Atsikvėpti nuo kasdienybės rutinos – į Veliuoną

Ar žinote, kad geriausias būdas atsikvėpti nuo rutinos, pasidžiaugti naujais potyriais – leistis į žygį, savo noru bent trumpam išsiveržti iš kasdienybės ir praleisti pusdienį kitoje erdvėje. Šių eilučių autorė taip ir padarė – eilinę rudens dieną patraukė paklajoti po Veliuoną ir jos apylinkes, kurios, tiesa, visai neblogai pažįstamos, bet nuo to tik dar įdomiau.

Į Veliuonos piliakalnius kopta ir žiemą, ir vasarą, miestelio gatvėmis vaikščiota dar šį pavasarį. Vis dėlto rudeniška Veliuona kitokia, verta dailininko teptuko: piliakalnius apkritę auksiniai lapai – tarsi nubėgę dažai, o belapiai medžiai stovi susigėdę savo nuogumo. Gero ūpo negadina netgi nupilkęs ir drumzlinas, kaip ir Nemuno vanduo, dangus...

Nesvarbu, vienam ar su kompanija, leistis į tokį žygį paprasta – ruoštis daug nereikia: įsimeti į kuprinę termosą su čiobrelių arbata, sveikuoliškų batonėlių, dešrelių ir žygiuoji tol, kol išalksti, arba prieini gražią vietą. Beje, šiuo požiūriu Veliuonoje būtų galima lengvai persivalgyti, mat gražių vietų čia tiek, kiek prikritusių rudenį lapų.

Mini rojus panemunėje

Mūsų kelionės trasa tesudarė apie 8 kilometrus, bet ja žingsniavome pusdienį – tiek daug įdomių objektų pakeliui.  Automobilį palikome miestelio centre ir patraukėme puikiąja Vytauto gatve, kuri driekiasi lygiagrečiai Nemunui – iš aukšto žvelgėme į pilką upės juostą. Į mūsų maršrutą pateko miestelio senosios kapinės, senasis kelias, sukome link Pilaičių, tuomet panemune traukėme link didingųjų piliakalnių, netikėtai atrasdami palei judrią gatvę besivyniojantį pėsčiųjų taką. Finišavome užkopdami į visus piliakalnius bei užsukdami į dvarą. Pasisveikinome ir su senąja Veliuonos bažnyčia – kaip gi be jos.

Lėtai žingsniuodami nesutikome nė vieno turisto, kurių vasaromis čia tikrai netrūksta. Vietinių gyventojų gatvėse ar kiemuose taip pat nedaug pastebėjome, tačiau nebuvo jokių minčių apie tuštėjantį miestelį – gyvybės ženklų apstu. Vytauto gatvėje iškilę modernūs pastatai, atnaujinamos senos sodybos... Tiesa, yra ir apleistų namų, bet supranti, kad tai laikina, nes tikrai atsiras naujas šeimininkas, vertinantis panemunių miestelio jaukumą ir ramybę, nuostabias iš čia atsiveriančias erdves.

Visa Vytauto gatvė yra tarsi viena didelė apžvalgos aikštelė – tam gali pasitarnauti bet kuris neužstatytas sklypas ar pievelė. Šia gatve nepavyksta greitai žingsniuoti, mat tenka daug fotografuoti, filmuoti. Kaip gi kitaip, jei aplink tiek visko įdomaus: autentiškos sodybos, įvairios puošybos detalės, įspūdingos tarsi ore pakibusios lauko terasos su vaizdu į Nemuną.

Dairaisi ir darosi gera, kad vietiniai (ir ne tik), susikūrę čia savotišką mini rojų, taip moka džiaugtis šia vieta. Tikriausiai taip pat, kaip ir pačiu gyvenimu,.

Štai kažkas pasistatė Nemuno pakrantėje grilį, stalą ir netgi oda aptrauktą suolą. Akivaizdžiai koks nors vietinis žvejys mėgėjas ar gal į Veliuoną tik vasaromis grįžtantis atostogautojas iš užsienio (tokių gyventojų Veliuonoje taip pat yra), panoręs pabūti akis į akį su gamta, pereina per kelią ir atsiduria pats vienas akistatoje su didžiuoju Nemunu.

Istorijos atodangos

Ryškių įspūdžių, jau tapusių prisiminimais, Veliuona nepašykštėjo ir mums. Nuo aukšto kalno pravažiuojančius laimina Kristus (o gal pasiruošęs skrydžiui vietinis gyventojas), kiekvienam arčiau priėjusiam primenantis 10 Dievo įsakymų. Įmetę kelias euro monetas apžvelgiame pro šiais metais seniūnijos įrengtus žiūronus priešais stūksančias Pilaites, ant kurių prieš daugiau nei 700 metų stovėjo vokiečių kryžiuočių ordino pilis, Nemuno pakrantes. Upė nėra vieniša – pastebime žvejų. Kapinėse iš tolo švyti balta kaip gulbė restauruota koplytėlė, nuo kurios į Nemuną atsiveria dar vienas įspūdingas vaizdas.

Oras puikus – nelyja, sausa, iš už debesėlio išlenda saulė. Pilaitės tarsi iš atviruko. Dabar čia tyla ir ramybė – kitaip nei tada, kai lietuviams teko kautis su galingiausia Europos jėga. Linksmai pagalvojame, kad šią vietą turėtų ypač mėgti vokiečių turistai, kad čia turėtų plevėsuoti ir kryžiuočių ordino vėliava, o įkėlus koją į šią teritoriją, galėtų pasigirsti mūšio, susikertančių kalavijų garsai.

Beje, Vokietijos vėliavą Veliuonoje pamatėme, bet kitoje vietoje –  vienoje sodyboje, plevėsuoja ne tik Vytis, bet ir kuklesnė, netradicinės formos Vokietijos vėliava. Pasirodo, šiame miestelyje įsikūręs tikras vokietis, suradęs čia savo meilę. Tokios istorijos džiugina – juk svarbu ne tik vieta, bet ir žmonės, būtent jie kuria miestelio aurą.

Aplankykite Veliuoną sutemus

Vis dėlto vieni tą pusdienį nebuvome – Veliuonos kapinėse sutikome plušančių žmonių, mūsų keliai kelis kartus persipynė su Veliuonos seniūnijos darbuotojų, ruošiančių žiemos sezonui įvairius objektus, tarp jų ir Nemuno prieplauką. Čia jie išmontuoja stalus ir suolus, prie kurių dar spėjome paskutinį kartą šiais metais pasėdėti ir išgerti arbatos.

Seniūnijos darbuotojai pasiūlė atvažiuoti į Veliuoną sutemus: ant Gedimino kalno įrengti šviestuvai, tad gražiai atrodo apšviesti laiptai ir pats piliakalnis. Dar viena proga aplankyti Veliuoną  – ja galite pasinaudoti ir jūs.

O mes į šį miestelį būtinai sugrįšime, juk čia tiek daug įdomių pašnekovų, kurių gyvenimo istorijas norime išgirsti ir jums papasakoti.