Kaimelio dvarui – meilė iš pirmo žvilgsnio (nuotraukos)

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Su Karoliu Baniu ir Petru Gaidamavičiumi – naujaisiais ir, tikėtina, paskutiniais Kaimelio dvaro savininkais – susitikome jau nužydėjus liepoms. Jie dvarą aukcione įsigijo praėjusių metų spalio mėnesį, Šakių rajono savivaldybei pakartotinai paskelbus privatizacijos konkursą. Šiam procesui Šakiai ruošėsi ilgai, nes pagrindiniame dvaro pastate – rūmuose – beveik 40 metų buvo įrengti socialiniai būstai. Šeimas reikėjo iškelti, parengti dokumentus.

Kas šie vyrai, jau žinojau. Todėl susitikti ir išgirsti, ką ir kodėl jie sumąstę – buvo labai smalsu!

Dvarą gaivins „Art Deco“ muziejaus šeimininkai

Interneto platybėse apie Kaimelio dvarą šiokios tokios informacijos surasti galima. „Pagrindiniai Kaimelio rūmai yra vienaukščiai simetriniai, su paaukštinta centrine dalimi, besibaigiančia trikampiu frontonu. Neabejotina, kad L raidės formos rūmai (su priestatu vakarinėje dalyje) iškilo XIX a. II pusėje. Fasadą paįvairina toskaniško orderio keturių kolonų portikas su balkonu. Po juo – penkių pakopų laiptai, prisiglaudę prie akmenų ir plytų pamatų. Mūrinius sienų tarpsnius sujungia rąstų intarpai“, – teigia marijampolietis Benjaminas Mašalaitis. Šis dvaras sovietmečiu ir ilgą laiką atgavus nepriklausomybę mažai kam buvo įdomus. Labiausiai jis domino vietos kraštotyrininkus ir paveldosaugininkus. Nieko nuostabaus – buvo „tik“ vietinės reikšmės kultūros paveldo paminklas, kuriame gyveno žmonės, į jį investuoti savivaldybei buvo per brangu, be to – našta. Tačiau Šakių savivaldybės paminklosaugos specialistei, Kidulių gyventojai Ingai Navlickienei jo nepriežiūra labai skaudėjo. Pagaliau 2019 metais buvo parengtos privatizacijos sąlygos, iškeldinti likę gyventojai, paskelbtas aukcionas. Dvarą privatizuoti pavyko tik 2022 metų rudenį.

Tikiuosi, laimė nusišypsojo ne tik Petrui Gaidamavičiui ir Karoliui Baniui, dideliems kultūros paveldo gerbėjams, „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos (toks, pasirodo, yra architektūros stilius) muziejų Kaune savininkams, bet, be jokios abejonės, ir gyventojams abipus Nemuno, ir svečiams, nes šiame krašte tai bus ne uždaras, o lankytojams atviras dar vienas sutvarkytas gyvas kultūros objektas, pažada naujieji šeimininkai.

Pirmiausia užvaldė įspūdis!

Vietiniai žmonės Kaimelio dvarą visais laikais vadino Spurgos dvaru arba „spurgyne“ – šį pavadinimą lėmė paskutiniojo dvaro savininko Adomo Spurgos pavardė. Tačiau pirmasis netikėtumas ir intriga atvykus laukė nedelsiant – vos susitikusi su Petru ir Karoliu supratau, kad ne Spurgos šiame dvare buvo svarbiausi. Svarbiausios šeimininkės, anot jų, buvo... dvi moterys. Bet apie dvaro istoriją, kurios labirintai klaidūs – kiek vėliau.

Susitikti su naujaisiais dvaro savininkais rūpėjo dar praėjusių metų rudenį, jiems vos įsigijus dvaro kompleksą. Bet tuomet Karolis mandagiai perkalbėjo – ruduo, nelabai ką pamatysiu... Vis dar kuopiamos šiukšlės, vyksta valymo darbai. Na, ir vaizdai pavasarį ar vasarą bus gražesni. Žinoma, įkalbėjo.

Ilgai mintyse susikurti vaizdiniai laukiant vasaros ir gražių orų, saulės atokaitoje boluojantis dvaro pastatas su ažūrinius šešėlius ant sienų metančiu balkonu, deja, skendo... lietuje. Bet jis netrukdė, melancholiškai gundydamas vis labiau nirti į paslaptis, kurios iki šiol vis dar gaubia nedidelio, palyginti, kuklaus, bet įspūdingo dvarelio praeitį. Užteko tik išvežti šiukšles, išpjauti dilgėlynus, iškirsti menkaverčius sąžalynus, panaikinti čia gyvenusių žmonių paliktus pėdsakus – suklypusius šiltnamius, lysvutes – ir atsigavo jis lyg gaivaus oro įkvėpęs.

Dėkingi vietos bendruomenei

„Ši teritorija, į kurią mes žengiame daugelį metų buvo neįžengiama. Todėl labai džiaugiamės Kidulių bendruomene, seniūne Renata Švelnyte, kuriai esame nepaprastai dėkingi. Jie mums gelbsti, samdome jų sodininką Liną Simelionį, kuris nuoširdžiai myli savo darbą, per tris mėnesius viską išvalė ir kokius grožius dabar turime“, – skuba pasidžiaugti vietos žmonėmis vyrai ir pastebi, kad dar vieną kitą sunkvežimį šiukšlių tikrai prikraus. Kai buvo aptvarkyta aplinka, atsivėrė senas dvaro tvenkinys, kuriame tebegyvenantys kaimynai, tuomet dar vaikai, mena žvejoję karosus...

