Bendruomenės dovana Skirsnemunės miestelio jubiliejui – bažnyčia
Jubiliejinės Skirsnemunės šventės metu miestelio laukia ypatingas įvykis – jame atsiras nauja bažnyčia. Tiesa, ne visiškai tikra, tačiau ir maketu jos nepavadinsi, greičiau – sumažinta replika. Pačiame miestelio centre, ten, kur praeityje buvo kapinės, o vėliau – stadionas, ant buvusios koplytėlės pamatų iškils 4,62 m ilgio, 2,66 m pločio ir 3,45 m aukščio senosios Skirsnemunės bažnyčios formos pastatas.
Sužinoję apie tai, suskubome pakalbinti bažnyčios statytojus: sumanymo autorių Skirsnemuniškių kaimo bendruomenės pirmininką Vaidą Norkų ir meistrą Vidą Vabalą, kurio namų kieme Švendriškių kaime ir kyla bažnyčios siluetas.
Prisipažinsime, kad pirmą kartą išgirdę apie bažnyčios maketą, pagalvojome apie kažkokį nedidelį pastatėlį iš laikinų medžiagų. Tačiau erdviame meistro namų kieme pamatėme... nedidelės koplytėlės dydžio tvirtą medinį statinį, baltai dažytų lentų sienomis, arkiniais langeliais ir šlaitiniu stogu, kurį meistras jau buvo pradėjęs dengti senovine stogų danga – skiedromis (malksnomis). Šalimais – jau sukaltas nedidukas medinis bokštelis su kalvio darbo kryžiumi ant viršaus – jis atsidurs ant bažnytėlės stogo, kai šis bus užbaigtas. Kryžių nukalė skirsnemuniškis kalvis Edmundas Štulas. Pasak Vaido Norkaus, bažnytėlės viduje gali tilpti 16 žmonių.
Norėjo pažymėti senąsias kapines
Paklaustas, kaip kilo mintis statyti bažnyčią, Vaidas prisipažįsta, kad pirmiausia buvo sugalvojęs toje vietoje pastatyti paminklinį akmenį, pažymintį kadaise ten buvusį kapinyną, apie kurį perskaitė knygoje „Skirsnemunė“. Mintis apie bažnyčią kilo pasikalbėjus su Skirsnemunės senbuviais – archeologu Povilu Gadliausku ir jo mama architekte Gražina Gadliauskiene.
„Norisi padaryti kažką, kas liktų ilgesniam laikui, papuoštų Skirsnemunę“, – sako V. Norkus, teigiantis, kad šventės, dainos ir giesmių giedojimas yra gerai, bet jam norisi ilgalaikio rezultato. Pasirodo, kad bažnyčios pastato idėja vyrui kilo gal tik prieš mėnesį ir įgyvendinta ji tiesiog stulbinančiu greičiu.
Statinio projektą nubraižė Gražina Gadliauskienė, kuriai taip pat teko gerokai padirbėti, studijuojant išlikusius šaltinius, kad sužinotų, kaip atrodė XVII–XVIII Lietuvos bažnyčios. Norėjosi, kad statinys būtų kiek galima panašesnis į tuometinius pastatus, išvengti anachronizmų ir kičo.
Vadovaujant archeologui Povilui Gadliauskui buvo atidengti anksčiau buvusių kapinių teritorijoje stovėjusios bei XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje nugriautos raudonų plytų koplyčios, priklausiusios garsiai Gelgaudų giminei, nuo 1759 iki 1831 metų valdžiusiai netoliese esančią Panemunės pilį, pamatai, ant kurių ir bus įrengta greta stovėjusios katalikų bažnyčios, pastatytos apie 1637 m. bei perstatytos 1791 m., sumažinta kopija, atkurta naudojantis esama istorine ir kartografine medžiaga bei remiantis to laikotarpio medinių bažnyčių architektūros stiliumi.
Vaidas džiaugiasi, kad maketą gaminti sutiko puikus meistras Vidas Vabalas. „Jaučiau, kad jį galima prikalbinti“, – juokiasi Vaidas, prisipažinęs, kad tik sugalvojęs šią statybą ir įtikinęs meistrą pradėti darbą, savaitei išvažiavo su šeima į Graikiją, palikęs Vidą tvarkytis vieną – per tą laiką iškilo bažnyčios karkasas.
Dabar vyrai kasdien triūsia dviese. Pagrindinį darbą, žinoma, daro auksarankis meistras Vidas, o Vaidas organizuoja medžiagų pristatymą ir atlieka pagalbinius darbus.
Bažnyčia galės džiaugtis ir anūkai
Vidas Vabalas juokiasi, kad su šiuo projektu įpuolė kaip nuogas į dilgėles, teko mesti visus darbus, kurių meistrui tikrai netrūksta, ir užsiimti vien tik bažnyčios statyba. „Apgavo mane Vaidas, – juokauja jis. – Iš pradžių atvežė tokią dėžutę nubraižęs, sukalsim, sako, čia tokią kaip šuns būdą – čia nieko nėr. Paskui jau sako, kad bus du metrai iš keturių, o vėliau – kad dar didesnė“. Vidas šypsosi, kad gal būtų ir nesutikęs, tačiau netikėtai bažnyčios statybos idėją palaikė jo žmona Rasa, kuri ir įkalbėjo vyrą imtis šio darbo. Juk bažnyčios, kad ir ne visai tikros, statyba – išskirtinis įvykis, gyvenime pasitaikantis ne kiekvienam. Gal kada nors pro šalį eidami anūkai galės pasakyti: „Šitą bažnyčią pastatė mūsų senelis“.
