Brolių Kantų namai nukels į Jurbarko kepyklų aukso amžių

Džiaugiamės, kad ir šiais metais kalbinsime Jurbarko krašto pastatus. Labai tikimės, kad skaitydami šį tekstą užuosite šviežios, ką tik iškeptos naminės duonos kvapą. Mat nusikelsime į tuos laikus, kai buvo įprasta duonutę išsikepti namuose, kuomet visi tikrai žinodavo, koks kepėjas kepa skaniausius pyragus, bandeles bei koks turi būti tikrai skanios duonos skonis. Ir dar kai ir pokalbių temos namuose sukdavosi apie tuos pačius kepinius – šeimininkės dalindavosi receptais ir patarimais, kaip pasigaminti duonos raugą, kaip minkyti tešlą.

Persikelsime į tarpukarį, kuomet Jurbarke gyveno tokie du broliai Kantai, šiame mieste turėję savo kepyklas, ir kurie duonos kepimo paslapčių buvo išmokę iš savo tėvo kepėjo, kuris taip pat gyvenęs Jurbarke ir taipogi duonai užsidirbdavęs... iš duonos. Ir gyveno tie broliai, vokiečių kilmės jurbarkiečiai, toje pačioje Jurbarko miesto gatvėje, vienas šalia kito ir labai panašiai atrodančiuose pastatuose, kurie ir stovėjo pastatyti šalia – vienas vienoje, kitas kitoje tos pačios gatvės pusėje. Tuos abu išsiskiriančius iš bendros gatvės panoramos pastatus tikrai atpažinsite. Tie brolių Kantų pastatai iki šiol išlikę, tik jų likimai yra skirtingi: kaip ir pačių brolių. Būtent vienam iš tų pastatų ir dėkingi už įdomią istoriją, praskleidusią uždangą į Jurbarko krašto kepėjų aukso amžių.

Jurbarkietį kepėją priminė kiduliškis

Reikia pripažinti, kad brolių Kantų namus atradome visai netikėtai. Norėjome papasakoti gana neseną šio pastato istoriją, kurią tikrai atsimena vyresni jurbarkiečiai. Tarybiniais okupacijos metais viename iš tų Gedimino gatvės pastatų veikė karinis komisariatas, o vėliau buvo taip vadinamas kitas karinis darinys. To laikmečio pastato istorijos sluoksnį irgi šiek tiek pakrapštysime – pasižiūrėsime, ką toji karinė organizacija veikė. Vis dėlto savo dėmesį nukreipsime į gilesnį sluoksnį – laiko smiltėmis užneštą paslėptą, bet tikrą ir nepaprastai įdomų. Ir pasakosime sau pajuokaudami, kad planavome rašyti labiau apie sovietinius „dosafo“ darbus, o pasakosime apie duoną ir bandeles, mat vienas iš minėtų brolių Kantų ir gyveno tame dideliame name skardiniu stogu, kuriame tarybiniais metais ir veikė minėta organizacija. Šiek tiek prisiminsime tarybinių metų aktualijas, bet dabar grįžkime prie tų pynučių, bandelių, pyragų, kuriuos meistriškai ir skaniai kepė Jurbarke ir kaimyniniuose kraštuose pagarsėjęs Jonas Kantas.

Apie šį garsų jurbarkietį kepėją mums papasakojo kiduliškis rašytojas, žurnalistas Vincas Kriščiūnas, pažinojęs Joną – pastarasis buvo dažnas Vinco tėvų, Agotos ir Kazio Kriščiūnų namuose, Kiduliuose.  

Galvotas vaikas jau tada buvo, įsiminė, ką Jonas pasakojęs, ir štai kokį portretą susidėliojo. Jam, vaikui, Jonas labai įdomus žmogus atrodė. Iš tų vizitų, pašnekesių, vakarojimų su Vinco tėčiu Kaziu, su kuriuo rado bendrą kalbą, Vincas surinko informaciją, sudėliojo portretą, atsiminimus sudėdamas į savo knygą apie Kidulius. Tie susitikimai ir pokalbiai Vincui, dar vaikui, giliai į atmintį įsirėžė. „Labai įdomus žmogutis buvo“, – prisimena pašnekovas, kuris iš pašnekesių sudėliojo tokią jurbarkiečių Kantų gyvenimo istoriją.

