Dailės studijos 25-mečio paroda: apie pradžią, kelią ir viltį
Balandžio 6-ąją Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje pristatyta Vinco Grybo memorialinio muziejaus suaugusiųjų dailės studijos 25-mečiui skirta retrospektyvinė paroda, kurioje 20 studijos narių pristatė savo geriausius kūrinius, sukurtus per beveik ketvirtį amžiaus.
Dar tik ruošiantis parodai šios dailės studijos iniciatorė, įkūrėja ir vadovė Rasa Grybaitė priminė, kad panašias parodas studijos dalyviai rengia kas penkeri metai ir prisiminė pačią pirmąją, į kurią tuometiniai studentai atnešė visus savo sukurtus kūrinius, kurių kai kurie ir tebuvo sukūrę vos po vieną. Dabar parodos eksponatai sunkiai tilpo erdvioje salėje, sukabinti ant sienų keliomis eilėmis ir dar pastatyti ant grindų – iš viso parodos rengėjos Rasa Grybaitė ir Gabija Viduolytė suskaičiavo 90 kūrinių. „Iki šimto dar trūksta, tai suteikia vilties dar gyvuoti!“ – pristatydama parodą juokavo Rasa. Na, o formų ir spalvų gausa pritrenkia žiūrovą vos įžengus pro duris.
Studijos pradžia – 7 moterys muziejaus ekspozicijų salėje
Pasak Rasos, mintis įkurti dailės studiją suaugusiems jai ir jos bendramokslei Gabijai kilo 1998 metais baigus profesionalius meno mokslus ir atvykus gyventi ir dirbti į Jurbarką. Tiksliau, atvyko Gabija, o jurbarkietė, Vinco Grybo anūkė Rasa – sugrįžo į senelio namus. Tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė, prisimena Rasa, turėjo viziją sukurti Jurbarke kiek įmanoma daugiau kultūros ir meno buveinių. Čia klestėjo chorai, ansambliai, teatrai, šokių kolektyvai, tačiau labai trūko dailės. Pasak Rasos, dabar yra daug pačių įvairiausių dailės mokymo programų, tačiau 1998-aisiais niekas net neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Mintį pakišo tuometinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, pasiūlęs studiją steigti V. Grybo muziejuje. Gavus finansavimą pilotiniam projektui iš Atviros Lietuvos fondo ir paskelbus žinutę rajono spaudoje, susirinko septynios moterys, kurios ir buvo pati pirmoji dailės studijos grupė, ilgą laiką tapiusi ir piešusi V. Grybo muziejaus ekspozicijų patalpoje antrajame aukšte. Rasa prisimena, kad tų studenčių norai ir vizijos tuomet buvo kuklūs: „Noriu nusipiešti vaizdą, kurį matau pro savo namo langą“; „O aš noriu jūros“, „O man gražūs rudeniški beržai“. Po metų, dvejų, studiją papildė jaunesnė karta. Tiesiog „gražūs vaizdeliai“ darėsi nebeįdomūs.
Naujos veiklos gairė – tarptautinis projektas
Rasa prisiminė, kad nauji horizontai studijai atsivėrė 2004 metais, kai Glamorgano slėnyje, Velse, Didžiojoje Britanijoje, vykusioje konferencijoje ji pristatė studijos veiklą kaip „Gerąją praktiką muziejuje“. Po konferencijos prie jos priėjo Rhainfeldeno miesto Vokietijoje atstovai ir pakvieti tapti jų parneriais tarptautiniame projekte „Alternatyvūs darbai pasitelkiant kūrybiškumą“, kuriame taip pat dar dalyvavo švedai, ispanai ir siciliečiai. Nuo 2005 metų ir prasidėjo drąsūs, sudėtingi, daug laiko ir praktikos reikalaujantys projektai.
