Buvusioje Šilinės smuklėje - modernus Nemuno krašto muziejus (interviu apie pastato istoriją)

„Kur toliau? Į gamtą ar į ... karčiamą? Pasirink, kas arčiau širdies – žygis pažintiniu taku per botaninį sodą, ar smagi valandėlė Šilinės smuklėje!” – tokiais žodžiais, surašytais informaciniame stende, intriguoja Panemunių regioninio parko direkcija, kviesdama užsukti į Šilinės smuklę arba pasivaikščioti ypatingu pėsčiųjų taku. 

Buvusioje smuklėje galima pasivaikščioti sielių rąstais, paplaukioti valtimi, išbandyti žvejybos įrankius ir net pabūti pėdsekiu. „Taip. Ši smuklė neįprasta, nes joje įsikūrusi moderni Panemunių regioninio parko direkcijos lankytojų centro ekspozicija. Todėl čia laukiami ir mažamečiai, ir pilnamečiai”, – kviečia parko šeimininkai. Tad jei jus kankina pažinimo troškulys, kulniuokite tiesiai į greta stendo stūksantį medinį pastatą ir stačia galva nerkite į ... “ne. Ne į Nemuną, o į interaktyvią ekspoziciją „Nemunas ir gyvenimas prie jo”, – linksmai kviečia gerą humoro jausmą demonstruodami šeimininkai. Jei norisi pasidžiaugti bundančia gamta, rinkitės kelionę pažintiniu taku. Panemunių regioninio parko direkcija kviečia per valandėlę pabuvoti galiūnais ąžuolais apaugusioje ganykloje, tankiame skroblyne, stepinėse pievose ir net... taigoje. Taip. Supratote teisingai – tokia kleionė laukia jūsų vos 1,5 km ilgio žygyje Šilinės botaninio draustinio pažintiniu taku. Takas žiedinis, tad pabaigsite ten, kur pradėję. O žygio startas visai šalia. Jį žymi pievelės gale po didžiulių ąžuolų šakomis stypsantis medinis stendas. Jame rasite visą informaciją, kurios prireiks keliaujant.

Prieš apsisprendžiant, kurį maršrutą rinktis – į smuklę, ar į gamtą, verta susipažinti su pastato istorija. Ar žinote, kad Šilinės karčiama, smuklė veikė jau XVIII a. pabaigoje. Keliauninkai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, smuklė pirmykštės savo paskirties neteko. Tapo gyvenamuoju namu. Pirmojo pasaulinio karo metais pastate buvo vokiečių štabas ir ligoninė, vėliau – telefono-telegrafo stotis. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas atiteko Nemuno prižiūrėtojams, paskui – kaimo parduotuvei, dar vėliau – Jurbarko urėdijai, kuri čia įkūrė sielių plukdymo kontorą. Maždaug prieš 20 metų, kai Nemunu buvo išplukdytas paskutinis sielis, karčiama virto socialiniu būstu. Šiuo metu Šilinės smuklėje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija, taip pat įkurta ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais, bei gamtos mokykla.

Parkas gyvuoja 30 metų

Pilių parku, o kartais – ir Nemuno muziejumi, liaudyje vadinamas Panemunių regioninis parkas praėjusiais metais minėjo savo veiklos 30-metį. Ta proga jo darbuotojai visus susidomėjusius sukvietė į šventinę nuotolinę konferenciją. Geras dvi valandas trukę pristatymai neprailgo. Apie tai, kaip valstybei užteko valios įsteigti parkų direkcijas ir kaip buvo kuriamos saugomų teritorijų sistemos, prisiminė jų krikštamote laikoma Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Buvęs parko direktorius Viktoras Ganusauskas prisiminė, kaip buvo kuriamas ir su kokiais iššūkiais susidūrė konkrečiai Panemunių regioninis parkas. Apie parko ekspozicijas pasakojo buvęs šios įstaigos darbuotojas, dabar – Skirsnemunės seniūnas Aidas Mozūraitis. Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistė Vaida Mozūraitienė trumpai supažindino su kultūros paveldo objektais, kurių šiame parke yra ypač daug. Direkcijos projektų koordinatorė Greta Šulcaitė papasakojo apie parke organizuojamas veiklas, edukacijas, stovyklas. Buvęs parko direktorius, o dabar patarėjas Mindaugas Janušonis, papasakojo, kas nuveikta per pastaruosius penkerius metus. Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos mokytoja Loreta Pocienė savo pristatymu parodė, kaip draugiškai sugyvena gamtosaugininkai ir mokyklos bendruomenė.

Parko direkcijos veiklos pradžia buvo sunki, o nueitas kelias – ilgas ir duobėtas, bet visada vedantis tik pirmyn. Taip apie Panemunių regioninį parką kalbėta žvelgiant į jo 30 metų istoriją. Buvę darbuotojai prisiminė, kaip direkcijai buvo pasiūlyta įskurti buvusioje Šilinės smuklėje, pastate, kuris tuo metu buvo labai apgailėtinos būklės. Pastatas priklausė miškų urėdijai, iš kurios už simbolinę kainą išpirktas direkcijos reikmėms. Tada ir prasidėjo didžiausias šio objekto virsmas, nes Danijos aplinkos ir energetikos ministerija sutiko finansuoti lankytojų centro ir ekspozicijos įrengimą, su sąlyga, kad pastatas bus restauruotas Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis.

Kuriant lankytojų centrą, ekspozicijos „Nemunas šildo, maitina ir rengia“ temą pasufleravo pats smuklės pastatas, glaudžiai susijęs su Nemunu. Pasak A. Mozūraičio, direkcija ir lankytojų centras įsikūrė autentiškame XVIII amžiaus pastate, kuriame nakvodavo sielininkai, upeiviai, o XX a. antroje pusėje, kai smuklės čia jau nebebuvo, pastate apgyvendinti Nemuno prižiūrėtojai, remontuodavę valtis, plūdurus. Galiausiai čia buvo įkurta sielių plukdymo kontora.

Pirminę parko ekspozicijos viziją įkvėpė ir žvejys Vincas Balnius, gimęs 1916 metais Veliuonoje. Jis, beje, įamžintas ir ekspozicijos atidarymo ceremonijoje. Šio žvejo padovanoti daiktai tapo ekspozicijos dalimi. Parko lankytojų centras greitai išgarsėjo. Jis sudomino netgi UNESCO ambasadorius, kurie čia taip pat lankėsi bei skatino toliau išlaikyti autentiškumą ir savitumą.

 Dar daugiau įdomios informacijos – mūsų parengtame video

Tie, kas susidomėjo paties pastato, kuriame įsikūrusi parko direkcija ir ekspozicijos, istorija ir norėtų sužinoti dar daugiau įdomių faktų – kad ir apie tai, kad šis pastatas kadaise tarnavo ir kaip mobili muitinė, arba kaip pasikeitė pastatas ir kas jame mena senuosius smuklės laikus, kokie eksponatai yra seniausi ir įdomiausi, kokios būklės pastatą rado parko direkcijos darbuotojai, visa tai ir dar daugiau sužinos, pasižiūrėję mūsų parengtą vaizdo medžiagą. Apie buvusią Šilinės smuklę, pastato ir parko istoriją  pasakoja Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Mozūraitienė. Redakcija dėkoja Vaidai už įdomų pasakojimą, ir visiems linki gero žiūrėjimo bei klausymo.

„Mūsų laiko“ inf.