Karo metais Jono brolis iš Jurbarko pasitraukė – spėjama, kad kaip pabėgėlis į Vokietiją, o Jonas nenorėjo palikti Jurbarko – liko gyventi čia, Jurbarke. Po karo, Lietuvą okupavus tarybų sąjungai, Jonas kurį laiką gyveno aplinkiniuose kaimuose, bet galiausiai persikėlė į vieno kambario butelį pačiame Jurbarko mieste. Buvo vokiečių kilmės, pavardė vokiška, tad saugojosi ir stengėsi laikytis atokiai ir nelįsti į akis. Bet ir tada jis dirbo savo mėgstamą kepėjo darbą. Jo vardą garsino padinė duona, kurią visi taip ir vadino – padinė Kanto duona, kurios tokios skanios niekas kitas neiškepdavo – tokia minkšta, puri ir skani būdavo. Apie ją žinojo ir kitoje Nemuno pusėje – ją graibstydavo ir Šakiuose.

Jurbarkietis kepėjas Jonas įsidarbino Kidulių kepykloje. Kodėl nedirbo Jurbarko kepykloje – pats nenorėjo ar negalėjo – Vincas nežinantis. Užtat puikiai atsimena dažnus Jono vizitus pas tėvus Kazį ir Agotą ir net pokalbius.

Jei Nemunas patvindavo ar ledai pajudėdavo bei dėl kitų priežasčių negalėdavo grįžti į Jurbarką, likdavo nakvoti Kidulių kepykloje ar svečiuodavosi kiduliškių Kriščiūnų namuose. Vincas jį prisimena kaip gana stambų, visada tvarkingu tamsiu kostiumu pasirėdžiusį vyrą, kuris nebuvo kalbus, tačiau noriai pasakodavo, kaip reikia iškepti skanią duoną – kokiomis malkomis kūrenti, kaip raugą raugti, kaip tešlą minkyti ir net smalsioms gaspadinėms parodydavo, kaip savo firmines pynutes supinti.

Vincas iki šiol atsimena, kaip meistriškai mikliai Jonas penkias tešlos „dešreles“ į kasą supindavo – nė nesuprasdavo, kaip jis tas bandeles, tokias gražias, taip greitai supina.

Kaip išsikepti skanią duoną

Įdomių jurbarkiečio kepėjo Jono pasakojimų, pamokymų Vincas įsiminė. Apie tai, kaip svarbu tinkamai laikyti užminkytą tešlą – ramiai, šiltai, be jokio skersvėjo, šiltoje (25-30 laipsnių) patalpoje. Užminkyta tešla turi būti patalpoje, kurios negali košti jokie skersvėjai, jokio triukšmo, jokio durų trankymo. Vincas patikina, kad Jonas taip ir pasakojęs, paaiškindamas, kad duris trinktelėjus tešla gali sukristi. Ir dar pasakojęs, kad pačią tešlą reikia minkyti ne bet kaip, o tol, kol prakaitas išpils ir lubos pradės rasoti. Kuo ilgiau bus minkoma, tuo daugiau rankų šilumos pateks tešlai. Ir negalima turėti blogų minčių minkant. Tešla turi būti tokia, kad baigiant minkyti, pati nuo rankų „nueitų“. Tik tada galima džiaugtis skaniais kepiniais.

Pas Kriščiūnus lankydavęsis ir paprašytas jų namų duonkepyje iškepti duonos Jonas atsisakydavo. Pastarąją apžiūrėjęs paaiškindavo, kad tokiame geros duonos neiškepsi, o pyragus visada gali sudeginti, jei neparinksi tinkamų sausų malkų, kurias reikia ir lygiai sukirsti, kad vienodai degtų ir tolygiai kaitintų visą duonkubilį, nepalikdamos daug žarijų. Dar Vincas įsiminęs Jono žodžius, kad geriausia, kai duonkubiliai pagaminti iš ąžuolinių lentų, mat tokiame geriausiai laikosi duonos raugas ir įrūgsta tešla. Kaip aiškindavo garsus kepėjas, duonkubilyje turi būti nors viena ąžuolinė lenta. Nors kiduliškiai ir valgydavo jo keptą duoną, minkštą, purią, kartais su kmynais ir daug skanesnę už tuometinę buvusią forminę, niekam nepavyko gauti firminės Jono padinės duonos raugo ir savo namuose išsikepti nors panašią. Jonas savo greitakalbe lyg ir pasakodavo, kaip reikia tą raugą duonai pasidaryti, paaiškindavo, ko kam reikia, tačiau tokios skanios, kaip jo rankomis kepta, niekam nepavyko išsikepti ir raugo paslapčių sužinoti. Netgi Kriščiūnams.

Išgarsėjo kaip muzikantas

Vis dėlto kepėjas Jonas Vinco atmintyje labiausiai įstrigo dėl kito svečio talento. J. Kanto pasisvečiavimą Kriščiūnų namuose vainikuodavo koncertai – namuose buvo mandolina, gitara ir armonika, kuriuos Jonas čiupdavo, grodavo ir dainuodavo. Buvo gabus muzikai – visais jais mokėjo groti, o dainuodavo vokiečių kalba.

