Į sodybą Jokūbaičių kaime renkasi laisvę saugoti pasiruošę kraštiečiai

Sėkmė kovos lauke priklauso ne nuo ginklų kiekio ar karių skaičiaus, o nuo tos šalies gyventojų valios ir ryžto ginti savo valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Sutikite, kad tokios kalbos sakomos ypatingose vietose ir ypatingomis progomis. Šie žodžiai priklauso Lietuvos krašto apsaugos viceministrui, jurbarkiečiui Žilvinui Tomkui, kuris juos gausiai susirinkusiems kalbėjo ne iš Seimo tribūnos ar Prezidentūros aikštėje Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga. Šią kalbą viceministras sakė vasarą, saulėtą liepos dieną, prie kuklios, atokiai nuo pagrindinių kelių esančios kaimo sodybos Jurbarko rajone, pagerbiant šio krašto sūnų, tapusį viceministro žodžius iliustruojančiu pavyzdžiu. Toji ypatinga vieta patriotinėms kalboms sakyti bei įsipareigojusiems šalies saugumą ginti susirinkti yra sodyba Jokūbaičių kaime, Girdžių seniūnijoje, apie kurią ir norime jums papasakoti. Būtent prie jos šią vasarą, liepą, susirinko apskrities kariškiai, šauliai, lakūnai, tremtiniai ir politiniai kaliniai, buvo giedamas Lietuvos himnas, plevėsavo trispalvės, skambėjo laisvės kovotojų dvasią keliančios eilės ir dainos. Būtent tą dieną į šią sodybą visi susirinko dar kartą prisiminti ir pagerbti tautos sūnų, kuriam buvo lemta tapti amžinai jauna legenda – išgyvenęs tik 35 pavasarius, bet amžiams įrašytas į Lietuvos istoriją kaip vienas iš kovos už laisvę simbolių. Susirinkti prie jo gimtosios sodybos liepos 16-ąją buvo kelios progos – 110-osios gimimo metinės bei praėję 75-eri metai po jo žūties. Kalba eina apie sodybą, kurioje gimė, augo, brendo pirmasis Kęstutėnų vadas, t. y. jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius Visvydas, kurio, profesionalaus kariškio, viltys ir svajonės sudužo prasidėjus karui ir Lietuvą okupavus sovietams. Jokūbaičių kaime gimęs Juozas Kasperavičius buvo aviacijos lakūnas, kurį kolegos, kariškiai tuomet vadino leitenantu Kasperu. Šalį okupavus rusams šis prisijungęs prie partizanų – apylinkėse sklido kalbos apie nesugaunamą partizaną Šilą, galiausiai pasirinkusį Visvydo slapyvardį. Išlikę jo 1946 metais, 34-erių metų vyro, pasakyti žodžiai, įrodantys, kaip giliai ir realiai jis suvokė kovą už laisvę: „Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savo gimtojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės: mes, kaip žmonės, pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją. Mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir teisūs prieš visą kultūringąjį pasaulį.“

Jis, šiuos žodžius tardamas, ko gero, suprato, kad kova baigsis neišvengiama žūtimi, bet ragino nepasiduoti ir duotos priesaikos nesulaužyti. Jis pats turėdamas progą pasitraukti iš šalies su šeima, to nepadarė. Nenorėjo palikti gimtųjų namų, tėvų.

Apsilankius Juozo Kasperavičiaus gimtojoje sodyboje supranti, kodėl – ji tarsi laisvos šalies simbolis – jauki, graži, brangi vieta, kurioje gera gyventi, nesinori palikti, ir už kurią verta kovoti. Jei ne rusų okupacija, kitoks būtų šios sodybos likimas. Kitoks būtų ir Juozo gyvenimas, jei ne rusų okupantų persekiojimai, žiaurumai, žudynės – visa, ką išgyvena šiuo metu okupuotų Ukrainos miestų gyventojai.

 Augo sumanus, nagingas vaikis

Toji Jokūbaičių kaimo sodyba atmena tuos laikus, kuomet čia gyveno pasiturintys ūkininkai, katalikiška dvasia auginę tris sūnus ir dukrą. Tėvai nuo mažens savo vaikus skatinę mokytis, lavintis. Juozukas, gimęs 1912 metų vasarą, nuo mažens buvo sumanus, žingeidus vaikis – labai mėgęs skaityti ir tai, ką perskaitęs, praktiškai pritaikyti. Yra išlikusių atsiminimų, kaip Juozukas perskaitydavo viską, ką namuose rasdavo – net ir brošiūras apie bitininkystę ar net krosnių mūrijimą. Ne tik skaitė, bet ir praktiškai tos veiklos ėmėsi – dar gimnazistas būdamas namuose sumūrijo krosnį, išdekoravo net Girdžių bažnyčios vidų. Jis mokėjęs ir dailidės ar net batsiuvio amato – galėjęs baldus pagaminti ir net batus pasisiūti. Kaip vėliau paaiškės, šie sugebėjimai, ypač krosnies mūrijimas, jam pasitarnaus priešus pergudrauti ir gyvybę išsaugoti. Apie tai vėliau. O kol kas nagingas jaunuolis Juozas greičiausiai dažniau į dangų žvilgčiojo – baigęs gimnaziją pasirinko profesionalaus kario, aviacijos karininko, karjerą, ilgainiui sėkmingai baigęs mokslus, pasižymėjęs ir apdovanotas, tapęs lakūnu leitenantu. Karininkų apibūdintas kaip puikų išsilavinimą gavęs, puikiai prancūzų ir vokiečių kalba kalbėjęs, sumanus vadas.