Kas galėjo patikėti, kad priešais dvaro pastato pagrindinį fasadą, kur kadaise stovėjo buvusių gyventojų pašiūrės, atsivers pusapskritimiu suformuotas, dabar jau medžiais apaugęs, erdvus gojelis, su jį jau puošiančiu įmantriu staleliu ir elegantiškomis kėdutėmis, o įėjimui į dvarą prašmatnumo suteiks ant aptrupėjusių laiptų jaukiai pūpsantys... kaktusai. Smulki detalė, bet kokia gyva!

Pagaliau šeimininkai atrakina didžiules raižyto medžio detalėmis puoštas duris, lengvai spusteli sunkią rankeną. Ir staiga smilketeli, kad ją lygiai taip pat spaudė ne tik dvaro statytojų, bet per tuos gerus pusantro šimto metų daugybės žmonių rankos – reikalų, šeimininkiškų džiaugsmų ir rūpesčių, namų ilgesio, nerimo, ligų ar netekčių vedinos. Juk tas laikas tekėjo per aštrius istorijos slenksčius, plukdydamas tiek svarbių įvykių, reikšmingų tiek pačiam dvarui, Kaimeliui, tiek ir visai Lietuvai. O po tais įvykiais – nuo jų priklausę ir nepriklausę įvairiai susiklostę žmonių gyvenimai...

Vestibiulyje pasitinka atvežta senoviška baltai dažyta kalto metalo lesyklėlė su paukščių figūrėlėmis, į svetainę, kur buvo priimami svečiai ir iš kurios sovietmečiu buvo padaryti trys kambariai gyventi – jau atgabentas apvalaus valgomojo stalo karkasas, sienas gyvina ir pora paveikslų: natiurmortas su gėlėmis, greičiausiai tarpukario menininko darbas – jis dar atras savo vietą. Kitas paveikslas – įspūdingas, didelio formato! Neišsigąskite, vos įžengus atkreipia dėmesį dvaro šeimininkai. Tai rusų tapytojo Iljos Repino paveikslo kopija. Ją, gerokai aptriušusią, surado buto rūsyje Kaune, ir dabar ji lydi šeimininkus ten, kur vyksta darbai. Pastogėje yra dar ir trečias, atėjęs iš gerai žinomos tautodailininkės-restauratorės naumiestietės Birutės Jakštienės vaikystės, kai ši vasaromis svečiuodavosi pas savo pusseserę dvare.

Šalia svetainės, bufetinėje – vyrų atvežtos senoviškos virtuvinės spintelės, kurių čia neliks, bus išgabentos į virtuvės patalpas. Guvernantės kambarėlis, ponios ir pono miegamieji, kitoje holo pusėje – raštinė, jaukus šeimos vakaro poilsio kambarys, saulės laidoje nusidažantis švelniai aksominėmis spalvomis. Net ir per lietų nesunku įsivaizduoti. Čia šeimininkai atsisveikindavo su diena... Pro langą matosi jaukus liepomis ir ąžuolais apsuptas vidinis kiemas, o jo viduryje – vėl romantiškas stalelis dviem. Jį monotoniškai barbena vasaros lietus.

Paveldo objekto vertę gali suvokti tik tas, kas supranta autentikos kalbą. Be specialistų, be pačių šeimininkų žinių pašaliečiui esamas vaizdas būtų tik nušiurusios sienos, išpuvusios grindys ir didžiuliai akmenys rūsyje. Niekas nė sapnuoti nebūtų susapnavęs, kad rūmų rūsys galimai mena didžiojo LDK raštininko ir iždininko Jeronimo Krišpino Kiršenšteino laikus, XIX amžiaus vidurį, kai ant tų pamatų buvo pastatytas visiškai naujas pastatas (krosnies koklio šukę su įspausta rūmų perstatymo data – 1866-aisiais –vyrai rado rūsyje). Valant palėpę laukė ir kiti stebuklams prilygstantys netikėtumai – Agatos von Pawlowskos prenumeruoti laikraščiai su jos, kaip pagrindinio dvaro adresato, pavarde, knygos, atvirlaiškiai net iš Londono ir Paryžiaus... Užrašų knygutė, kurioje surašyta, kokius produktus dvaras pirkdavo, kokį maistą vartojo. Dar vienas laiškas – rašytine rusų kalba, sunkiai įskaitomas. Vyrai pasakoja, jog pastogėje atradę net prabangių gėrimų, kuriais mėgavosi patys dvarininkai ar vaišino savo svečius, etikečių. Baltu sausu portu, kurio etiketė nepakitusi iki šiol. Jo ir dabar galima nusipirkti. Ir ne tik galima, bet nusipirko, ir paragavo. Ir labai patiko... Galbūt kada nors ir jie pavaišins savo svečius?

Iš po šiukšlių ir sąžalynų vyrai ištraukė autentiškus dvivėrius, žinoma, gerokai papuvusius medinius langų rėmus, greičiausiai išmestus po to, kai vietoje jų buvo sudėti plastikiniai vienvėriai ar visai nevarstomi. Džiaugėsi, kad senųjų nesukūreno ir galės pagaminti identiškus. Išgriovus sovietmečio butų pertvaras, nuplėšus tapetus, vyrai atrado daug užmūrytų durų ir langų, sutrešusio, bet vis dar įžiūrimo parketo detales.

