Varlaukio geležinkelio stotis. Nuošali plieno upės salelė

Nuo seniausių laikų žmonėms reikėjo susisiekti su panašiais į save: keliauti, atrasti naujus kraštus, prekiauti. Kai tik žmonės išmoko pasistatyti laivus, pirmieji tam tikslui buvo naudojami vandens keliai – upės ir upeliai, kuriais buvo galima patogiai gabenti didelius krovinius ir daug žmonių. O XIX a. šią funkciją perėmė plieno upės – geležinkeliai. Jurbarkas visada šalia turėjo patogų vandens kelią – Nemuną, o su plieno upe mums ne taip pasisekė – geležinkelis į šiuos kraštus taip ir neatitekėjo. Beje, 1940 m. vasarą buvo nuspręsta pradėti tiesti geležinkelio liniją Jurbarkas–Šakiai–Kazlų Rūda, tačiau Lietuvą okupavus sovietų Rusijai šie planai taip ir liko neįgyvendinti. Vienintelė plieno upės atšaka, nuo 1916 metų einanti pačiu mūsų rajono pakraščiu – geležinkelisTilžė–Radviliškis, prie kurio 1933 m. Lybiškių kaime pastatyta Varlaukio geležinkelio stotis, šiais metais mininti savo 90-metį.

Lybiškių kaimas

V. ir J. Almonaičių knygoje „Pietų Karšuva“ rašoma, kad Lybiškiai, tuomet Viduklės valsčiuje buvęs dvaras, minimi nuo 1583 m. 1820 m. čia užfiksuoti 7 kiemai su 89 gyventojais. Nuo 1902 m. Lybiškiai priklausė Skaudvilės valsčiui, juose buvo net trys palivarkai ir kaimas, kur gyveno 167 žmonės. 1916 m. vokiečių okupacinė valdžia nutiesė Lauksargių–Radviliškio geležinkelį, kurio atsiradimas prisidėjo prie kaimo augimo.

1923 m. gyventojų surašinėtojai čia jau rado 30 ūkių, 201 gyventoją. Lybiškių suklestėjimas prasidėjo sovietmečiu, kai kaimelis tapo centrine „Ąžuolo“ kolūkio gyvenviete. 1989 m. čia gyveno net 423 žmonės, o 2001 m. uždarius geležinkelio stotį, gyventojų skaičius Lybiškiuose sumažėjo ir pagal statistikos duomenis 2017 m. čia gyveno tik 270 žmonių.

 Geležinkelio stotis

Nutiesus geležinkelį Lybiškiuose 1933 m. buvo įrengtos dvi stotys, kurių pavadinimas neatitiko jų geografinės vietos. „Lybiškių“ stotelė buvo į vakarus nuo kaimo, prie Ožnugario, o pačiuose Lybiškiuose pastatyta stotis pavadinta „Varlaukio“ vardu.

Varlaukio geležinkelio stoties pastatas išlikęs autentiškas, jo išvaizda nepasikeitė. Tai geras tuo metu statytų mažųjų geležinkelio stočių pavyzdys, kuomet pastatas turi modernizmo bruožų, yra reprezentatyvus ir funkcionalus, sujungtas su prekių sandėliu bei pasižymintis istorine verte.

Darbas geležinkelio stotyje

Varlaukio geležinkelio stotis anksčiau priklausė Pabaltijo geležinkelio ruožui, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – Šiaulių geležinkelio apygardai. Stoties veiklai užtikrinti reikėjo šių pareigybių darbuotojų: stoties budėtojų, iešmininkų-pervažininkų, kelio darbininkų, apeigininkų, komercijos darbuotojų. Eismininkų ir komercininkų darbą kontroliavo, jiems vadovavo bei krovos darbais rūpinosi stoties viršininkas, o už kelių tarnybos darbą buvo atsakingas kelio meistras. Vieną kartą per mėnesį stoties viršininkas su kelio meistru apžiūrėdavo visus stoties įrenginius ir priimdavo sprendimus dėl jų veikimo, kuo galima naudotis, o kas saugiam eismui užtikrinti privalo būti suremontuota. Būdavo atvejų, kad įrenginiais naudotis uždrausdavo.

Stoties budėtojas buvo atsakingas už saugaus traukinių eismo organizavimą, ruošė traukinių priėmimo ir išleidimo maršrutus, įjungdavo atitinkamus šviesoforo signalus. Visa tai būdavo atliekama specialios įrangos pagalba, todėl stoties budėtojo darbas buvo be galo tikslus ir reikalavo didžiulės atsakomybės. Žodiniai nurodymai buvo reglamentuoti ir susigalvojęs bet ko nepasakysi, reikėjo kalbėti tiksliai taip, kaip reglamente.

Geležinkelio stoties darbas turėjo būti organizuojamas taip, kad krovos operacijos truktų kuo trumpiau, nes tai įtakojo prastovų laiką, už kurį reikėjo brangiai mokėti. Todėl atvežti vagonai iškrovai turėjo būti kuo greičiau nuvaromi į paskirties vietą.

Jaunų specialistų poreikis ir jų apgyvendinimas

1933 m. prie pat geležinkelio bėgių buvo pastatyta ne tik stotis, bet ir daugiabutis namas su ūkiniais pastatais stoties darbuotojams. Dauguma darbuotojų buvo ne vietiniai, o aplinkinių kaimų gyventojai, todėl daugiabutyje bei stoties antrajame aukšte buvę du butai visada būdavo  apgyvendinti. Darbas buvo atsakingas ir sunkus, todėl darbuotojai dažnai keitėsi. Pasilikdavo tik tie, kurie sukurdavo šeimas ir turėjo kur gyventi. Sovietmečiu baigusios Vilniaus geležinkelio technikumą, į Lybiškius atvyko Irena Uzdraitė, Ona Samoškaitė, Irena Šestak, Kristina Piken. Visos čia susirado antrąsias puses ir liko gyventi Lybiškiuose.

Naujas Varlaukio geležinkelio stoties gyvenimas

Varlaukio geležinkelio stotis buvo uždaryta 2001 m. rugpjūčio 28 d. Atsarginiai bėgiai išmontuoti 2003 m. sumažėjus eismo intensyvumui.

Stalininių represijų metu iš šios stoties buvo išvežta apie 60 šeimų, o iš  viso Jurbarko rajono į Sibirą buvo išvežti 1693 žmonės. Šiems tragiškiems įvykiams atminti nuo 1996 m. Varlaukio geležinkelio stotyje birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, vyksta Atminimo valanda.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ Jurbarko savivaldybei perimti uždarytą stotį pasiūlė dar 2014 m. Geležinkelio stoties pastatas buvo perimtas 2018 m. Pastatą prižiūrinti Eržvilko seniūnija įvedė atskirą elektros įvadą.

2020 m. Jurbarko rajono savivaldybė pritarė Lybiškių bendruomenės idėjai steigti šiame kaime Atminties centrą. Parengtas projektas „Lybiškių geležinkelio stoties pritaikymas lankymui, įrengiant šaligatvius, automobilių stovėjimo aikštelę Stoties g.“, o 2023 m. gautas finansavimas paruošiamiesiems darbams pradėti.

Atminties centras Lybiškiuose turėtų tapti vienu svarbiausių lietuvių istorinio atminimo ir savimonės formavimo centrų, kurio sėkmingo veikimo principai būtų autentiškumas ir gyvybingumas – saugoma istorija įamžintų praeitį, o aktyvi centro veikla padėtų žmonėms prie jos prisiliesti, pažinti ir suprasti.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Jurbarko laikas“ 7 numeryje, kuris jau prekyboje.