Veliuoną saugo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvasia

Veliuona – nedidelis miestelis dešiniajame Nemuno krante prie kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda. Važiuodamas plentu pro panemunės šlaituose įsikūrusias sodybas vargu ar gali pajusti ilgaamžės istorijos, senovinių įvykių aurą, gaubiančią šį žmonių ir namų telkinį, tačiau ji neabejotinai atsiskleidžia pakilus aukštyn pro piliakalnius akmenimis grįstu keliu...

Nes Veliuona – trečias senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras po Kernavės ir Trakų, vienas seniausių Lietuvos miestelių, kuris buvo žinomas jau XII–XIII a., kaip vienas iš prekybos centrų, o Veliuonos piliakalniai buvo laikomi vienais galingiausių Lietuvos gynybinių kompleksų kovoje su kryžiuočiais. Nepaisant dažnų puldinėjimų, prieš daugiau nei 700 metų stovėjusi Junigedos pilis, vėliau pervadinta Veliuona, buvo it skydas, 76 metus (1291–1367 m.) saugantis Lietuvą nuo kryžiuočių.

Piliakalnis ir pilis

Dabar – apie istorijos mokslu paremtus bei archeologų iškapstytus faktus.

Veliuonos I piliakalnis, vadinamas Gedimino kapo kalnu, yra taisyklingo ovalaus nupjauto kūgio formos, jo šiaurinis šlaitas leidžiasi į Veliuonėlės upelio slėnį, o rytinis – į Nemuno slėnį. Iš vakarų šį piliakalnį nuo greta esančio Veliuonos II piliakalnio, vadinamo Ramybės kalnu, skiria griovys (įdauba). Manoma, kad ši gamtinė įduba buvo pagilinta statant mūrinę Veliuonos pilį. Kai XIX a. pabaigoje pylimo šiaurinis šlaitas pradėjo griūti į Veliuonėlę, jame buvo matomi pelenai, anglys, sudegusių kaulų gabaliukai. Taigi, tai vieta, kur galėjo būti medinės pilies vartai. 1890 m. po didelių liūčių nuslinko piliakalnio šiaurinė dalis. Šią nuošliaužą galima aiškiai įžiūrėti ir šiandien. Po nuslinkusiu sluoksniu Veliuonos dvarininkas Zaleskis rado geležinę buožę.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Veliuonoje stovėjusią Junigedos (lietuvių) pilį paminėjo kryžiuočių ordino magistro kapelionas Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“. 1291 m. balandžio 22 d. pilies vadas Surminas pastatė pilį Junigedos valsčiuje. Iš pradžių pilis vadinta  Junigeda, o nuo 1315 m. – jau Veliuonos vardu.

Naujausiais duomenimis piliakalnis datuojamas XIII–XV a. Pailgos piliakalnio aikštelės dydis 54x25 m. Jos vakarinėje dalyje supiltas 2,5 m aukščio, 15 m ilgio ir 20 m pločio pylimas. Piliakalnio šlaitai iki 30 m aukščio. Jau XI a. Veliuonos I piliakalnyje buvo pastatyta medinė, dvigubas gynybines sienas turėjusi pilis, o stipriai įtvirtintas papilys buvęs dabartiniame Ramybės kalne. Veliuonos pilies įgulą turėjo sudaryti maždaug 160 karių. Be to, pačioje pilyje likusioje apsaugoje buvo dar apie 10 karių. Iš viso įgulos dydis galėjo siekti 170–180 žmonių.

Jau po Gedimino mirties Veliuonos pilis tris kartus kryžiuočių buvo sudeginta, sugriauta ir vėl naujai atstatyta Veliuonos gynėjų. Pirmą kartą ją sudegino 1348 m. (atstatyta 1349 m.), 1363 m. – sugriauta antrą sykį, o 1367 m. kryžiuočiai trečią sykį jau ilgam sunaikino pilį.

Svarbiausi mūšiai prie Veliuonos Gedimino valdymo metais

1317 metais Kryžiuočių ordino maršalas Henrikas iš Plockės su 1500 raitelių patraukė prie Veliuonos pilies, kurią apyaušriu netikėtai ruošėsi užpulti. Tačiau priekinė žvalgyba kryžiuočius pastebėjo. Įspėti pilėnai „užkūrė ugnį ir dūmais pranešė“ aplinkiniams. Kryžiuočiai po ilgo puolimo sudegino papilį ir pradėjo trauktis, tačiau pilėnai kartu su apylinkių žmonėmis, atskubėjusiais į pagalbą, atsitraukiančiuosius puldinėjo. Abiejose pusėse daug karių buvo sužeista ir žuvo. Ordino puolimas buvo atremtas.

Po metų 1318-ųjų rudenį tas pats Henrikas iš Plockės vėl atžygiavo su didele kariuomene ir sudegino Veliuonos pilies papilius su nauju grūdų derliumi.

1319 metų balandžio mėn. kryžiuočiams vėl ne itin pasisekė: Ordinas atplaukė laivais su 500 riterių bei karių ir užpuolė Veliuonos pilį. Tačiau pilies gynėjai buvo įspėti. Priešas sugriovė tik papilį.

Bajerburgo pilis buvo baigta statyti 1337 m. birželio mėnesį. 1339 m. Gediminas su stipria kariuomene, apsiginklavęs sienodaužiais, ją apgulė. Pilis buvo puolama 22 dienas, bet jos užimti nepavyko. Manoma, kad kunigaikštis Gediminas 1341 m. prie Bajerburgo buvo sužeistas ir mirė.