 Aviacijos leitenantas 

Baigęs Jurbarko gimnaziją, Juozas 1933–1935 m. mokėsi Karo mokykloje, baigė XVII laidą. Už pavyzdingą ir sąžiningą tarnybą dar 1934 m. rugsėjo 7 d. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio medaliu. Baigęs karo mokslus jaunesnysis leitenantas J. Kasperavičius buvo paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, tačiau jame neilgai tarnavo. 1937 m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę, dislokuotą Kaune. 1938 m. vasario 16-ąją jam suteiktas leitenanto laipsnis. Rodos, viskas klojosi kuo puikiausiai. Gyvenimo vairą laikė tvirtai kaip pilotuojamo ANBO lėktuvo vairą. Laikyti egzamino kapitono laipsniui nespėjo – gyvenimas jam buvo paruošęs kur kas sudėtingesnį išbandymą.

 Kaip pateko vokiečiams į nelaisvę

Rašoma, kad pirmoji sovietų okupacija J. Kasperavičių užklupo tarnaujantį 6-ojoje eskadrilėje Panevėžyje. Naujoji valdžia eskadrilę perkėlė į Joniškėlį, vėliau – į Ukmergę. Prasidėjus karui, lakūnai susitelkė Pabradėje ir laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. J. Kasperavičius ragino tarnybos draugus įsakymų nevykdyti, likti Lietuvoje. Lemiamą akimirką lakūnai taip ir apsisprendė: apgręžė lėktuvus ir nusileido prie Siesikų. Čia birželio 24 dieną pateko vokiečiams į nelaisvę. Trylika lakūnų, su jais ir J. Kasperavičius, aštuonis mėnesius praleido vokiečių karo belaisvių stovyklose. Vokiečiams buvo nė motais, kad lakūnas sakosi esąs lietuvis, kad rusai tokie pat priešai. Karas yra karas – už klaidą reikia mokėti.

 Namo grįžo iš koncentracijos stovyklos

Gimtoji sodyba nematė, koks Juozas buvo, ko gero, laimingiausiais savo gyvenimo metais – kuomet kilo karjeros laiptais, sukūrė šeimą, susilaukė dukros, dirbo mylimą darbą. Užtat matė, koks jis grįžo iš vokiečių belaisvių stovyklos Austrijoje. Sugrįžo į gimtąją Jokūbaičių kaimo sodybą, kur glaudėsi žmona su dukra. Grįžo nusilpęs, išsekęs, su prancūzų kario miline. Juozas buvo toks išsekęs ir tiek kentėjęs badą, kad suvalgyti kiaušinį sunkiai galėjęs – per stiprus išbandymas išsekusiam organizmui. Vis dėlto gimtojoje sodyboje vyras greitai atsigavo.

Sodyba tapo laikinu prieglobsčiu

Gimtoji sodyba buvo ta vieta, kurioje jis norėjo ramiai su šeima išgyventi karą – ne kartą buvo raginamas kartu su šeima trauktis į užsienį, tačiau nenorėjęs. Gal tikėjęs, kad rusų okupacija netruksianti ilgai, kad pavyks okupantų atsikratyti. Neskubėjo pradžioje jungtis prie partizanų – su skepsiu žiūrėjo. Kvietė Pavidaujo būrio partizanai į jų gretas jungtis, bet Juozas neskubėjęs. Ramiai gyventi gimtojoje sodyboje neteko. Likimas jam buvo paruošęs kitą kelią. Apie Juozą, profesionalų kariškį, žinojo ne tik partizanai, bet ir priešai, okupantai, nesiruošę leisti ramiai gyventi. Gimtoji sodyba atmena tuos metus, kai stribai įsiveržė į tą Jokūbaičių kaimo sodybą, suėmė Juozą ir brolį Antaną, puskarininkį felčerį, kaip buvo išvežtas tardyti ir abu buvo bandoma užverbuoti. Broliams nesutikus, stribai, veždami pakeliui bandė nužudyti – juos viliojo gera Juozo apranga, batai, laikrodis. Surezgė planą, kaip juos nužudyti ir apiplėšti. Stribai Antaną nušovė, o Juozą sunkiai sužeidė – šis apsimetė negyvu, kas išgelbėjo jo gyvybę. Pateko į ligoninę, iš kurios, saugomą stribų, išlaisvino partizanai. Išgydytas Juozas nedvejojo – prisijungė prie partizanų ir tapo vienas iš tų naujos kartos karžygių, kurie vienijo ir kūrė partizanų pasipriešinimą, kovų su okupantais sistemą.