„Namuose vykdavo koncertai“, – šypsosi Vincas. Dar daugiau. Jonas buvo toks gabus, kad galėdavo pats instrumentą pasigaminti – pasiimdavo tvoros „štakietą“, užrišdavo vielą kaip stygą, pasidėdavo šalia tuščią konservų dėžutę kaip rezonatorių, ir ta viena styga grodavo melodijas. Vincas pats savo akimis matęs, kaip Jonas tokį styginį instrumentą Kriščiūnų namuose greitai susimeistravęs ir juo pagrojęs. Pasakoja, kad tokiais savo muzikiniais sugebėjimais buvo išgarsėjęs – apie Joną rašė tuometiniai šalies laikraščiai. Mat šiuo savadarbiu instrumentu jis meno saviveiklos konkurse Vilniuje pagrojo tuometinės tarybų Lietuvos himną. Išgarsėjęs buvo Jonas – kaip keistuolis, kuris viena styga ir skardine gali groti.

„Linksmas, įdomus žmogutis buvo tas Jonas“, – prisimena Vincas, žinantis, kad šis jurbarkietis amžino poilsio atgulė ir palaidotas kažkur senosiose Jurbarko kapinėse.

Nuo kepimo iki karinių reikalų

Vincas papasakoja ir apie Kanto namo likimą. Tiksliau apie vieną iš tų Jurbarko kepėjų pastatų, kuriame Vincui tekę dirbti. Po karo, okupavus Lietuvą, Kantų namas buvo nacionalizuotas – jame įsikūrė Jurbarko karinis komisariatas, o kiek vėliau, pastarajam į kitą vietą išsikrausčius, įsikūrė „dosafas“, kaip paprastai vadino tą organizaciją jurbarkiečiai. DOSAAF – tai  savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti. Nuo 1951 iki 1991 m. veikusi tarybinė sukarinta masinė visuomeninė organizacija. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šiame pastate glaudėsi besikuriančios krašto apsaugos savanoriškos pajėgos (SKAT) su Algirdu Geniu priešakyje. Šiuo metu abu namai yra gyvenami – tik vienas yra atnaujintas, gerokai pakeitęs pirminę išvaizdą.

Tarpukario jurbarkiečių kepėjų paslaptis saugantis namas sukaupęs ir daugiau paslapčių ir istorijų, susijusių su pačia „dosafo“ veikla – tas pastatas tarnavo kaip karinio darinio administracinis pastatas.

Šis pastato gyvavimo laikmetis nukelia į tuos, rodos, visai nesenus laikus, kai vienintelis „dosafas“ organizavo ir rengė C kategorijos vairuotojų kursus – jurbarkiečiai mokėsi važiuoti dviem mokomaisiais tarybiniais „Moskvič“ automobiliais.

Vyresnio amžiaus jurbarkiečiai prisimena ir tirą, kuris taip pat priklausė tai pačiai karinei organizacijai. Ten, kur dabar prekiaujama žoliapjovėmis, tarybiniais metais veikė tiras – buvo galima pašaudyti į taikinį pneumatiniais šautuvais, kuomet vienas šūvis kainuodavo 3 kapeikas. Norinčių pašaudyti netrūko – už šūvius surinktais pinigėliais darbuotojai atlyginimus išsimokėdavo.

Į šį Jurbarko „dosafinį“ laikmetį dar ateityje sugrįšime ir įvairesnių istorijų papasakosime – įvairių atsiminimų, skirtingų patirčių išklausysime. Ir pasakosime apie tai be jokios nostalgijos, aiškiai suvokdami, kai tai buvo okupantų primestas darinys – sovietinis pūlinys.

Dabar norisi, kad į šį gražų išskirtinį pastatą Gedimino gatvėje, Vytauto Didžiojo paminklo pašonėje, pasižiūrėtumėte kitomis akimis. Kad atsivertų tikrasis ir realusis to objekto ir pačio miesto vaizdas, kuriame tarpukariu klestėjo kepyklos, o kepdami duoną varžydavosi Jurbarko žydai, vokiečiai, lietuviai... Rungtyniaudavo, kuris greičiau iškeps pačią skaniausią.

Ir gal nutiks taip, kad eidami pro brolių Kantų namus, užuosite skanios šviežios duonos kvapą. Arba namuose, riekdami kepalą duonos, prisiminsite Jurbarko kepėjo Jono Kanto žodžius, kad skanios duonos blogų minčių kamuojamas neišminkysi.

 Projektas: "Įdomioji prakalbintų pastatų istorija"