Dabar Jurbarko mieste stūksančio Bišpilio piliakalnio ramybės beveik niekas nedrumsčia – nei turistai, nei vietiniai gyventojai, nors būtent nuo šio legendomis apipinto kalno prasidėjo Jurbarko istorija. Bišpilis, ko gero, įdomiausius laikus išgyveno tada, kai ant jo stovėjo Kolainių pilis, kurios paskutinis vadas, drąsusis Surminas, su saujele savo vyrų atsilaikė prieš tūkstančius kryžiuočių.

Piliakalnis yra pačiame Jurbarko mieste, o tai nėra įprasta, nes didelė dalis miestų dėl įvairių aplinkybių nuo savųjų piliakalnių nutolo, persikraustė. Pavyzdžiui, Telšiai nuo savo piliakalnio nusikraustė bent kelis kilometrus, Plungė – apie penkis. Taigi, galima sakyti, kad pasisekė miestams, likusiems piliakalnių papėdėse.

Dabar piliakalnio papėdėje įsikūrusios sodybos stovi buvusios gyvenvietės, kurią galima laikyti Jurbarko miesto ištakomis, vietoje. Šios senovinės gyvenvietės pėdsakus archeologiniai tyrimai datuoja X–XIV amžiumi. Kurmiai, rausiantys piliakalnio viršų, į paviršių iškelia juodą dirvožemį, rodantį, kad visai negiliai yra kultūrinis sluoksnis. O ant piliakalnio želiančios dilgėlės signalizuoja apie buvusios žmogaus veiklos pėdsakus.

Dabar vadinamas Bišpiliu, senesniuose užrašuose piliakalnis vadintas kitaip – Višpiliu, Viešpiliu. Tai reiškia, kad čia buvusi vieša, bendruomenės (viešės) pilis.

Kad ant šio piliakalnio stovėjo pilis, neabejoja niekas, o maždaug du trečdaliai istorikų įsitikinę, kad būtent čia buvusi Kolainių pilis, kryžiuočių pulta 1290 metais, kai nuolatinis lietuvių karas su jais tęsėsi jau septynerius metus.

Istorikai atkreipia dėmesį, kad per 52 metus vokiečių ordinas nukariavo visą Prūsiją, Nadruvą ir Skalvą. 1283 metais vokiečių ordino kariuomenė stovėjo prie Smalininkų. Kol vokiečiai ėjo per Prūsiją, Lietuvos valstybė palei Nemuną esančius genčių piliakalnius stiprino ir ruošė gynybai. Apytikriai XIII a. pabaigoje buvo sustiprintas ir Bišpilis. Sustiprinus piliakalnius buvo statomos naujesnės, modernesnės pilys, tačiau, vis dėlto, visos medinės. Naujovė buvo ta, kad šios panemunės pilys turėjo nuolatines įgulas, kurios, kad neprarastų kovingumo, buvo keičiamos maždaug kas mėnesį. Įgulos nebuvo didelės, nuo 80 iki 120 žmonių.

Visa panemunė, maždaug kas 10 km buvo apstatyta tokiomis pilimis.

Vokiečių ordino judėjimo greitis, atsirėmus į Nemuno gynybinę sistemą, sumažėjo lygiai 15 kartų. Jei vokiečiai nuo Torunės iki Smalininkų nužygiavo per 52 metus, pastūmėdami savo pozicijas vidutiniškai 15 km per metus, tai atėję prie Nemuno atsimušė kaip į sieną. Kol nuo Kolainių piliakalnio jie nuėjo iki Kauno, praėjo 101 metai, t. y. priešas judėjo vidutiniškai per metus apie 1 km. Tokį pristabdymą lėmė Lietuvos valstybės organizacija ir pilių gynėjų didvyriškumas.

Legendinė istorija apie Kolainių pilies užpuolimą, aprašyta Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“:

1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį.