Kaip teigė to tarptautinio projekto kuratorė Jurbarke Gabija Viduolytė, gauta finansinė parama ir atsivėrusios galimybės bendradarbiauti su užsienio šalimis studijos moterims tiesiog suteikė sparnus. Kaip tik tada gimė įspūdingi, prabangūs projektai, kuriuos iki šiol dalyviai prisimena ir ilgisi: Tiffany lempos, šilko tapyba, klasikinio vitražo miniatiūros, stiklo papuošalai. Tada atsirado ir galimybė išvykti į užsienį, o vėliau pakviesti projekto partnerius pas save. „Atsimenu nuostabą švedų akyse, kai vietoje stalų ant pakylų padėję plokštes pasiūlėm partneriams dirbti, – juokiasi Gabija. – Švedai stebėjosi, ar lietuviai neturi baldų?“ Tačiau pasiūlyti edukaciniai užsiėmimai ir projekto metu sukurti šviestuvai Tiffany technika buvo labai gerai partnerių įvertinti.
Pasak Gabijos, ši dailės studija unikali tuo, kad čia susirinkusi suaugusiųjų žmonių grupė yra pastovi, tad kyla nuolatinis iššūkis vis pasiūlyti ką nors naujo. Tenka rašyti projektus ir gauti finansavimą honorarams, kad būtų galima pakviesti geriausius įvairių dailės sričių specialistus pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi, arba patiems vykti pas kitus mokytis. „Man būna labai smagu, kai iš atvykstančių lektorių išgirstu, kad jiems patinka pas mus muziejuje vesti edukacijas, nes grupė labai imli, žingeidi ir disciplinuota“, – kalbėjo Gabija dėkodama studentėms už jų užsidegimą kurti, už atsakomybę pabaigti pradėtus projektus, už pastangas mokytis kantriai ir nuosekliai. Ir už draugystę.
Daugiau kaip 60 projektų
Rasa sako, kad kartu su studentėmis yra įgyvendinusi apie 60 projektų. „Įgavome drąsos ir pasitikėjimo pasipylė projektai vienas po kito: „Prancūzų modernistai a-la“; „Angelai“; „Kaukės“, „Meilės dievai, mūzos ir dalyviai“; „Duoklė Šopenui“; „Lauko paveikslai. Istorinis Europos kostiumas“, „Porceliano lėlės“; „Interjero lėlės“; „Tapybos miniatiūros“; „Abstrakčios tapybos projektas „Jausmų paletė“; „Degantis arklys“; „Išraiškos I dalis. Gyvenimo grimasos“; „Pasaulis ant moters galvos“; „Šieno skulptūros „Gyvulių ūkis“; „Grotažas“; „Mano akmuo – gyvas akmuo“; “1000 žvilgsnių. Veidrodžiai“; „Mozaikos projektas. Sugrįžusios saulės tiltas“; „Išraiškos II dalis. Mokomės iš meistrų“; „Lietuvos šventieji. Vilnos kamšymas“; „Juras ir Barkus“; „Prakartėlė“; „Moteris visokia“; „Pegasai“; „Sveikas, pavasari“; „1000 pilkų atspalvių“; „Paukščių medis“; „Sekretai“; „Tapybos miniatiūrų projektas, skirtas Lidijai Meškaitytei atminti“; „Fantastinės būtybės“, esu tikra, kad kažkiek praleidau“, – šypsosi Rasa.
33 studentai ir daugybė parodų
Per 25 metus dailės studiją lankė 33 studentai, o šiuo metu tikrųjų narių yra 20: Birutė Elena Mockienė, Romutė Gervylienė, Daiva Mockienė, Vilmanta Šulskienė, Alma Buch, Jolanta Tamošaitienė, Onutė Siaurusaitienė, Odeta Kniečiūnienė, Irmina Ambrozevičienė, Ramutė Bakanienė, Sandra Mielkaitytė, Vilija Dovidaitienė, Jurgita Davidavičienė, Daina Tolpežnikienė, Romarika Pikelienė, Laima Mickūnienė, Audronė Martinaitienė, Eglė Blažiūnaitė, Gabija Viduolytė ir Rasa Grybaitė.
„Taigi, tikrai nemažai, net 13, mūsų draugų gyvenimas įtraukė į kitas veiklas ar apkrovė darbais, šeimos rūpesčiais ar vaikais, o kartais ir atitolino nuo mūsų daugybe kilometrų“, – kalbėjo Rasa, pripažindama, kad sunkiausias atsisveikinimas buvo su Birute Stulgaitiene, kuri iškeliavo į savo gimtinės Palėkių kapelius prieš trejetą metų. Ji studiją lankė nuo pat pirmosios dienos. „Dabar yra tik viena tokia ypatingoji ponia, tarp kitko, taip pat Birutė, tik Mockienė, kuri studiją lanko visus 25 metus – nuo pat įsikūrimo“, – pastebėjo Rasa.