Išliko tikrai nemažai autentikos – paradinės durys, laiptai į pastogę, trys fachverko technika dvarininkų įrengti kambariai. Viename jų atvėrus langą net ir per lietų boluoja Jurbarko kontūrai, o įspūdingiausias – su erdviu balkonu ir vaizdu į Nemuną. Erdvus ir vasariškas. Šiame kambaryje bus kokteilinė, neiškenčia Petras. Tokia mintis, sako, toptelėjo vos į jį įžengus. Nors lyja ant galvų, bet pasigrožėti vaizdais iš balkono būtina. Jį juosia įmantri metalo tvorelė, anot Benjamino Mašalaičio, išsiskirianti gera kalvyste. Jo žiniomis, ją tarpukariu nukalė šalia dvaro gyvenęs auksinių rankų meistras Pranas Pilypaitis.

Tiesiai virš balkono durų, pačiame frontono trikampyje, puikuojasi gerokai apdaužyta ar aptrupėjusi rozetė. Ji taip pat bus atkurta. Karolis pastebi, jog tai ne šiaip augalinis ornamentas, bet moters bareljefas – menotyrininkai tą jau patvirtino. „Tai mūsų Agata, mūsų siela, globėja ir įkvėpėja“, – emocijos neslepia dvaro šeimininkai, išmokę jausti Amžinybę...

Be paveldosaugininkų ir restauratorių vyrai nepajudins nė piršto. Jų žodžiais, restauratoriai „klykė“ iš nuostabos, atradę absoliučiai autentiškus langų skląsčius, guvernantės kambarėlio užraktą ir daugybę kitų mažų, tačiau gerai išsilaikiusių detalių. Jiems padedant ir ieškant praeities liudininkų – senų dokumentų, laiškų, fotografijų –  čia planuojama atkurti absoliučiai viską.

Naujieji savininkai dėkingi ne tik bendruomenei, bet ir buvusiems gyventojams – kad visko nesunaikino.

Nes viskas, ką vyrai rodo, ką jie pasakoja ir kiek giliai jau yra pasikapstę dvaro istorijoje – be galo įdomu. Širdis džiaugiasi, kad jie nesustojo ties tarpukariu ir neapsiribojo vien Kaunu, o nutarė nerti į gerokai senesnius, Lietuvos dvarų, laikus, kad pamilo Kaimelio dvarą. „Tas dvaras nėra toks didelis, mums labai apčiuopiamas, žmogiško dydžio, ir tikimės, kad po kelių metų mums jį pavyks prikelti“, – kalba Karolis. Geriausiu atveju, sako jis, prireiks trejų, o realiai – penkerių kruopštaus darbo metų.

Emocinį ryšį pajuto... rūsyje

Įvertinę dvaro rūmų ir kitų pastatų būklę ir išliekamąją vertę, paveldo specialistų ir restauratorių nuomonę, vyrai kreipėsi į Lietuvos paveldo departamentą, kad šis objektas, atspindintis XIX amžiaus antrosios pusės žmonių gyvenimą, būtų įtrauktas į respublikinį kultūros vertybių registrą. Procesas prasidėjo ir, be abejo, užtruks. Bet vyrai jo sėkme neabejoja. Tai nešlifuotas šio krašto brangakmenis! Kai bus baigti polichrominiai sienų tyrimai, sako jie, kai bus parengtas rekonstrukcijos ir dvaro pritaikymo projektas, kurį atlieka architekto Sauliaus Gudo vadovaujama įmonė „Archcentras“, pajudės ir realūs darbai. Konstrukcijų tyrimai atlikti, istoriniai tyrimai beveik baigti, topografiniai – taip pat. Parengiamasis etapas gali užtrukti apie metus, bet niekur skubėti ir daryti atmestinai negalima. Pradėsime nuo stogo ir pamatų remonto, pastebi Karolis.

Kai paklausiau, kokį pirmą įspūdį padarė šis pastatas, aplinka, vyrai atviravo niekada apie tai nesusimąstę. „Kai mes čia atvykome, mus pasitiko Kidulių seniūnė Renata Švelnytė. Labai mielas žmogus. Aprodė dvarą, teritorijos tada dar nesupratome, nes buvo apaugusi krūmais. Ten, kur žolės buvo virš galvos, net nėjome, nes išsidilginau galvą... Apvaikščiojome dvarą, pamatėme tai, ką iš esmės matote jūs, gal tik šiek tiek blogiau atrodė. O tada nuėjome į rūsį. Ir, jei atvirai, meilė dvarui atsirado dėl jo rūsių. Kai fiziškai gali prisiliesti prie 1685 metų praeities (to laikmečio pamatai galimai ir išliko!), tave tarsi apsėda neapsakomas mistinis jausmas“, – kalba Petras. Karolis jam pritaria – taip, meilė Kaimeliui prasidėjo nuo rūsio. Ir kuo toliau, tuo labiau čia norisi būti. Net ir rudenį, ir žiemą, o ką jau kalbėti apie pavasarį!