Išvadavimas iš stribų

Štai kaip apie aukščiau minėtą atsitikimą rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentuose. 1945 m. pavasarį broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai buvo suimti. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Vietos partizanai, vadovaujami kapitono Juozo Čeponio, Juozą ir dar vieną sužeistąjį išvadavo. Biliūnų ligoninės medicinos personalas ir toliau gydė J. Kasperavičių bunkeryje, o po kurio laiko pervežė į Liaudiškių kaimo gyventojų Kosto ir Elenos Kušeliauskų sodybą. Pasveikęs prisidėjo prie partizanų.

Nesugaunamasis Šilas

Apylinkėse greitai pasklido legendos apie nesugaunamą partizaną Šilą, kuris, net patekęs į rusų rankas, tardomas, išsaugojęs savitvardą, sumanumą – apsimetęs buvusiu kumečiu, kuris verčiasi krosnių mūrijimu. Vaikystėje ir jaunystėje įgytos žinios ir įgūdžiai išgelbėjo gyvybę – apgavo į kamerą pasodintą profesionalų mūrininką provokatorių. Šis, pasikalbėjęs su Juozu (tuomet pastarasis turėjo dokumentus Antano Klimo vardu), neabejojo, kad prieš jį – profesionalus mūrininkas, nors ir baltomis inteligento rankomis. Juozą paleido. Čekistai po kelių valandų supratę, nesugaunamą partizaną Šilą paleidę.

Kaip ir kur žuvo

Ilgainiui Juozas, pasirinkęs Angies, galiausiai Visvydo, slapyvardį, 1946 m. rugsėjo 25 d. tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Bendražygiai prisimena, kad jis buvo visuomet tvarkingas, kariškai pasitempęs, reiklus partizanų vadas, turėjęs aiškias nuostatas pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais.

1947 m. pavasarį, po nesėkmingos MGB agento Juozo Markulio-Erelio kelionės į Batakių apylinkes (jam nepavyko išsiaiškinti tikslios štabo bunkerio vietos), prieš Kęstučio apygardos partizanus saugumiečiai ėmėsi ypač aktyvių veiksmų: siautė agentai, organizuojamos didelės čekistinės karinės operacijos. Apygardos štabas tuo metu buvo netoli Batakių Tauragės rajone, miške ant Agluonos upelio kranto įsikūrusioje J. Juknos sodyboje. Apygardos vadas Visvydas po šv. Velykų rengėsi pakeisti štabo dislokacijos vietą (kai kurie daiktai iš bunkerio jau buvo išvežti), tačiau nesuspėjo, nes bunkerį apsupo MVD kareiviai ir stribai. Jame buvę J. Kasperavičius ir A. Biliūnas atsišaudė, degino dokumentus, kurie trūkstant deguonies vos ruseno; galiausiai, nenorėdami gyvi pakliūti priešui, susisprogdino. Partizanų kūnai buvo atvežti į Tauragę ir numesti garsiosios Šubertinės kieme. Bene paskutinis iš bendražygių čia gulinčius partizanus dar pamatė suimtas Batakių organizacinio skyriaus vadas Jonas Gaidauskas-Breivė. „Man jie atrodė tokie dideli, kaip milžinai. Jų veidai buvo pajuodavę, galbūt nuo dūmų…“, – prisimena jis.

Tėvai nebegalėjo apraudoti žuvusio sūnaus. Dar 1945 m. liepą jie buvo ištremti. Tėvas ten ir mirė. Žmona su dukrele slapstėsi Lietuvoje.

Įamžintas atminimas

Žuvęs Juozas buvo pagerbtas partizanų. Partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. J. Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1991 m. partizanų žūties vietoje pastatytas kryžius, o 1993-iaisiais – paminklas. Kasperavičių sodyboje 1995 m. pastatytas atminimo kryžius. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Kasperavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). J. Kasperavičiaus Visvydo vardu pavadinta ir Tauragės apskrities šaulių kuopa.

Štai tokią istoriją saugo atokaus Jokūbaičių kaimo Girdžių seniūnijoje sodyba, kuri nėra nei apleista – ja iki šiol rūpinasi artimieji – nei, juo labiau, pamiršta. Toji sodyba – simboliška vieta. Tarsi kovotojų už laisvę šventovė. Priminimas, kad tokių sodybų šiame krašte ir visoje Lietuvoje yra daug. Kaip ir jų šeimininkų, turinčių valią ir ryžtą savo gimtąjį kraštą ginti. Tai suteikia vilties, kad kovotojų už laisvę Lietuvai niekada nepritrūks. Nes taip jau yra – lietuviui gimti namai – tarsi tvirtovė, kurią jie pasiruošę ginti.