Nors dažniausiai savo parodas dailės studija rengia Jurbarko muziejų erdvėse, ne kartą darbai buvo rodyti ir kitur: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, Panevėžio kultūros rūmuose, Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, Gelgaudiškio dvaro rūmuose, Panemunės pilyje, Partiniko mieste (Sicilijoje); Rheinfeldene (Vokietijoje); Baltarusijoje, Rokiškyje, Skaudvilėje, Tauragėje, Šventojoje. „Na, ir vienas įspūdingiausių momentų įvykusių svetur, buvo Laakdalio mieste (Belgijoje) 2018 metais dešimt dienų vykusi dailės stovykla „Draugystės tiltai“. Tada buvo labai karšta vasara. Buvo uždrausta naudoti vandenį dekoratyviniams augalams laistyti, žalios spalvos beveik neliko... Belgai įrengė kieme „stogelių miestelį“, po kuriais sulindę mes kūrėme „Bičiulystės“ bokštą – 4 metrų mozaikos ir tapybos bokštą, kuris vos prieš metus buvo pastatytas tarp naujai nutiestų kelių, vedančių į Laakdal‘io miestą. Stovyklos vyšnia ant torto buvo koncertas“, – pasakoja Rasa.
Draugai
„Per daug metų mūsų studija sutiko daug gerų žmonių, tikrų draugų, pagalbininkų ir mūsų projektų rėmėjų. Kas bandė, turbūt patyrėte tą pošlykštį jausmą, kai prašai pinigų. Supranti, kad ne sau, o kokiam nors gėriui sukurti... prašai, ir žinai, kad negausi... O tie žmonės duoda, nes mumis tiki, ir ataskaitų neprašo, nes mumis pasitiki... Ne kiekvienam tos savybės duotos“, – kalbėjo Rasa, dėkodama dailės studijos draugams: MB „Virmalda“ vadovui Virginijui Rabačiui iš Kauno, AB „Gelgaudiškio Gelžbetonis“ direktoriui Edmundui Rinkevičiui, o taip pat tiems, kas paremia ne pinigais, o kūryba – parodos atidaryme koncertavusiai Rūtai Šličkutei, Aušrai Mičiulei, Jūratei Stanaitienei, prieš keletą metų sukūrusiai tekstus parodai „1000 pilkų atspalvių“.
Draugų ir gerbėjų tą popietę salėje buvo daug: renginį vesti padėjo Andžela Labanauskienė, koncertavo dainininkė, kompozitorė Rūta Šličkutė, dainininkė, muzikos pedagogė iš Šakių Ingira Jakienė, studijos narė Eglė Blažiūnaitė, parodos autores sveikino savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, Seimo narys Ričardas Juška, Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus, Panemunės pilies direktorius Marius Daraškevičius, Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, šviesios atminties mokytojos Michalinos Banaitienės dukra Rūta Banaitytė-Gulbinienė, Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Samienė.
Sveikinimą atsiuntė ir dailės studijos „krikštamotė“ (taip ją vadina Rasa) dabar JAV gyvenanti Liudvika Frejienė, padėkojusi Rasai, Gabijai ir visoms studijos moterims už iškilią ir prasmingą veiklą, puošiant ir garsinant Jurbarką ir pavadinusi jas jurbarkiečių pasididžiavimu.
Tokius štai dalykus buvo galima pamatyti ir išgirsti parodos atidarymo metu. Pačią parodą Parodų ir koncertų salėje apžiūrėti dar galima visą mėnesį – ji bus eksponuojama iki gegužės 11 dienos. O plačiau apie dailės studiją, jos vadoves ir studentes pasižadame papasakoti kultūros ir gyvosios istorijos žurnalo „Jurbarko laikas“ rudens numeryje.
Kai mano pažįstami, iš kitų kraštų, teiraujasi ką aplankyti atvykus į mūsų miestą, visada patariu. N...
Muziejų darbą paralyžiuoja vidiniai nesutarimai