Miestas ir ugnis. Gaisrai Jurbarke

Kokios mintys, vaizdai ar jausmai kyla pagalvojus apie gaisrą? Nepakeliamas karštis ir ugnies liežuviai? Viską aplinkui temdantys dusinantys dūmai? Ugnies ūžimas ir griūvančių pastatų traškėjimas, žmonių klyksmai? Širdį verianti neviltis matant kaip per visą gyvenimą po kruopelę kurta gerovė akimirksniu virsta plėnimis? Visi šie jausmai vienu metu? O jeigu juos dar sustiprintume, padaugintume... dešimt... dvidešimt... šimtą... kelis šimtus kartų? Tokius vaizdus per savo ilgaamžę istoriją Jurbarkas regėjo ne kartą, nes medinį miestą ugnis niokojo nuo senų laikų.

Jurbarko gaisrai

Miškų apsuptyje įsikūrę šio krašto gyventojai medinius pastatus rentė nuo senovės – ir ant Bišpilio piliakalnio XI–XIV a. stovėjusi lietuvių pilis, davusi pradžią miestui, buvo medinė. Todėl 1316 metų gaisrą, kai kryžiuočiai ją sudegino, galima laikyti pirmuoju su Jurbarku susijusiu istoriniu gaisru.

Gaisrai Jurbarką siaubė ir vėliau – per XVII a. vidurio karą, kai Lietuvą buvo užėmusi Švedijos kariuomenė, Jurbarkas buvo beveik visai sudegintas; jame teliko 8 sodybos. Didžioji miesto dalis vėl sudegė per XVIII amžiuje vykusį Didįjį Šiaurės karą: istoriniai šaltiniai teigia, kad 1736 m., praėjus 15 metų po oficialios karo baigties, iš 151 miesto sklypo užimtų būta 79,5, o užstatytų – 60.

Atkuriamas, o vėliau – ir plečiamas Jurbarkas iš esmės ir toliau liko medinis: 1841 m. Jurbarke surašyti 245 namai (14 mūrinių) ir medinė katalikų bažnyčia. Nenuostabu, kad 1906 m. liepos 26 d. gaisras vėl nusiaubė miestą – sudegė apie 250 namų, t. y. 2/3 visų sodybų. Tąkart apibūdinant gaisro priežastis, konstatuota, „kad statyba buvo vykdoma nesilaikant jokių priešgaisrinių taisyklių“.

Po šio gaisro Jurbarkas buvo pradėtas skubiai atstatinėti. Gana greitai buvo statoma mūrinė katalikų bažnyčia, galbūt todėl, kad gaisro metu sudegus laikinai pastogei nebuvo kur laikyti pamaldų. 1907 m. naujoji dvibokštė neogotikinė raudonų plytų bažnyčia buvo beveik baigta, tik vidaus įrengimas užsitęsė iki 1910 metų. Tai buvo didžiausias Jurbarko pastatas, iš esmės pakeitęs miesto vaizdą. Nuo 1908 m. pradėti atstatyti ir sudegusių sodybų trobesiai. Statyta ir mūrinių pastatų, nors dauguma vis dėlto buvo mediniai, netgi pačiame centre – Kauno gatvės vakarinėje dalyje. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą darytų nuotraukų atrodo, kad iki to laiko sudegusi miestelio dalis buvo atkurta, tačiau karo metu Jurbarkas vėl nukentėjo – buvo sudeginti 73 namai, dvaro rūmai.

Nepriklausomybės metais Jurbarke statybos vyko gana intensyviai. 1923 m. Jurbarke surašyta 470 kiemų (sodybų), o 1926 m. – jau 554 namai (42 mūriniai). Iki 1928 m. buvo atstatyti ne vien per karą, bet ir 52 pokario metais sudegę pastatai (tik 3 mūriniai). Apie 1928–1930 metus mieste vyravo vienaaukščiai statiniai, gana glaudžiai stovėję ne tik palei gatves, bet ir sklypų gilumoje, tik Kauno gatvėje buvo daugiau dviaukščių mūrinių namų.

Paskutinysis didžiulis gaisras Jurbarką nusiaubė 1940 metų liepos 7-ąją. Ką tik buvo prasidėję neramūs laikai: prieš trejetą savaičių, birželio 15-ąją, į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija, šalis buvo okupuota ir neteko valstybingumo, nors dauguma gyventojų to dar nesuvokė. Nors jau birželio 21 d. vakare SSSR kariuomenės dalinys užėmė visas Jurbarko valstybinės gimnazijos patalpas, o birželio 29 d. Jurbarke įvyko demonstracija, kurioje Stalinui buvo dėkojama už „išlaisvinimą nuo buržuazinių nacionalistų jungo“, esminiai socialiniai pertvarkymai ir nepatikimųjų areštai prasidėjo kiek vėliau.