Statybą laikė paslaptyje
Tai, kad šventės metu Skirsnemunėje iškils bažnyčia, jos statytojai išdrįso garsiai pasakyti tik visai neseniai. Kaip sako Vaidas, iš pradžių nežinojo, ar pavyks prikalbinti meistrą, ar gaus leidimą šį, nors ir laikiną, statinį įrengti ant buvusios koplyčios pamatų – juk senųjų kapinių teritorija priklauso kultūros paveldo zonai, kur negalima statyti ko tik įsigeidus. Laimė, visus darbus pavyko nudirbti laiku, leidimas gautas ir miestelyje šis išskirtinis pastatas iškils.
Vaidas priduria, jau taręsis su „Camino Lituano“ – Lietuvos piligriminio kelio organizatoriais, kad senoji Skirsnemunės bažnyčia būtų įtraukta į šio kelio maršrutą, iki jos galėtų atkeliauti piligrimai.
Žinoma, dar laukia daug darbų. Bažnyčios pastatą reikia pabaigti – nors, pasak meistro, pabaiga jau matyti, tačiau darbų dar likę gerokai. Be to, pabaigtą nemažą statinį reikės iš Švendriškių kaimo nuvežti iki Skirsnemunės ir ten pastatyti, o čia jau be nemažo sunkvežimio ir keliamojo krano neapsieisi. Tačiau neabejojame, kad šie darbštūs ir atkaklūs vyrai su visais sunkumais susidoros.
Planų ateičiai netrūksta
Vaidas Norkus su šeima Molynės kaime įsikūrė prieš trylika metų. Sako, svarstęs, kur norėtų apsigyventi: Viešvilėje, su kuria jį taip pat sieja daug prisiminimų ir sentimentų, ar Skirsnemunės krašte, iš kurio kilę jo tėvai. Pasirinko Skirsnemunę, kuri tapo jo namais, o dabar labai nori, kad čia atsirastų kiek galima daugiau gražių akcentų, šį miestelį išskiriančių iš kitų panemunės vietovių. Būtent jo vadovaujamos Skirsnemuniškių kaimo bendruomenės bei jo paties ir Skirsnemunės seniūno Aido Mozūraičio pastangomis pernai, švenčiant 230-ąsias Magdeburgo teisių suteikimo Skirsnemunei metines, miestelio centre iškilo tai progai skirtas akmens ir metalo paminklas, kurio metalines dalis sukūrė kalvis Edmundas Štulas, šiemet prisidėjęs ir prie bažnyčios kūrimo nukaldamas jos kryžių.
Vaido pastangomis Skirsnemunės gatvės pasipuošė metaliniais gėlių stovais, ant kurių žydinčios gėlės kuria jaukią atmosferą ir puošia miestelį.
Aktyviam vyrui netrūksta ir idėjų bei planų ateičiai. Sako, kad norėtų ties Molynės kaimu prie Nemuno įrengti paplūdimį, nes kol kas skirsnemuniškių gyvenime sąsajų su upe, netoli kurios įsikūręs miestelis, ne tiek ir daug. Be to, sako Vaidas, norėtųsi aiškiau pažymėti įvažiavimą į Skirsnemunės centrą iš panemunės plento, sakykim, užrašu „Sveiki atvykę į Skirsnemunę“, kuris tamsiuoju paros metu būtų apšviestas šviestuvu su saulės elementais.
Neabejojame, kad šis aktyvus, kūrybingas ir darbštus vyras įgyvendins ne tik šiuos, bet ir dar daug naujų planų ir idėjų, kaip dar labiau papuošti jo mylimą Skirsnemunę.
Trumpa pirmosios Skirsnemunės bažnyčios istorija
Remiantis rašytiniais šaltiniais, pirmoji Skirsnemunės katalikų bažnyčia miestelyje stovėjo bent nuo 1523 metų. 1636 m. jai dovanotas Geišių kaimas, įsteigta parapija. Bažnyčia dėl įvairių priežasčių buvo keletą kartų perstatyta. Naujai pastatyta 1637 m., vėl perstatyta 1791 m., o 1818 m. po gaisro atstatyta iš naujo.
Bažnyčios vieta buvo Skirsnemunės miestelio centro turgaus aikštės šiaurinėje dalyje, o pietinėje dalyje stovėjo žydų maldos namai – iškala.
1892 m. architektas Ustinas Golinevičius suprojektavo dabartinę Šv. Jurgio mūrinę bažnyčią, kuri pastatyta 1903 m. kitoje vietoje – ant kalno.
Informacijos apie senosiose kapinėse stovėjusią koplyčią nėra daug. Metrikų knygose nurodyta, kad 1903 m. Prancūzijoje mirė Stefanija Puslovskytė-Visockienė, dėl kurios laidojimo buvo kreiptasi į vyskupą, kuris išimties teise (nes koplyčia buvo nebenaudojama) leido Stefaniją, kaip tiesioginę Gelgaudų palikuonę, joje palaidoti. Įraše koplyčia įvardijama kaip Gelgaudų koplyčia.
After three successful trades, unfortunately, I became the victim of a scam that cost me a staggerin...
Paskynuose pavogtas automobilis grąžintas apgadintas