Tik pakalnėje, mano įsitikinimu, vaizdą gadina naujai įrengta nuotekų valykla. Oi ne, prieštarauja vyrai, mes ja džiaugiamės, nes dvare galėsime įrengti nuotekas, kurių čia niekada gyvenime nebuvo.

Suknelių ir balių nebus

Nėra abejonės, kad nusprendę investuoti į Kaimelio dvarą, vyrai jau turėjo viziją. Apie dvaro nuomą baliams, festivaliams ar vestuvių puotoms jie tikrai negalvojo ir negalvoja. Apie dvarus žmonėms reikia kalbėti plačiau ir giliau, nes ne suknelės ir ne arbatėlės juose buvo svarbiausia, įsitikinę jie. Daug kas teigia, kad dvarai buvo kultūros nešėjai, sako Karolis. Taip, bet juk kankinimo – taip pat. Anot Petro, mūsų prosenelių istorija baudžiavos laikais buvo labai skaudi, todėl į bet kokį laikmetį reikia žiūrėti objektyviai. Po vienos iš pirmųjų ekskursijų Kaune, „Art Deco“ muziejuje, pasakojo jis, viena lankytoja padovanojo porą knygų. Nuo Kauno iki Kaimelio – maždaug valanda kelio. Petras vairavo, o Karolis garsiai skaitė „Baudžiavą“ – 1936 metais Petro Rusecko užrašytus ir išleistus tarpukario žmonių, jų tėvelių ar senelių prisiminimus. „Kai paskaitai, tai supranti, kad dvarai – ne tik pastatai, rūmai, bet ir šimtų, tūkstančių žmonių išnaudojimas dėl tų dešimties gerai gyvenančių dvarininkų. Mes būtinai paliesime ir šią temą, kad žmonės suprastų, kaip vis dėlto gerai mes gyvename šiomis dienomis“, – patikino Petras. Tiesa, priduria, šitas dvaras, perstatytas 1866 metais, baudžiavos beveik nematė. Bet kietą ranką jame tarnaujantys kumečiai, galbūt ne iš pačių dvarininkų, bet iš jų pavaldinių, vis dėlto pajuto. Tik va, kumetynų, kur gyveno kumečiai, jau nebelikę. „Jie buvo įkalnėje prie kelio Kiduliai–Gelgaudiškis ir netoli atsišakojimo į Kaimelio dvarą bei bažnyčią (rytinėje pusėje), dėl blogos būklės nebuvo remontuojami ir sugriuvo. Tą vietą buvo bandyta išlyginti, tačiau ji ženkli ir dabar“, – savo knygoje „Kiduliai laiko kryžkelėse“ (2013 m.) pastebi jos autorius kiduliškis Vincas Kriščiūnas.

Kai nusipirko dvaro kompleksą, idėjos tiesiog neleido miegoti. Mūsų svečiai čia galės ne tik ateiti apžiūrėti, bet ir atsisėsti, galbūt apsistoti nakvynei, net pasivaišinti sausu baltu portu... Be to, išduoda paslaptį Petras, abu su Karoliu yra dideli Agatos Kristi, dvaro šeimininkės bendravardės, gerbėjai. Taigi siauri akmeniniai rūsio laiptai, vedantys į svetainę, padės įgyvendinti dar vieną netikėtai į galvą šovusią avantiūrą. Kokią? Tegul ji lieka kol kas intriga...

Kadangi dvaro ansamblį sudaro ir daugiau pastatų – registracijos dokumentuose įvardijama rūkykla, nors naujųjų šeimininkų įsitikinimu – buvusi balandinė, išlikęs 1905 m. statytas rūsys daržovėms laikyti, kiti ūkiniai pastatai – visi jie bus apjungti ir sutvarkyti ekskursijoms. Turime viziją, kalbėjo Petras, tame rūsyje įrengti mažą savitarnos parduotuvėlę, kur svečiai galėtų nusipirkti ūkininkų užaugintų gėrybių. Gal net įrengti ledainę – ją dvaras tikrai turėjo.

Taigi Kaimelis atgims, į jį, tikiuosi, sugrįš ir LDK iždininko Jeronimo Kripšino Kiršenšteino, ir vyskupo Karpio, ir grafo Benedikto Tiškevičius, turtingiausio Lietuvoje to laikmečio didiko, dvasia, ilgiausiai dvarą valdę iš Povilaičių patapę Pavlovskiai (Pawlowski), Spurgos ir kiti... Visi jie, laiko tiltais sugrįžę čia iš praeities, padės atvykusiems pasikartoti istorijos pamokas! Toks ir yra naujųjų šeimininkų tikslas.

Painiais istorijos vingiais – į praeitį

Istorijos, kuri nėra tiksli, kai tie patys faktai įvairiuose šaltiniuose pateikiami skirtingai, labirintuose pasiklysti labai lengva. Nepasisekė surasti vientisos dvaro savininkų istorijos linijos, dažnai susikerta datos, tie patys įvykiai skirtinguose šaltiniuose pateikiami ir interpretuojami skirtingai. Bet bandykime paklaidžioti. Petras su Karoliu spėja, kad Kaimelio dvare realiai šeimininkavo ne vyrai, o dvi moterys – Agata Pavlovska ir Stanislova Vasiakaitė-Spurgienė.

