Ar po Nacionalinio miškasodžio Lietuvoje sužaliuos 100 girių?

Straipsnis  5 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Balandžio 20 dieną visi Lietuvos gyventojai kviečiami į Nacionalinį miškasodį, kurio tikslas šiemet itin ambicingas – pasodinti medžių 100-e Lietuvos girių. „Taip ne tik įprasminsime šių metų Dainų šventės temą „Kad giria žaliuotų“, bet ir auginsime Lietuvos miškus. Dar kartą parodysime pasauliui, kad Lietuva yra šalis, kurią vienija meilė miškui ir dainai“, rašoma Nacionalinio transliuotojo LRT interneto svetainėje.

Tikslas iš pažiūros be galo kilnus, emocijos liejasi per kraštus... Lietuvos gyventojai, su ministrais, merais ir kitais politikais priešakyje, pasiraitoję rankoves jau ruošiasi pasipilti į Lietuvos girių kirtavietes, išmaurotas sunkiosios miškakirčių technikos ratais, kad nuotraukomis ir vaizdo įrašais visam pasauliui parodytų, kaip jie myli ir saugo Lietuvos gamtą.

Tačiau ne viskas taip paprasta, o gamtosaugos aktyvistai kažkodėl miškasodį vadina „plantasodžiu“ ir teigia, kad „Plantacija nėra miškas“, „Dviejų rūšių sodinukai nėra bioįvairovė“, „Mediena pardavimui nėra Gamta“, „Medienos pardavimui sodinimas nėra „girių sodinimas“.

Skaitytojų dėmesiui – išsamus Monikos Midverytės-Vyšnios straipsnis apie kitą Nacionalinio miškasodžio pusę, kurį publikuoti „Mūsų laike“ leido interneto portalas bernardinai.lt.

Monika Vyšniauskienė. Monikos Bužinskienės nuotrauka

Šimtmečio miškasodis, arba Apie velnią, slypintį detalėse

Įsivaizduoju eilinę Valstybinės miškų urėdijos vadovo dieną prie kompiuterio. Netikėtai ateina šimtmečio Dainų šventės organizatorių pasiūlymas pasodinti simbolines šimtą girių, „kad giria žaliuotų“. „Nieko sau, čia tai bent laimikis! – nudžiunga vadovas. – Dviguba nauda – teigiamai pasirodysime visuomenės akyse kaip miškų sodintojai ir dar gausime tūkstančius nemokamų pagalbininkų.“

Galima sakyti, tiesiog šimtmečio viešųjų ryšių akcija. Taip, žinau, rizikuoju būti labai nepopuliari mesdama šešėlį ant gražios Dainų šventės idėjos. Tačiau, kaip gerai žinome, velnias slypi detalėse, arba melas yra pasakyti dalį tiesos. Tad apie tai, kas lieka nepasakyta, ir pakalbėkime.

„Girios“, kurios nesulauks antro Dainų šventės šimtmečio

Pasakodamas apie šimtmečio miškasodį, Valstybinės miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė gyrėsi, kad bus sodinami „mišrūs“ eglės ir beržo bei pušies ir beržo medynai, taip pat šiek tiek ąžuolynų, kuriais, pasak Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus Sauliaus Liausos, „džiaugsis ateities kartos“.

Visų pirma tie jaunuolynai daugiausia sodinami ne plyname lauke, kur nebuvo miško. Jie sodinami ten, kur miškas ką tik buvo iškirstas. Kitaip tariant, kur dar visai neseniai jau žaliavo subrendusi giria. Giria, kuria jau dabar visi galėjo džiaugtis, nelaukdami kito Dainų šventės šimtmečio.

Antras nutylimas faktas yra tas, jog šie miškai sodinami ne tam, kad žaliuotų, o tam, kad sulaukę minimalaus amžiaus būtų iškirsti. Tai yra Valstybinės miškų urėdijos verslo pagrindas. Dabartinės miškų kirtimo taisyklės nurodo, kad minimalus eglių kirtimo amžius ūkiniuose miškuose yra 71 metai, beržų – 61 metai. Taigi šios girios antro Dainų šventės šimtmečio nesulauks. Tiksliau – potencialios girios, nes jaunuolynų vadinti giria nesiverčia liežuvis, o įžengę į brandą miškai jau kertami. Pušims pasisekė labiau – minimalus kirtimų amžius yra 101 metai, ąžuolų – 121 metai. Tad, galima sakyti, kad ateities kartos galės trumpai pasidžiaugti, o tada jau pačios dalyvauti miškasodyje ir vėl sodinti miškus vėlesnėms kartoms. Kas šimtmetį po miškasodį, o subrendusios girios vis lieka tik ateities vizija.

