Jurbarkiečiai į 1938 m. Lenkijos ultimatumą Lietuvai atsakė pirkdami ginklus

Prieš 85-erius metus, 1938 m. kovo 17 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai.

Iki to laiko, protestuodama prieš 1920 m. įvykusią Vilniaus krašto okupaciją, Lietuva atsisakė su Lenkija turėti bet kokius diplomatinius santykius.

Europoje kylant įtampai prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkija ėmėsi savo šiaurinių sienų apsaugos. Prieš penkias dienas iki ultimatumo paskelbimo įvykęs Anšliusas – 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas neteisėtas Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos bei jo tarptautinis pripažinimas paskatino Lenkiją veikti. Ultimatumu iš Lietuvos buvo reikalaujama besąlyginio diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo per 48 valandas.

Lietuva bijodama karo ultimatumą priėmė kovo 19 d. Nors diplomatiniai santykiai buvo užmegzti, Lietuva nesutiko su de jure Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai.

Ultimatumas Jurbarke panikos nesukėlė

Kovo 18 ir 19 dienomis Jurbarke buvo neramu – niekas nė į kiną nėjęs, tačiau iš bankų nebuvo paimtas nė vienas centas (taigi panikos Jurbarke ultimatumas nesukėlė)

Kovo 20-ąją Lietuvos karo aviacijos lėktuvas viršum miesto barstė atsišaukimus į tautą.

Išreiškė paramą tautos vadui

Kovo 27 d. Tautininkų apylinkės iniciatyva buvo sušauktas Jurbarko miesto ir aplinkinių kaimų gyventojų susirinkimas. Jame apie padėtį kalbėjo iš Kauno atvykęs tautininkų atstovas N. Gintalas. Jurbarko savanorių draugijos pirmininkas J. Sabaliauskas informavo apie aukas Ginklų fondui. Taikos teisėjo E. Korzono pasiūlymu priimta rezoliucija dėl paramos tautos vadui Antanui Smetonai.

Aukos Ginklų fondui

Jurbarkiečiai gausiai aukojo Ginklų fondui. Šaulių būrio viešoje rinkliavoje gauta 173 Lt. Jurbarko pieno perdirbimo bendrovė (tam skyrusi 1500 Lt) ir žydų visuomenė, vadovaujama Izaoko Fridmano, nutarė nupirkti po kulkosvaidį (lengvąjį), pašto tarnautojai – tris šautuvus, pradinės mokyklos Nr. 1 mokiniai pasižadėjo nupirkti vieną šautuvą. Antstolis Švabinskas ir p. Šveistienė taip pat įsipareigojo nupirkti po vieną šautuvą.

Kulkosvaidžiui pirkti aukas rinko ir Jurbarko gimnazijos mokiniai bei mokytojai.

Atrodo, lėšų buvo surinkta daugiau, nei iš pradžių tikėtasi. Jurbarke ketvirtam kulkosvaidžiui pirkti pusę sumos 750 Lt, paskyrė miesto savivaldybė, kitą pusę sudarė smulkesnės aukos. 15 valsčiaus seniūnijų nusprendė paaukoti 15 šautuvų.

Ginklų pirkimo vajus tęsėsi

Gimnazijos mokytojai ir mokiniai apsidėjo mokesčiu: kai kurie mokytojai net 20 proc. savo algos. Iš ūkininkų ypač aukojo prieš 17–19 metų buvę kariuomenės savanoriai.

Gegužės 15 d., sekmadienį, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Jurbarke, vykusios Kariuomenės ir visuomenės šventės proga, kariuomenei buvo įteikta jurbarkiečių už suaukotus pinigus nupirkti 50 šautuvų ir 3 kulkosvaidžiai.

Skirsnemunėje per Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventę skirsnemuniškiai kariuomenei padovanojo 11 šautuvų (iš jų asmeniškai – klebonas kun. V. Semenavičius, pašto viršininkas A. Raudonis ir policininkas A. Paulauskas).

Sekminių antrąją dieną Jurbarko miesto, Kalnėnų, Girdžių, Meškininkų, Antkalniškių ir Paantvardžio pradinės mokyklos gimnazijos parke šventė sporto ir dainų šventę. Ta proga Jurbarko šaulių būriui šventės dalyviai mokiniai ir mokytojai įteikė penkis šautuvus.

Birželio mėnesį Ginklų ir Karo laivyno fondams aukojo Jurbarko miškų ūkio urėdijos tarnautojai: V. Macaitis (12 Lt), Ant. Šeštokienė ir kiti.

Taigi, jurbarkiečiai, kaip ir visa Lietuva, 1938 m. prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės stiprinimo. Gaila, kad šie ginklai taip ir nebuvo panaudoti 1940-aisiais, kai birželio 14 d. Lietuvai ultimatumą pareiškė kitas, daug pavojingesnis, kaimynas – Sovietų sąjunga.

1940 m. birželio 23 d. gimnazijos direktoriaus B. Liesio raportas Nr. 625 Švietimo ministerijos Vidurinio mokslo departamentui:

„Pranešu Departamentui, kad birželio 21 d. vakare S.S.S.R. kariuomenės dalinys užėmė visas Jurbarko valstybinės gimnazijos patalpas (4 namus). Dalinio vado sutikimu visos raštinės bylos ir knygos pergabentos į mano butą. Visas kitas inventorius turėjo likti gimnazijos trobesiuose, į kuriuos dabar niekas neįleidžiamas. Taip pat ir šveicorius Adomavičius iš gimnazijos patalpų iškraustytas ir apsigyveno vienoje pradžios mokykloje. Gimnazijos raštinė dabar veikia mano bute (tel. 75).“

Šaltiniai: Vikipedija ir „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai.“