Paskutinis dvaro valdytojas, kaip minėjau, buvo advokato praktika vertęsis Adomas Spurga. Benjaminas Mašalaitis teigia, kad jau 1903 metais dvaro „savininku įrašytas paveldėtojas Liudvikas Vaseka“. Tačiau Petras Gaidamavičius ir Karolis Banys teigia atradę duomenų, kad tikrasis valdytojas buvo ne Spurga, o Stanislova Domicelė Vasiakaitė-Spurgienė, galimai paveldėjusi dvarą (duomenys tikslinami) iš tėvų Liudviko Vasiakos (ne Vasekos) ir Valerijos Vasiakienės (Songailytės), kurie galimai artimai draugavę su Pavlovskiais. Artimą šių šeimų draugystę patvirtina santuokos išrašas iš Slavikų bažnyčios metrikų knygos, kuriame nurodoma, kad Liudvikas Vasiaka buvo A. Josefo Pavlovskio, kuris ir perstatė dvaro rūmus, vestuvių liudininkas. Būtent Pavlovskių giminė dvarą valdė ilgiausiai – nuo 1866 m. iki tol, kol šį pasaulį šiame dvare apleido Agata Pavlovska, rūmus įsigijusio ir atstačiusio A. J. Pavlovskio sesuo, gimusi 1821 m., dabartinių dvaro savininkų žiniomis, mirusi 1910 ar 1911 metais.

Niekas neginčija ir diskusijų nėra, kad XVII a. antroje pusėje mūrinę bažnyčią ir Kidulių bei Kaimelio dvarus pastatė Žemaičių vyskupas, LDK iždininkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, slapstęsis čia švedmečiu. 1737–1739 metais Kaimelio dvare gyveno kitas Žemaičių vyskupas Juozapas Mikalojus Karpis. Galimai po 1831 metų sukilimo iki 1854 m. dvaras buvo perimtas į valstybės iždą, kol Karpių giminės atstovas, Raudondvario dvaro savininkas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius jį atgavo. Paryžiuje jis sutiko agronomiją studijavusį A. Jozefą Pavlovskį (Pawlowski), Šilgalių kaimo (dabar Slavikų sen., Šakių raj.) ūkininko Simano Pavlovskio sūnų, ir jam pardavė Kaimelio dvarą, pasak to meto kraštotyrininko Aleksandro Polujanskio, už 25 tūkst. rublių.

Pavlovskiai – ilgiausiai kraštą valdę dvarininkai, jų šaknys Šilgaliuose, čia išlikusios ir senosios giminės kapinaitės, kuriose, gražiausiame ir prabangiausiame kape, palaidotas pats Andrzey Josef Pawlowski (Andžejus Pavlovskis, gimęs 1835 m., miręs 1890 m.). Čia ilsisi ir jo tėvas Szymon Pawlowski (Simonas Pavlovskis) ir motina Elzbieta Pawlowska (Elžbieta Pavslovska). Išlikęs ir Pavlovskių giminės palaidojimo rūsys.  Deja, po Antrojo pasaulinio karo išplėštas ir sovietmečiu suniokotas. Senieji Slavikų gyventojai vienam iš knygos „Iš Slavikų krašto praeities“ (2019) autorių Zigmui Naujokaičiui yra paliudiję, jog ten buvę du karstai, vienas jų metalinis, itin prabangus. Bet karui ir sovietmečiui praūžus abu buvo išgrobstyti. Atgavus nepriklausomybę 1990-aisiais Slavikų seniūnas pasirūpino užkalti rūsio angą. Tačiau laiptai, raudonų plytų sienos abipus jų žėlė piktžolėmis, nyko. Tik praėjusiais metais Šakių rajono savivaldybės ir paveldosaugininkės Ingos Navlickienės dėka ant rūsio įėjimo (į vidų jau nebebuvo galima patekti) uždėtas stiklinis gaubtas, prie kapinaičių įrengta informacinė lenta.

Tai vieni seniausių – XVIII amžiaus – dvarininkų palaidojimų Sūduvos krašte.

A. Jozefas Pavlovskis buvo jau gerokai praturtėjusio Šilgalių dvarininko Simono Povilaičio sūnus, kai, būdamas studentas dalyvavo 1863 metų sukilime, todėl slapstėsi pabėgdamas į Prūsus, pasiekė Prancūziją, ten baigė agronomijos mokslus. Jo tėvas Simonas Povilaitis (tokia tikroji buvo dvarininkų pavardė) buvo neeilinis Šilgalių kaimo ūkininkas, vienintelis kaime mokėjo lenkiškai. Apsukrumo ir darbštumo dėka, pradėjus valdžiai kaimą dalinti į viensėdžius („kolionijas“), gavo dvi, nes tuomet dar save vadinę Povilaičiai turėjo du ūkius. Už neprižiūrimų viensėdžių priežiūrą žemės gavo papildomai ir priedo dar nusipirko vieną nugyventą ūkį iš prasiskolinusio ūkininko. Taip, turėdamas 286 margus žemės, atitiko dvarininko statusui keliamus reikalavimus (reikėjo turėti ne mažiau 270 margų) ir tapo dvarininku, pasivadindamas Simanu Pavlovskiu (Szyman Pawlowski). 1883 m. carui paskelbus amnestiją, Jozefas grįžo į Lietuvą. Tėvas jau buvo miręs, bet jis tęsė tėvo darbus, ieškojo ūkininkavimo naujovių, savo valdose naikino baudžiavą, turtus krovė savo žiniomis ir darbu, augino linus, spaudė aliejų, prekiavo su britais, prancūzais. Ūkis suklestėjo.