Na, ir, tiesą sakant, ką mes vadiname giria? Ar vienaamžis pušynas ar eglynas su beržų priemaiša yra potenciali giria? Šis žodis nurodo didelį miško masyvą, kuriame tarpsta biologinė įvairovė, vyrauja įvairaus amžiaus ir rūšių medžiai, gausu negyvos medienos, o ekosistema vystosi savaime, netrikdoma intensyvios žmogaus veiklos. Ar dėl to Valstybinė miškų urėdija atsodina miškus? Ne. Tai parodo jau pasirenkamos medžių rūšys.

Klimatui palankios intensyvios miškininkystės iliuzija

Dar vienas Valstybinės miškų urėdijos kartojamas viešųjų ryšių argumentas yra tas, kad sodindami jaunus našius miškus jie prisideda prie klimato kaitos švelninimo, nes sparčiai augdami medeliai sugeria iš atmosferos daug anglies dioksido. Vėlgi patogus faktas kartojamas, o nepatogūs nutylimi.

Vienas iš nepatogiųjų tas, kad, pasak moksliniame žurnale „Nature“ publikuoto tyrimo, medienos ruoša yra antra po žemdirbystės žmogaus veikla, labiausiai sumažinusi anglies kaupimąsi augalijoje ir dirvožemyje. Tyrimo autoriai teigia, kad daugelis skaičiavimų sudaro įspūdį, jog miškininkystė yra prie klimato kaitos neprisidedanti arba net ją švelninanti veikla, nes anglies dioksido išmetimus kertant mišką, suardant paklotę, transportuojant medieną kompensuoja naujai pasodinti miškai. Visgi priskirti sugėrimą naujiems miškų ištekliams yra netinkama, nes miškas ten užaugtų ir be žmogaus įsikišimo. Autorių skaičiavimais, metinės medžio ruošos emisijos 2010–2050 metų laikotarpiu greičiausiai sieks metinius žemės ūkio anglies dioksido išmetimus dėl žemės paskirties keitimo. Ši studija, pasak tyrėjų, yra konservatyvi, nes neįskaičiuoja kirtimų sukeltų ilgalaikių anglies išmetimų iš paviršinio dirvos sluoksnio.

Kitas nepatogus faktas tas, kad sengirės daug efektyviau užkonservuoja anglį nei monokultūriniai ūkiniai medynai. Tai rodo kitas žurnale „Nature“ neseniai paskelbtas tyrimas, kuriame bendradarbiavo šimtai lyderiaujančių miško ekologų. Pasak jų, šiuo metu faktinis pasaulinių miškų anglies sugėrimas yra gerokai mažesnis nei jų natūralus potencialas. Didžioji dalis, apie 61 proc., neišnaudojamo anglies dioksido sugėrimo potencialo yra esamuose miškuose. Juose pritaikyta ekosistemų apsauga leistų jiems subręsti į senas ekosistemas, tokias kaip Belovežo giria Lenkijoje ir Baltarusijoje arba Kalifornijos sekvojų giraitės. Jie taip pat pabrėžė, kad 2019 metais publikuotas tyrimas, kuris pervertino ūkinių monokultūrinių miškų indėlį, buvo finansuojamas Donaldo Trumpo programos ir suinteresuotai propagavo intensyvią miškininkystę.

Anksčiau „Nature“ žurnale publikuotas jungtinis tyrimas parodė, kad metro skersmens medžiai biomasės užaugina triskart daugiau nei perpus lieknesni jų broliai. Tyrimo autoriai taip pat pateikia vakarinėje JAV dalyje esančios sengirės pavyzdį. Nors didesnio nei metro skersmens medžių joje buvo vos 6 proc., jų masės prieaugis sudarė 33 proc. bendro miško prieaugio.

