Trumpa senosios Jurbarko autobusų stoties istorija

Šiandien, rugsėjo 22 dieną, Jurbarke atidaroma nauja moderni autobusų stotis, kurios miestelėnai ir į Jurbarką atvykstantys svečiai laukė ne vieną dešimtmetį. Apie šią stotį „Mūsų laikas“ rašė jau ne kartą ir tikriausiai dar rašys. O šiandien – trumpas pasakojimas apie senąją Jurbarko autobusų stotį, autobusus, keleivius ir keliones.

Transportas

Ūkiniam Jurbarko miesto ir valsčiaus gyvenimui nuo senų laikų labai reikšmingas ir svarbus buvo transportas. Kadangi geležinkelis į šiuos kraštus taip ir neatėjo (nors šis klausimas tarpukariu buvo svarstomas ne kartą, o 1940 m. vasarą buvo nuspręsta pradėti tiesti geležinkelio liniją Jurbarkas–Šakiai–Kazlų Rūda ir statybos pradžiai paskirta 500 000 Lt, tačiau dėl sovietų okupacijos šie planai taip ir liko neįgyvendinti), pagrindinę reikšmę, be arklių, įgavo upių ir automobilių susisiekimas.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Jurbarke pradėjus kursuoti autobusams, ėmė mažėti tradicinių vežėjų, žmones ir krovinius pervežusių arkliais, skaičius. Tiesa, per visus nepriklausomybės metus didelę konkurenciją autobusams sudarydavo garlaiviai, užtikrinę reguliarų susisiekimą Nemunu su Laikinąja sostine.

„Prekybos ir pramonės mokesčių knygoje (1939–1940)“ įregistruota, kad mieste buvo 8 sunkvežimiai ir 5 autobusai. Didžiausias jų savininkas – Jokūbas Goldė, turėjęs 4 autobusus ir 3 sunkvežimius.

Autobusų maršrutai

Viešasis keleivinis susisiekimas buvo reguliarus. Jurbarkas palaikė tiesioginį autobusų susisiekimą su Kaunu, Raseiniais ir Taurage. Be to, autobusai važiuodavo į Smalininkus (nuo 1939 m. – tik iki Pašvenčio). Iš Kauno į Jurbarką autobusai reguliariai kursuodavo tris kartus per dieną, o 1939 m. buvo paleistas dar vienas, vakarinis, maršrutas. Tiek pat reisų vykdavo ir iš Jurbarko į Kauną. Kelionė iki Laikinosios sostinės trukdavo 2 val. 55 min.

Vienas kauniškis autobusas dar tęsdavo savo kelionę iš Jurbarko per Eržvilką į Tauragę, o po pietų išvykdavo atgal. Kartą per dieną vienas autobusas kursavo ruožu Jurbarkas–Šimkaičiai–Raseiniai. Pastačius per Nemuną pontoninį tiltą, autobusai keturis kartus per savaitę važiuodavo ir į Šakius.

Kelionės nebuvo pigios. 1936 m. kelionė iš Jurbarko į Kauną kainavo 6,50 Lt, į Eržvilką – 1,90 Lt, į Raseinius – 4,50 Lt, į Tauragę – 4,60 Lt, į Šakius –1,90 Lt. Palyginimui, bilieto kaina garlaiviu į Kauną I klase buvo 7 Lt, o II klase – 5 Lt. Tiesa, kai kuriais metais, garlaivių savininkams ėmus varžytis dėl keleivių, bilietų kainos sumažėdavo iki 1 Lt, o kartais – net iki 50 ct.

Eismui trukdė blogi keliai

Knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ rašoma, kad autobusų keliai nebuvo tinkami: vien tik į Pašventį ėjo asfaltuotas plentas, o kitur reikėjo važiuoti vieškeliais. Vasarą autobusus gaubdavo dulkių debesys, o esant lietingiems orams, jiems tekdavo taškytis per purvynus. Neretai dėl polaidžių, potvynių, stipraus sniego ar kitų priežasčių keliai pasidarydavo neišvažiuojami ir autobusų eismas nutrūkdavo. Štai 1935 m. pabaigoje atšilus orui keliai pažliugo, todėl nuo 1936 m. sausio 1 d. nustojo kursavę autobusai Kauno–Jurbarko linija, rašė „Lietuvos aidas“. Nuo kovo mėnesio dėl blogų kelių ir potvynių nutrauktas susisiekimas ruožu Kaunas–Jurbarkas–Raseiniai. Autobusų maršrutai šia kryptimi atnaujinti tik tų pačių metų balandžio 1-ąją.