Kraštotyrininkė Ramunė Junkienė knygoje „Iš Slavikų krašto praeities“ (sudarytojai tėvas Zigmas ir sūnus Edmundas Naujokaičiai), teigia, kad 1888 m. Jozefas Pavlovskis vedė savo nesantuokinių vaikų motiną Prancišką Austinskaitę ir kartu patvirtino tėvystę šešiems savo vaikams. „Ko gero, Pirmojo pasaulinio karo metais šeima buvo pasitraukusi į Rusiją, pagal Lietuvos civilinio archyvo bylas, į Lietuvą sugrįžo 1921 metais“, – teigia autorė. Kitoje knygos vietoje randame, kad į Lietuvą grįžo tik dvi J. Pavlovskio dukterys, bet jau sulietuvintomis pavardėmis: viena – Povlauskaitė, kita – Povilauskaitė, apsigyvenusi ir dirbusi Slavikuose, kalbėjusi švaria lietuvių kalba. Taigi ta pati giminė turėjo tris pavardes – Povilauskų, Pavlovskių ir Paulauskų.

Būtent A. Jozefas Pavlovskis, minėtos Agatos Pavlovskos brolis, nugriovė senąjį Kaimelio dvaro rūmų pastatą ir ant senųjų pamatų 1866 metais (grafo B. Tiškevičiaus mirties metais) pastatė naują.

Remdamasis Kaimelio dvaro rūmų statybos Aleksandro Polujanskio atliktais moksliniais tyrimais (knygoje „Wendrovki po Gubernji Augustovkiej“ 1859 m. Warzava), kiduliškis istorikas V. Kriščiūnas knygoje „Kiduliai laiko kryžkelėse“ rašė, kad „naujasis dvaro savininkas Pavlovskis“ nugriovė ir senąjį bažnyčios pastatą, „akmenis panaudojęs tvorai apie bažnyčią“. Anot V. Kriščiūno, A. Polujanskis knygoje teigiantis, kad „bažnyčios griuvėsiuose matęs pečių koklius su Krišpinų herbu ir įspaustomis raidėmis H. H .K. Z. L. (Heronim harabia pisarz (podscarbi) ziemi litevskei)“. Šis koklis saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Bet kodėl Pavlovskis turėjo griauti vos prieš tris dešimtmečius B. Tiškevičiaus atstatytą bažnyčią, niekas paaiškinti negali ir nežinia, ar ji iš tiesų buvo nugriauta. Galbūt tik rūmai, nes senieji buvo nepatogūs gyventi, mažais langais. Galbūt po Europą pavažinėjusiam ir daug mačiusiam J. Pavlovskiui norėjosi naujovių, o apie paveldą tais laikais niekas negalvojo.

Karoliui ir Petrui, kibusiems į Kaimelio dvaro istorijos paieškas, parūpo daugiau sužinoti, kas gi tie Pavlovskiai. Jiems pasisekė surasti Pavlovskių giminės genealoginį medį, per jį užmezgė ryšius su ponia Malgožata Varšuvoje. Parašė jai laišką ir po kokių trijų mėnesių sulaukė atsakymo, kuriame kalbėjo esanti Pavlovskių proprovaikaitė, atsiuntė senų Kaimelio dvaro nuotraukų. Pavyko rasti ir Pavlovskių giminės nuotraukų. Deja, Agatos, Jozefo sesers, fotografijos vyrai neturi ir išlikusių duomenų apie ją nėra.

Zofija ar Stanislava?

Kada dvaras perėjo į Spurgų rankas? Jau 1909 m. surašyme būtent Adomas Spurga, Petro sūnus, anot Benjamino Mašalaičio įvardijamas dvaro savininku, nors Agata Pavlovska galimai ten tebegyveno. Spurgoms dvaras greičiausiai priklausė iki 1922 metų kovo 22 d., kai Steigiamasis Lietuvos Seimas patvirtino žemės reformos įstatymą. Dvarininkams buvo paliekama po 80 ha žemės, už likusią buvo sumokama kompensacija. Kaimelio dvaro dalis, teigia knygoje V. Kriščiūnas, „pateko į žemės fondą, ir buvo išdalinta kumečiams išsimokėtinai 36 metams, dalis žemės atiduota nemokamai – savanoriams“.

Minėtoje knygoje V. Kriščiūnas taip pat teigia, kad paskutiniam dvaro savininkui Spurgai dvaras atiteko kaip kraitis. Tikėtina, kad jis jį paveldėjo iš savo tėvo. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Adomas Spurga gyveno Peterburge. Ten turėjo savo namus, baigė teisės mokslus ir dirbo advokatu“. Po karo grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Jurbarke, kur vertėsi advokato praktika. Tuo tarpu B. Mašalaičio žiniomis, „šis dvaro valdytojas Sankt Petrburgo universitete baigė teisės studijas (mokėsi drauge su būsimu prezidentu A. Smetona) ir, grįžęs į Lietuvą, dirbo teisėju Jurbarke. Adomo Spurgos sūnus, Andrius Spurga, gimė 1911 m., pasitraukęs į Vakarus 1987 m. mirė JAV.