Archeologiniai tyrinėjimai

Seniausias archeologinis Gedimino kapo kalno tyrinėjimas vyko 1912 m. Piliakalnio viršutinės aikštelės tyrimus atliko archeologas, piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis ir archeologas Tadas Daugirdas. Piliakalnyje buvo rasti netvarkingai sudėlioti akmenų grindiniai, geriausiai išlikę pietinėje aikštelės dalyje, sudegusių pastatų fragmentai. Radiniai leidžia manyti, kad medinė pilis ant piliakalnio stovėjo jau XI–XII a. Piliakalnio aikštelėje buvo rasta ir daug geležinių strėlių antgalių: pavienių arba lizdais, viename kurių buvo net 10 antgalių. Rasta daug žiestosios keramikos, žalvarinių ir geležinių dirbinių. Dauguma dirbinių buvo susilydę nuo karščio, manoma, kad dėl pilies gaisro. Pilies viduryje buvęs įrengtas šulinys ar slaptas išėjimas. Vienoje vietoje po degėsiais ir akmenimis buvo rasti dviejų žmonių apdegę griaučiai. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad tai vyrų palaikai. Vienas jų buvo apie 35 metų amžiaus, kitas jaunesnis. Manoma, kad jie žuvo pilies gaisro metu. L. Kšivickis rastus žmonių kaulus išsivežė tyrimams. Kadangi veliuoniečiams buvo žinoma, kad piliakalnyje buvo palaidotas kunigaikštis Gediminas, pasklido gandas, kad L. Kšivickis pavogė ne ką kita, o būtent kunigaikščio kaulus.

Pilies ir kitų pastatų buvimo vietas taip pat galima nustatyti iš L. Kšivickio tyrinėjimų. Maždaug po 45 cm sluoksniu rasta akmenų ir molio, o dar giliau – deginto molio su kalkių lizdais sluoksnis. Tyrinėjimų metu rasta daug apanglėjusių 30–40 cm diametro rąstų. Kšivickio nuomone, tai pilies bokšto pamatai, statyti iš molio ir akmenų. Virš jų buvo medinė dalis.

Gedimino atminimui

Nenuostabu, kad didžiojo kunigaikščio dvasia, taip ryškiai jaučiama Veliuonoje, skatino menininkus jį įamžinti savo kūriniuose.

1922 m. Gedimino kapo kalne buvo pastatytas kryžius.

1925 m. veliuoniečiai, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto remiami, Gedimino kalne pastatė paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Deja, šio paminklo autorius nežinomas.

Paminklas buvo sudarytas iš atskirų dalių, kurios užkeltos ant piliakalnio ir suklijuotos ant postamento. Naktį paminklas buvo atplukdytas į Veliuoną garlaiviu. Kitą dieną jau vyko paminklo atidengimo šventė. To meto spaudoje buvo rašoma, kad 1925 m. birželio 30 d. paminklą šventinti iš Kauno atvyko kun. kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Grojo Lietuvos kariuomenės LDK Gedimino pulko orkestras, vadovaujamas pirmojo kapelmeisterio kompozitoriaus Juozapo Gudavičiaus.

Gedimino dvasia

Su Veliuonos istorija susijusios ir daug diskusijų apie Gedimino valdymo laikotarpį istorinėje literatūroje. Daugiausiai jų kyla dėl Gedimino dalyvavimo ginant Veliuoną, jo žūties vietos ir palaidojimo.

Nors ir negalima patvirtinti ar paneigti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas tikrai žuvo ir buvo palaidotas Veliuonoje, tačiau neabejotina, kad jis didelį dėmesį skyrė Veliuonos ir visų vakarinių Lietuvos žemių gynybai. Tuo tikslu jis nuolat stiprino Veliuonos pilį ir ypač papilius, nuo kurių gynybos priklausė ir pilies likimas. Jau Gedimino valdymo pradžioje Veliuonos pilis buvo nuolat priešų puldinėjama, bet per visą kunigaikščio valdymo laikotarpį nė karto neužimta.

Kovos ties Veliuona turėjo įtakos Gedimino politikai, diplomatijai, filosofijai. Tos idėjos buvo surašytos Gedimino laiškuose, išgarsinusiuose Lietuvą visoje Europoje.

Gedimino kovų istorija per šimtmečius buvo perduodama iš kartos į kartą, todėl ir šiandien galime išgirsti veliuoniečių pasakojimų apie Gedimino dvasią. Vieną tokią legendą, kuri vadinasi  „Paslaptingas raitelis“, yra užrašęs kraštotyrininkas mokytojas Stasys Liutvinavičius. „ Mylėjo Gediminas Veliuoną. Čia jis gimė... čia ir mirė, čia ir ilsisi. Bet tada, kai Veliuonai gresia pavojus, jis keliasi iš kapo, sėda ant žirgo ir pasirodo žmonėms... Taip Veliuona karo metu gaisro nematė ir priešas neišdrįso sugriauti senųjų paminklų: Vytauto bažnyčios, Veliuonėlės aukuro, Gedimino, Vytauto paminklų.“

Todėl kai šiandien atvykę į Veliuoną turistai klausia, kaip miestelyje pavyko išsaugoti senuosius paminklus, atsakymas paprastas: tai padarė kunigaikščio Gedimino dvasia.