1937 m. pabaigoje iš pradžių dėl atlydžio ir pažliugusių kelių, o vėliau dėl gausaus sniego vėl nutrūko susisiekimas ruožais Kaunas–Veliuona–Jurbarkas, Jurbarkas–Smalininkai ir Jurbarkas–Tauragė. Po kelių dienų eismas atsinaujino, tačiau laikraštyje rašoma, kad iš Kauno į Jurbarką išvažiavę keli autobusai ne visi nukakę iki galo. Panašių pranešimų laikraščiuose gausu ir 1938, ir 1939, ir 1940 metais.

Keliones sutrukdydavo ir gedimai bei avarijos

Autobusams kelyje nutikdavo ir visokių nelaimių. 1931 m. gruodžio mėn. „Lietuvos aidas“ rašė, kad iš Raseinių važiavęs Jurbarko autobusas kelyje sugriuvo. Atvykęs sunkvežimis iš keleivių pareikalavo mokėti trigubai brangiau. 1935 m. birželio mėn. tame pačiame „Lietuvos aide“ paskelbta žinutė, kad netoli Jurbarko suvažinėtas šoferis Kalnius, kai buvo palindęs po savo mašina, o konduktorius nuspaudė stabdį.

1937 m. gegužės 12 d. iš Jurbarko į Kauną važiavęs autobusas susidūrė su ant kelio padėtu rąstu. Tai padarė keturi 16–23 metų jaunuoliai. Autobusas apgadintas, bet keleiviai nenukentėjo. Jaunuolių byla tęsėsi iki 1940 m. balandžio, kai Apeliacinis teismas vieną jų išteisino, o kitus nubaudė po 1,5–4 metus sunkiųjų darbų kalėjimo. „Vaikai kėsinosi prieš keliolikos žmonių gyvybę“ – rašė „Lietuvos aidas“ 1940 m. balandžio 11 d.

Stotis

Tarpukariu Jurbarke autobusų stotis atsirado toli gražu ne iš karto. 1933 m. liepos mėn. laikraštyje „Lietuvos žinios“ jurbarkiškis slapyvardžiu Klajoklis skundėsi, kad Jurbarko autobusai nesilaiko tvarkos: nesustoja stotelėse, o 1935 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo rašyta, kad Jurbarkui reikalinga autobusų stotis, kurią įrengti siūlyta savivaldybei priklausančiame sklype Dariaus ir Girėno bei Valančiaus gatvių kampe. 1936 m. gegužės 29 d. vis tame pačiame „Lietuvos aide“ skųstasi, kad nesant autobusų stoties, autobusai statomi įvairiose vietose, kelia mieste triukšmą ir dulkes.

Autobusų stotis Jurbarke pastatyta 1937 m., jos adresas tuomet buvo nurodomas Vydūno g. 11. Stotis priklausė Gromatams, kuriuos jurbarkiškiai dažniausiai vadindavo Gromantais. Julija Gromatienė čia turėjo automobilinių tepalų ir benzino pardavimo įmonę. Rąstinis, 1 aukšto, 106 kv. m ploto, krosnimi šildomas pastatas su keleivių laukimo sale tiems laikams buvo ganėtinai patogus ir tinkamas. 1939 m. prie stoties pastatytas garažas. Apie autobusų stotį nedidelėje laikraščio „Lietuvos aidas“ 1940 m. vasario mėn. informacijoje gražiai atsiliepta: esanti visai gerai įrengta, neseniai pastatytas trijų vietų šiltas garažas.

Sovietmečiu autobusų eismas plėtėsi, atsirasdavo vis naujų maršrutų, pamažu keitėsi, modernėjo autobusai, tačiau Jurbarko autobusų stotis liko vis ta pati – žaliai nudažytas namelis aikštės viduryje, vis dar puikiai atsimenamas vyresnių jurbarkiečių, kurio jau niekas nebevadindavo „gerai įrengtu“. 1983 metais greta autobusų išvykimo aikštelių buvo pastatytas 52 kv. metrų ploto mūrinis dispečerinės pastatas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės į sovietų valdžios nacionalizuotą turtą. Atsirado ir autobusų stoties savininkų palikuonys. 1994 m. pradžioje teismo sprendimu nuosavybės teisės į pastatą buvo atkurtos buvusios savininkės Julijos Gromatienės sūnui Eugenijui, iš kurio tais pačiais metais pastatą nupirko Jurbarko rajono savivaldybė ir perdavė jį UAB Jurbarko autobusų parkui.

Jau XXI amžiuje, autobusų stotis buvo perkelta iš senojo pastato į nedidukę dispečerinę. Senasis stoties pastatas buvo nugriautas apie 2008 metus. O Jurbarko gyventojai iki pat dabar laukė naujos autobusų stoties. Pagaliau sulaukėme.