V. Kriščiūnas savo knygoje pasakoja, kad sūnui vedus, tėvas jam pavedė tvarkyti Kaimelio dvarą. Savininku, šaltinių duomenimis, jis netapo, tik valdytoju. Jo žmona Zosė Rygoje buvo baigusi medicinos mokslus, vietiniams – kumečiams bei aplinkiniams gyventojams – teikė medicinines paslaugas, buvo geros širdies. V. Kriščiūno teigimu, faktiškai Zosė ir buvo pagrindinė dvaro valdytoja, nes vyro dažnai nebūdavo namie. Tik po kurio laiko A. Spurga metė advokato praktiką ir atsidėjo vien dvaro reikalams. Buvęs neblogas ponas, kumečiams patardavęs, kaip geriau dirbti savus sklypelius, rėmė jų vaikus, norinčius mokytis pradžios mokykloje“. Bet ar tikrai? Karoliui Baniui ir Petrui Gaidamavičiui pavyko išsiaiškinti kad „Zosė“, apie kurią kalba V. Kriščiūnas, buvusi tikrosios savininkės Stanislavos Domicelės Vasiakaitės-Spurgienės sesuo. Zofija Vasiakaitė-Giniatienė 1923 m. surašymo duomenimis, dar netekėjusi, taip pat gyveno Kaimelio dvare. 1934 m. žiniomis, ji gyveno Kaune, buvo gailestingoji sesuo.

Visi trys Spurgų vaikai, baigę pradžios mokyklą, mokėsi Šakių gimnazijoje ir, baigę keturias klases, perėjo mokytis į Jurbarko gimnaziją.

Anot V. Kriščiūno, didesnių pajamų iš dvaro Spurgos negavo, nors žemės čia buvo derlingos. „Gal nemokėjo planuoti darbų, gal leido per daug sau išlaidauti, bet ėmė nusigyventi. Iš kumetyno pradėjo bėgti nuolatiniai dvaro darbininkai, iki tol kantriai dirbę ir tenkinęsi uždarbiu ir gyvenimo sąlygomis, kurios nebuvo lengvos.“ Po darbymečių ir Šv. Kalėdų proga ponas surengdavo šventes, būdavo ruošiama eglutė ir dovanos kumečių vaikams su arbata, sausainiais ir saldainiais.

Kaip minėta, Adomo Spurgos dvaras Kaimelyje iširo po 1922 m. kovo 22 d. Steigiamojo Lietuvos Seimo patvirtinto žemės reformos įstatymo. Toks pats likimas ištiko visus Lietuvos dvarus, lėmęs tai, kad daugelis žymių didikų, tokių kaip Tiškevičiai, kai iš jų buvo atimta žemė Raudondvaryje, pasitraukė iš Lietuvos su visais savo turtais, garsių menininkų paveikslų kolekcijomis. Kaimelio bažnyčios mirties metrikuose teigiama, kad Kaimelio dvaro savininkas Adomas Spurga mirė nuo vėžio 1928 m. sausio 27 d., sulaukęs 62 metų. Stanislava Spurgienė mirė 1929 m. rugpjūčio 24 d. nuo gripo, būdama 49-erių metų. Šaltiniai teigia, kad abu Spurgos palaidoti senosiose Kidulių kapinėse, tačiau jų kapų nepavyko rasti, apie jų buvimą nežino ir seniūnija. Taigi po Spurgų mirties dvaras liko trims jų vaikams: sūnui ir dviem dukroms. Vaikams, anot Benjamino Mašalaičio, nesisekė administruoti dvaro, jie įsiskolino ne tik bankams, bet ir samdiniams. Padėti jiems bandė Adomo Spurgos brolis, vidutiniškai pasiturintis vietos ūkininkas Petras (pastarojo sūnus). Valentinas Spurga sovietmečiu tapo švietimo ministru (1982–1988).

Antrojo pasaulinio karo metais dvaro pastatais naudojosi rusai, vokiečiai, čia buvo įkūrę lauko ligoninę, kurioje nuo sužeidimų mirę vokiečių kareiviai buvo laidojami Kaimelio bažnyčios šventoriaus rytinėje pusėje, teigia V. Kriščiūnas. Anot jo, yra išlikę 26 palaidojimai. Po karo čia veikė mokykla – Kidulių progimnazija. Ilgą laiką Kaimelio dvaro patalpose dirbo Kidulių apylinkės veterinarijos gydytojas Pranas Mileris, o likusiose patalpose apsigyveno šeimos. Naujieji dvaro šeimininkai iš lentų sukaltose spintose rado ir veterinarijos gydytojo 1988 m. susegtus archyvus.

Čia galėtų būti ir pabaiga, tiksliau, atgimstančio Kaimelio dvaro istorijos pradžia, grįsta gigantiškais Petro Gaidamavičiaus ir Karolio Banio įsipareigojimais savo pačių valia. Jų laukia ne tik titaniškas darbas, bet, manyčiau, dar didesni atradimai vaikštant be galo įdomiais istorijos keliais.

Šventai tikiu, kad dvaras, jo pastatai yra gerose ir labai atsakingose rankose, kaip ir visas nematerialus palikimas su jo sudėtinga ir painia istorija bei neatskleista Agatos Pavlovskos (Pawlowska) paslaptimi. Tik reikia laiko ir kantrybės. O šeimininkai jos turi!