Gaisras prasidėjo didžiausioje Jurbarko įmonėje

Reikia pasakyti, kad tarpukario Jurbarkas nebuvo didelis pramonės centras, kur kas daugiau įmonių buvo įsikūrę netoliese esančiuose Smalininkuose. Patogi Jurbarko geografinė padėtis (susisiekimas ir laivyba Nemunu, kelias iš Kauno į Šilutę, Klaipėdą ir Karaliaučių) lėmė tai, kad nuo seno ir iki pat 1940 metų pagrindinis jurbarkiškių verslas buvo prekyba. Amatai buvo smulkūs, prie populiariausių Jurbarko amatininkų priskirtini batsiuviai, siuvėjai, krosniai ir kalviai. Išimtinai daug Jurbarke buvo modisčių (XIX a. pabaigoje – net 60).

Didžiausias pramonės įmones Jurbarke buvo įsteigę Feinbergai. Stambus miško pirklys Feinbergas (tėvas), Striplaukyje turėjęs garinį malūną ir lentpjūvę, 1920 metais savo malūne įrengė elektrinę, kuri ėmė tiekti elektrą miestui. 1921 m. Feinbergas su sūnumi Giršu nutarė statydinti naują malūną ir elektrinę miesto centre. Jam vietą parinko Kauno gatvėje (sklypas Nr. 13). Šios Feinbergo ir sūnų įmonės – malūnas, lentpjūvė ir elektrinė – ir buvo stambiausios to meto Jurbarko pramonės įmonės.

Jau pirmosiomis vadinamosios Liaudies vyriausybės savaitėmis suorganizuotame malūno darbininkų mitinge buvo pareikalauta įmonę nacionalizuoti, o netrukus elektrinėje, stovėjusioje miesto centre netoli bažnyčios, ten, kur šiandien įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, kilo gaisras.

1940 m. liepos 7-ąją, sekmadienį, buvo gana karšta, pūtė pietų vėjas, senokai buvo liję, viskas išdžiūvę, sausa. Ugnis elektrinėje įsiplieskė popiete ir greitai ėmė plisti į kitus pastatus. Jurbarko ugniagesių įrengtas varpas prie elektrinės aliarmui gaisro ar kitos stichinės nelaimės atveju mieste skelbti tądien ne ką tepadėjo.

Nors žmonės puolė visaip gesinti, nors atskubėjo ugniagesiai net iš kitapus Nemuno, ugnis nusiaubė seniausią ir tankiausiai gyvenamą miesto dalį – teritoriją į pietus nuo Dariaus ir Girėno gatvės, tarp bažnyčios ir Vytauto Didžiojo gatvės, t. y. Kauno, Valančiaus, Nemuno, Garlaivių, Mėsinių, Prieplaukos gatvių rajoną. Kaip teigia Bronius Kviklys enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ (4 t.), „nudegė visa pietinė dalis miesto; gaisras sunaikino apie 400 namų“. Beje, kituose šaltiniuose rašoma, kad sudegė apie 200 namų – žvelgiant į 1933 metų Jurbarko planą šis skaičius atrodo tikslesnis. Vis dėlto nuostoliai buvo didžiuliai. Liepsnos be pastogės paliko kelis šimtus šeimų, daugiausia žydų. Ugnis nepasigailėjo ir Švč. Trejybės bažnyčios: sudegė abiejų bokštų viršutinės medinės smailės, stogas, išdegė vidus, sudužo viename iš bokštų kabėjęs Amerikos lietuvių bažnyčiai dovanotas varpas. Sudegė joje saugoti dokumentai ir miestiečių turtas, suneštas prie bažnyčios tikintis jį apsaugoti nuo gaisro.

Praėjus porai dienų po gaisro, 1940 m. liepos 9 d., laikraštyje „Lietuvos aidas“ korespondentas iš Jurbarko rašė: „Klaikus vaizdas Jurbarke. Dejonės, sielvartingi be pastogės ir turto pasilikusių žmonių šauksmai, ašaros – štai kas šiame mieste teliko“.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame žurnalo „Jurbarko laikas“ rudens numeryje (8)