Istorikai pastebi, kad sunku surasti Lietuvoje kitą tokią vietą, apie kurią net priešas sako, kad „galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo.“ Pateikti faktai įspūdingi. Iš 120-ies įgulos vyrų teliko 12, bet pilis nepasidavė. Ir liko neužimta..

Pilies likimas, ją apleidus Surminui, liūdnas. Štai ką sako įrašai „Prūsijos žemės kronikoje“. 1291 metais, vasario 2 dieną, Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Bruhavenas su daug brolių ir apie 1500 vyrų, žygiuodami pro Kolainius, pamatė, kad ši pilis nėra saugoma ir ją sudegino. Šitai padarę, patraukė į Junigedos valsčių (Veliuonos), kurį nusiaubė, grobdami bei degindami; neskaitant kitų padarytų nuostolių, paėmė į nelaisvę ir nužudė septynis šimtus netikėlių.

Mūšis dėl Kolainių – Jurbarko gimtadienis

1290 metų balandžio 23-ioji, kai kryžiuočių ordinas užpuolė Kolainių pilį, turėtų būti laikoma Jurbarko gimtadieniu. Remiantis istorikų Romo Batūros ir Tomo Baranausko tyrinėjimais, Kolainių pilis stovėjo ant Bišpilio piliakalnio. Taigi, lietuviškas Jurbarko vardas yra Kolainiai. Jei švęstume šį gimtadienį, šiemet balandžio 23-iąją Jurbarkui sukaktų 733 metai.

Kol kas turbūt kiekvienas jurbarkietis žino, kad Jurbarko istorija skaičiuojama nuo 1259 metų, kai Kalavijuočių ordinas toje vietoje, kur prie Nemuno yra piliakalnis, vadinamas Bišpiliukais, pastatė Georgenburgo pilį. Apie tai galime paskaityti Jurbarko savivaldybės internetiniame puslapyje, įvairiuose lankstinukuose ir knygose. Vis dėlto, Jurbarkas švenčia ne savo jubiliejus, neabejoja archeologas Vytautas Juškaitis. „Kad tuo įsitikintume, užtenka atsiversti 2004 metais išleistą „Visuotinės lietuvių enciklopedijos” VI tomą ir pažiūrėti, kas ten parašyta apie Georgenburgą. Pastarųjų metų Lietuvos istorikų tyrinėjimai rodo, kad ši pilis buvo pastatyta ne Jurbarke, o greičiausiai Šilalės rajone, Vilkų kampo piliakalnyje. Dėl vietos, kurioje buvo Georgenburgo pilis, galima ginčytis, bet istorikų argumentai, kad ši pilis pastatyta ne dabartinio Jurbarko vietoje – įtikinami“, – rašo jis.

Padavimai apie Bišpilį.

Broliai milžinai

Kitąsyk gyvenę du broliai milžinai. Vienas vienoje Nemuno pusėje, kur dabar Jurbarkas, o antras – kitoje pusėje priešais Jurbarką. Ten, beje, irgi yra piliakalnis – Kukarskės. Abu broliai buvo tokie dideli ir stiprūs, kad galėję kirvį per Nemuną permesti nuo vieno kalno ant kito. Jurbarkiškis buvęs vardu Jurgis, o kai jis pasimiręs, jį palaidoję Imsrės vingyje ir supylę didelį kapą. Tai tas kapas ir esąs Bišpilis.

Kepurėmis supiltas kalnas

Švedai, žygiuodami per Lietuvą, buvo apsistoję ir Jurbarke. Ir ten, kur dabar yra piliakalnis, buvę jų apkasai. Iškeliaudami švedai čia palikę daug ginklų, kuriuos užpylė žemėmis. Nešiojo ją kepurėmis ir pylė, pylė, pylė. Taip susidarė kalnas, kuris vėliau buvo pavadintas Višpiliu.

Istorikai pastebi, kad Lietuvoje padavimų apie kryžiuočius nėra. Sako, kad juos iš atminties, ko gero, ištrynė vėlesni priešai. Dažniausiai Lietuvos piliakalniuose pagal žmonių pasakojimus yra gyvenę švedai.