P. S. Po to, kai straipsnis jau buvo parašytas, apsilankiau „Art Deco“ bei Amsterdamo mokyklos muziejuose. Ir supratau, kad Kaimelio dvaro laukia tikrai jo verta ateitis.

 

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Mokiniai su mokytojais prie mokyklos. Veliuona, 1920–1940

Veliuonos mokykla – keturi su puse šimtmečio istorijos  0

Jurbarko kultūros centras praeityje ir dabar

Jurbarko kultūros centras praeityje ir dabar  3

Atsikvėpti nuo kasdienybės rutinos – į Veliuoną

Atsikvėpti nuo kasdienybės rutinos – į Veliuoną  0

Juozapo Gudavičiaus gimtinės vieta pažymėta koplytstulpiu, o atminimas – koncertais

Juozapo Gudavičiaus gimtinės vieta pažymėta koplytstulpiu, o atminimas – koncertais  0

Jurbarko autobusų stotis XX a. septintajame dešimtmetyje.

Trumpa senosios Jurbarko autobusų stoties istorija  3

Miestas ir ugnis. Gaisrai Jurbarke

Miestas ir ugnis. Gaisrai Jurbarke  0

Bendruomenės dovana Skirsnemunės miestelio jubiliejui  – bažnyčia

Bendruomenės dovana Skirsnemunės miestelio jubiliejui – bažnyčia  2

Jurbarkas pagaliau sulaukė naujos, modernios autobusų stoties, tapsiančios nesulyginamai išvaizdesne miesto „vizitine kortele“, negu pajuoką kėlusi senoji dispečerinė. Naujosios stoties projektą aukštai įvertino Lietuvos savivaldybių architektai, tačiau pati jos statyba neapsiėjo be trukdžių, o statybos kaina, finansuota Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Jurbarko rajono savivaldybės lėšomis, per pusantrų metų laikotarpį padidėjo beveik ketvirtadaliu.

Autobusų stotis. Graži ir beveik ketvirtadaliu brangesnė nei planuota  0

Varlaukio geležinkelio stotis. Nuošali plieno upės salelė

Varlaukio geležinkelio stotis. Nuošali plieno upės salelė  0

Veliuoną saugo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvasia

Veliuoną saugo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvasia  0

Kauno gatvėje fontanas atkūrė seniausią Jurbarko istoriją, siekiančią III amžių

Kauno gatvėje fontanas atkūrė seniausią Jurbarko istoriją, siekiančią III amžių  0

Lietuvių kareiviai Vievyje 1920 m.

Jurbarkiečiai į 1938 m. Lenkijos ultimatumą Lietuvai atsakė pirkdami ginklus  0

Buvusioje Šilinės smuklėje - modernus Nemuno krašto muziejus (interviu apie pastato istoriją)

Buvusioje Šilinės smuklėje - modernus Nemuno krašto muziejus (interviu apie pastato istoriją)  0

Nepriklausomybės sodas ir Vytauto Didžiojo paminklas Jurbarke

Nepriklausomybės sodas ir Vytauto Didžiojo paminklas Jurbarke  0

Bišpilio piliakalnis mena Kolainių pilies laikus

Bišpilio piliakalnis mena Kolainių pilies laikus  0

Naujajam Jurbarko bibliotekos pastatui – 10 metų

Naujajam Jurbarko bibliotekos pastatui – 10 metų  0

Tam, kad naujojoje mokykloje būtų galima pradėti mokyti ir mokytis, turėjo daug padirbėti mokytojai ir vyresniųjų klasių mokiniai. Aplinkos tvarkymas vyko pertraukų, pamokų metu, net savaitgaliais.

Naujamiesčio progimnazija. Pusė amžiaus istorijos vėjuose  0

Štai kaip atrodo istoriniame Smalininkų centre, Stoties gatvėje, prieš daugiau nei 100 metų pastatytas namas, skirtas evangelikų liuteronų „Mėlynojo kryžiaus“ draugijos veiklai. Beje, ši draugija buvo Lietuvos katalikų blaivybės draugijos (M.  Valančiaus) atitikmuo.

Pastatytas kilniai misijai, arba buvę blaivybės draugijos namai Smalininkuose  0

Į sodybą Jokūbaičių kaime renkasi laisvę saugoti pasiruošę kraštiečiai

Į sodybą Jokūbaičių kaime renkasi laisvę saugoti pasiruošę kraštiečiai  0

Jurbarko pramonės rajonas: praeityje ir dabar, planuose ir realybėje

Jurbarko pramonės rajonas: praeityje ir dabar, planuose ir realybėje  1

Pastatai, nukeliantys į laikus, kuomet Eržvilkas buvo ir Erzhvilik

Pastatai, nukeliantys į laikus, kuomet Eržvilkas buvo ir Erzhvilik  0

Didingų kultūros rūmų istoriją atgaivino išsaugota atidarymo juosta (video)

Didingų kultūros rūmų istoriją atgaivino išsaugota atidarymo juosta (video)  0

Naujas senamiesčio traukos centras: ilgai lauktas naujasis Jurbarko viešbutis (video)

Naujas senamiesčio traukos centras: ilgai lauktas naujasis Jurbarko viešbutis (video)  1

Lidijos šventovė, arba meile tėviškei paženklinta Antšvenčių kaimo sodyba (video)

Lidijos šventovė, arba meile tėviškei paženklinta Antšvenčių kaimo sodyba (video)  1

Mūsų partneriai