30 diena – žymi data mūsų šalies gyvenime. Prasidėjo TSKP XXIV suvažiavimas. Ši diena istorinė ir pramoninėje Jurbarko raidoje – pirmą produkciją pradėjo gaminti statybinių medžiagų kombinatas.“ Buvo numatyta, kad kombinatas pirmaisiais metais pagamins 17 tūkst. kub. m produkcijos, o vėliau – iki 40 tūkst. kub. m. gelžbetonio gaminių per metus.

Per visą kombinato veiklos istoriją jam vadovavo tik trys vadovai. Pirmąjį direktorių, vadovavusį įmonei statybos metu, nepartinį bei buvusį tremtinį, todėl, matyt, politiškai nepatikimą Aloyzą Žukauską įmonei pradėjus veiklą pakeitė Kazimieras Petravičius. Kaip tik jam vadovaujant gamykla ir tapo tokia, kokią ją atsimena daugelis ten dirbusių jurbarkiečių. Milžiniškoje teritorijoje tarp dabartinių Statybininkų, Kalnėnų, P. Paulaičio ir Pramonės gatvių įsikūrusiame kombinate buvo daugybė padalinių: formavimo cechas, armatūrinis cechas, metalo konstrukcijų cechas, mechaninis cechas, realizacijos cechas, betono mazgas, katilinė, kompresorinė, polistirolo cechas, stalių dirbtuvės, autoūkis. K. Petravičiui vadovaujant iškilo ir naujasis, įspūdingas įmonės administracinis pastatas, kuriame įsikūrė ne tik darbuotojų kabinetai, bet ir sporto bei aktų salės, 25 m baseinas, pirtis. Kombinatas tuo metu per metus pagamindavo iki 100 tūkst. kub. m gelžbetonio gaminių.

Vienas iš Kazimiero Petravičiaus į Jurbarką pakviestų „jaunų specialistų“, dabar – Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys, UAB „Uliksas“ direktorius Vidmantas Juzėnas kombinate dirbęs dvylika metų: nuo 1985-ųjų, kai baigęs Kauno politechnikos institutą buvo priimtas į formavimo cechą meistru, iki 1997-ųjų, kai paliko to paties formavimo cecho viršininko pareigas, savo darbą čia mini geru žodžiu. Jurbarkiečiai, o ir atvykėliai iš kitur, noriai eidavo dirbti į SMK, prisimena V. Juzėnas, nes kombinatas garsėjo tuo, jog jo darbuotojai buvo gana greitai aprūpinami butais. Kombinatas turėjo statybininkų padalinį ir per daugiau kaip 20 savo veiklos metų Jurbarke pastatė apie 10 daugiabučių gyvenamųjų namų. Kombinate dirbo apie 700 žmonių, vien administracijoje – apie 140. Buvo gaminama daugiau kaip 200 rūšių gelžbetonio gaminių. Per visą savo veiklos laikotarpį kombinatas plėtėsi – vyko senųjų pastatų rekonstrukcija, buvo statomi nauji cechai. Apie 1996 metus buvo pradėtas statyti paskutinysis kombinato pastatas – naujasis metalo konstrukcijų cechas, kuris taip ir liko nebaigtas.

Sovietmečiu darbas didelėje įmonėje buvo visiškai kitoks, nei dabar – darbuotojai ten ne tik dirbdavo, bet ir ilsėdavosi, sportuodavo, užsiimdavo menine saviveikla, buvo auklėjami vaizdine agitacija. Visa ši veikla buvo plačiai išvystyta ir Jurbarko statybinių medžiagų kombinate. Kombinato sporto salėje treniruodavosi futbolo ir rankinio komandos. 1985 m. statybinių medžiagų kombinato sportininkai sudarė rajono futbolo rinktinės bei vyrų rankinio rinktinės pagrindą, sėkmingai dalyvavo savo žinybos respublikinėse varžybose.

Turiningu dirbančiųjų laisvalaikiu buvo rūpinamasi ir organizuojant meninę saviveiklą. Chorvedė Danutė Lapienė prisimena, kad statybinių medžiagų kombinate vadovavo vyrų ir moterų vokaliniams ansambliams, kurie pasirodydavo gamyklos šventėse, dalyvaudavo žinybiniuose pramonės darbuotojų sąskrydžiuose, rajoninėse apžiūrose bei konkursuose. Kombinate, pasirodo, dirbo ir kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas – vadovavo SMK estradiniam ansambliui, kuris dažnai koncertuodavo įvairiose įmonės šventėse.