Miškininkai teigia, kad nupjautoje medienoje gerai užkonservuojama anglis, o miške pūdamas medis šiltnamio dujas išskiria atgal į atmosferą. Vargu bau. Visų pirma medienos produktų (popieriaus, biokuro, baldų ir kt.) gyvavimo ciklas dažniausiai yra trumpesnis nei brandaus miško. Eglė ar pušis miške gali augti šimtus metų, kaupdama ir saugodama savyje anglies dioksidą, ir dar tiek pat pūti, o jai supuvus didelė dalis jos sukauptos anglies bus užkonservuota dirvodaros procesų metu.

Čia verta paminėti ir svarbų vaidmenį atliekančias medžių šaknis, kurios sudaro apie pusę viso medžio masės ir savyje taip pat užkonservuoja anglį. Kuo medis didesnis, tuo didesnės ir šaknys, kurios auga giliau į žemę. Dėl to brandžių medžių šaknys turi mažiau sąlyčio su oru, lėčiau pūva ar net iš viso nepūva. O jaunų medžių šaknys plonos, arti paviršiaus ir greičiau pūdamos atiduoda anglies dioksidą į atmosferą. Apie tai jau esu rašiusi plačiau.

Popieriaus, baldų, statybinių medžiagų gyvavimo laikotarpis tik išskirtiniais atvejais siekia šimtus metų. Dažniausiai jie tampa nebereikalingi ir yra išmetami gerokai greičiau. Čia galima pridėti, kad paprastosios eglės Lietuvos sąlygomis gali išgyventi iki 200–300 metų. Pušies vidutinis gamtinis amžius yra 300–400 metų, ąžuolo – apie 500 metų, bet tai ne riba. Tokius duomenis pateikia „Lietuvos dendrofloros“ autoriai. Mūsų senolė Stelmužė sulaukė pusantro tūkstančio. Dabar įsivaizduokite, kad iš nukirstos šimtametės pušies pagamintas stalas bus naudojamas ateinančius porą šimtmečių. Gal koks vienas laimingasis, prie kurio rašyti nuspręstų Nobelio literatūros premijos laureatas, ir turi šansų patekti į muziejų, visi kiti, ypač pigiai štampuojami šiuolaikiniai stalai ir kėdės, labai greitai baigs savo dieneles sąvartyne arba bus „kremuoti“ ir išrūks pro gyvenamojo namo kaminą. Net naujo namo statyboms panaudota pušies mediena turi nedaug šansų tiek išstovėti. Tad „ilgalaikis“ anglies kaupimas medienos pramonės gaminiuose nėra toks jau ir ilgalaikis.

„Beglobių vaikų“ lysvės

Gamtoje nėra tiesių linijų. Jeigu upelis teka tiesiai kaip styga, vadinasi, nagus prikišo žmogus. Jeigu miške medžiai kaip kareiviai išsirikiavę į eiles, tai vėl žmogaus darbas. Kalbant apie tradicinį miškų sodinimą, nutylimi ir kiti svarbūs aspektai.

Miško ekosistema yra gerokai sudėtingesnė nei į lysves susodintų medelių visuma. Kertant ir ruošiant dirvą sodinimui sunaikinamas viršutinis miško dirvožemio sluoksnis su visa bestuburių ir mikroorganizmų įvairove, medžiams augti labai svarbia mikorizine grybiena. Mikoriziniais tinklais ir šaknimis susisaistę medžiai keičiasi informacija, yra atsparesni kenkėjams, gali gauti maistinių medžiagų iš didesnių plotų, nei siekia jų pačių šaknys. Ką jau kalbėti apie biologinę įvairovę. Daugybė paukščių, vabzdžių, samanų rūšių išstumiamos į periferijas, nes jauname „švariame“ miške nėra jiems tinkamų buveinių. Standartiniai vienarūšiai ir vienaamžiai medynai yra patogūs ūkininkauti, bet iki tikro miško jiems toli.

„Dirvožemis nėra, kaip kadaise buvo manoma, inertiška medžiaga, kurioje medžiai ir kiti augalai patogiai įsitvirtina, kad išgautų viską, ko jiems reikia, – teigia mikrobiologė dr. Sue Grayston „National Geographic“ publikuotame tekste. – Vis labiau aiškėja, kad dirvožemis yra dinamiškas buveinių ir organizmų tinklas – didžiulis, nuolat kintantis gobelenas, išaustas iš nesuskaičiuojamų rūšių siūlų. Dirvožemis pats yra gyvas.“ Mikrobiologijos mokslų daktarės ir kitų ekologų nuomone, šis šiuolaikinis supratimas reikalauja esminių miškininkystės pokyčių, nes įprasta plynų kirtimų praktika daro daug platesnę ir ilgalaikę žalą, nei kada nors buvo įsivaizduojama.

Knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ autorius Peteris Wohllebenis plantaciniuose miškuose ir miestuose sodinamus medžius vadina „beglobiais vaikais“. Sodinant medelius per miškasodį suariama miško paklotė, o kartu su ja ir gyvybiškai svarbus grybienos tinklas. Sodinukų šaknys dažnai būna pažeistos ir ne tokios pajėgios susisaistyti su kitais medžiais. Be to, visi jie yra vieno amžiaus, kaip našlaičiai broliai ir sesės, neturintys motinmedžių globos. Vienaamžiai vienos ar poros rūšių miškai yra pažeidžiamesni kenkėjų antpuoliams ir klimato kaitai.

Kodėl nedalyvausiu šimtmečio miškasodyje

Iš anksčiau aprašyto turinio peršasi išvada, kad miškasodyje nedalyvausiu. Čia girdžiu logišką akcijos palaikytojų argumentą, kad iškirstą mišką reikia atkurti, o kirtimų šiaip ar taip neišvengsime, nes reikia apsirūpinti mediena ir gauti pinigų į valstybės biudžetą kitoms viešosioms paslaugoms teikti.

Nesu naivi ir nesitikiu, kad visi miškai bus palikti gamtai ir taps sengirėmis, tai ir nebūtina. Tačiau dalyvavimas miškasodyje, mano galva, liudija pritarimą esamiems miškininkystės principams. Vadinasi, pritariu išvagojamai miško paklotei, lysvėmis sodinamiems vienaamžiams medynams ir žvelgimui į mišką kaip į daržą. Kadangi su tokiu požiūriu į sudėtingą ir nuostabią miško ekosistemą nesutinku, tad ir šimtmečio miškasodyje nedalyvausiu.

 

Rekomenduojami video:
Straipsnis  5 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Istorinės atminties centras pradeda įgauti gyvybės (nuotraukos)

Istorinės atminties centras pradeda įgauti gyvybės (nuotraukos)  0

Kaimelio dvaras

Kaimelio dvare atgimsta praeities istorijos (nuotraukos)  0

Gegužės 13-oji – Meilės diena, deivės Mildos šventė

Gegužės 13-oji – Meilės diena, deivės Mildos šventė  0

Justino Stonio senovinės technikos muziejus gyvas ir laukia svečių

Justino Stonio senovinės technikos muziejus gyvas ir laukia svečių  0

A. Bielinytė ir M. Daraškevičius

Restauruotų dvarų krosnis ir židinius šildo ir Aelitos Bielinytės rankų šiluma  0

Ką svarbu žinoti prasidėjus vynuoginių sraigių rinkimo metui

Ką svarbu žinoti prasidėjus vynuoginių sraigių rinkimo metui  0

Dailės studijos 25-mečio paroda: apie pradžią, kelią ir viltį

Dailės studijos 25-mečio paroda: apie pradžią, kelią ir viltį  0

Pavasaris kaime

Iš pavasario nakties  0

Meškinis česnakas

Prasidėjo meškinių česnakų sezonas. Gamtos dovanas naudokime atsakingai  0

Vilkas

Ar vilkų medžioklė iš tiesų gelbsti avis?  0

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos  0

Tauragės regiono dainų ir šokių šventė

Ar tolygi kultūrinė raida iš tiesų tolygi?  0

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei  1

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija  0

Dailės olimpiados dalyvių paroda

Dailės olimpiados dalyvių darbų paroda „Laisvas kaip paukštis“  0

Autoriai po parodos atidarymo

Bibliotekoje – iš liepsnų gimę paukščiai  1

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai  0

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis  0

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“  0

Pažvelgti į mėnulio veidą

Pažvelgti į mėnulio veidą  0

Apie poeziją – poetų žodžiais

Apie poeziją – poetų žodžiais  0

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus  0

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį  0

Vilniečiai švenčia Šv. Patriko dieną

Šiandien pasaulyje minima Šv. Patriko diena. Žaliai nusidažė ir viena iš Vilniaus upių  0

Mūsų partneriai