Dailininkas Zigmas Morlencas, taip pat buvęs SMK darbuotojas, prisimena, kad didžiuliame kombinate buvo daugybė „meninio“ ir apipavidalintojo darbo: nuo vaizdinių darbų saugos instrukcijų cechuose, gamyklos sienlaikraščio apipavidalinimo, politinės vaizdinės agitacijos iki gamyklos želdinių, „garbės lentos“ ir paminklo milijoniniam gaminiui projektavimo.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę prasidėjo valstybinių įmonių privatizacija. Paskutiniaisiais veiklos metais AB „Jurbarko statybinių medžiagų kombinatas“ vadovavo Petras Kaminskas. Deja, sovietinės pramonės gigantas nesugebėjo prisitaikyti dirbti naujomis laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis – ko gero, jis tiesiog buvo per didelis. Dabar pramoninės zonos žemės sklypai ir buvę SMK pastatai priklauso įvairiems juridiniams ir fiziniams asmenims.

PRAMONĖS RAJONAS DABAR

Šiandien buvusi statybinių medžiagų kombinato teritorija vis taip pat paskendusi vešliuose pušynuose. Pro savaime sužėlusių krūmų sąžalynus galima įžiūrėti milžiniško administracinio pastato griuvėsius, tuščiomis langų ertmėmis žvelgiantį metalo konstrukcijų cechą, pro suskilusį betoną į dangų kyla žolė ir krūmai po realizacijos cecho tiltiniais kranais, kadaise transportavusiais gelžbetonines konstrukcijas. Už papilkėjusios betono tvoros ir surūdijusių vartų į dangų kyla apirusi estakada ir betono mazgo bokštas su užrašu „Jofa“ – jau nepriklausomoje Lietuvoje SMK bazėje veikusios ir 2017 metais bankrutavusios UAB „Jofa“ prisiminimas. Tačiau esama ir sėkmingesnės veiklos ženklų. Vietoje dar devintojo dešimtmečio viduryje nuo statybinių medžiagų kombinato atsiskyrusio Gamybinio autotransporto susivienijimo (GAS) įsikūrusi viena sėkmingiausių Jurbarko įmonių – UAB „Manvesta“, buvusiame polistirolo ceche ir sandėlyje, vakarinėje teritorijos dalyje – UAB „Elodenas“. Dar daugiau sėkmingai veikiančių įmonių įsikūrusios šalimais plytinčioje buvusios Rajono statybos organizacijos (RSO) teritorijoje.

Pramonės rajonas ir Jurbarko rajono savivaldybė vis dar laukia investuotojų, norinčių įsikurti šioje teritorijoje ir pradėti čia savo verslą. Tokių planų ir netgi projektų jau būta. Štai 2020 m. lapkričio 26 dieną įvyko UAB „AmberCell Industries“ gamybos paskirties pastato, projektuojamo P. Paulaičio g. 17A, Jurbarko mieste, viešas virtualus pristatymas. Planuota, kad bent jau pradžioje Jurbarko gamykloje dirbs iki 50 darbuotojų, o galutiniame etape – iki 150. Naujoje gamykloje Jurbarke planuota gaminti vienkartines medicinines priemones: personalo apsaugos, infekcijos kontrolės, skirtos darbui operacinėje ir pan. Projektavimo darbai turėjo būti baigti ir statybos prasidėti 2021 metais. Deja, kol kas šis projektas taip ir nepradėtas įgyvendinti.

Vis dėlto, Jurbarko rajono savivaldybė nepraranda vilties atgaivinti ir įveiklinti šią teritoriją. Čia jau nutiesti dujotiekio tinklai. Įgyvendinant projektą „Funkcinės zonos Tauragė+ plėtros strategijos pirmaeilių veiksmų įgyvendinimas“, rekonstruojami esami vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai bei lietaus nuotekų tinklai, kurie daugelį metų kėlė problemas. Detaliaisiais planais suformuoti keturi valstybinės žemės sklypai pramonės ir verslo objektams. Tai leidžia tikėtis, kad kada nors šioje buvusioje aktyvioje pramonės zonoje vėl intensyviai plėtosis Jurbarko miesto ir verslo gyvenimas.

Projektą „Įdomioji prakalbintų pastatų istorija“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijos ir televizijos rėmimo fondas, skirta 5 000 Eur