„Susivienijimo“ istorija: nuo Klišių dvaro iki braziliškos favelos

Visi jurbarkiečiai žiną, kur jis yra, bet nieko apie jį dorai nežinatys. Tokiais vietinių žodžiais norisi pradėti pasakojimą apie Jurbarko miesto kvartalą, kuris valdiškame plane pristatomas kaip antroji pramoninė zona, vietinių paslaptingu Tvin Pyksu pravardžiuojamas, o pačių jurbarkiečių dažniausiai „Susivienijimu“ vadinamas. Žinomas pavadinimu, kuris prikibo nuo tarybinių laikų, ir iki šiol liko. Patys jurbarkiečiai tiksliai nė nežiną, koks buvo visas to tarybinio darinio pavadinimas, kuris ir „paskolino“ šiai vietai vardą. Pilnas pavadinimas turėtų būti Jurbarko rajono susivienijimas „Lietuvos žemės ūkio technika“, t. y. darinys, nuo kurio prasidėjo ir kitų statinių statybos – kontoros, dirbtuvės, daugiabučiai, kuriuose kūrėsi žemės ūkio technikos remonto įmonėje dirbę žmonės. Menkai pažįstama ši miesto dalis. Užtenka paklausti jurbarkiečių, kiek kartų čia yra lankęsi. Kartą ar kelis, nes nematę tikslo ten eiti – vaikystėje žaidimams rinkdavosi kitas paimsrio vietas. O suaugę, jei čia nedirbdavo, užsukdavo nebent konkrečiu tikslu pas čia dirbančius draugus ar artimuosius.  Jie mažai ką turi papasakoti – žinoję tai buvus vietą, kurioje remontuodavo įvairią žemės ūkio techniką. Visai kas kita tie, kurie gyveno ar iki šiol gyvena – pastarieji kalba apie šį rajoną gražiausiais žodžiais, su nostalgija, vadindami šią vietą charizmatiška, jaukia ir su ypatinga aura. Iš čia niekur nenori kraustytis net ir tie, kurie gyvena senuose apverktinos būklės to kvartalo pastatuose.  Juokauja, jaučiasi gyvenantys kaime. Ne mieste. Ir tai jiems labai patinka.

Klišių dvaro teritorija

Išties apie šį Jurbarko miesto rajoną menkai težinoma. Šis pramoninis kvartalas, kuris iki šiol asocijuojasi su tarybinių laikų statyba, turi kur kas įdomesnę ir gilesnę istoriją. Užtenka žvilgtelti dar į 1807 metų Jurbarko žemėlapį – šioje vietoje, paimsry, jau tada pažymėta apie 10 pastatų.  

Retas jurbarkietis žino čia buvus Klišių dvarą su visais priklausančiais statiniais – kumetynu, kuriame gyveno dvaro darbininkai, ūkiniu pastatu, dvaro rūmais, gyvuliams laikyti skirtais statiniais. Vietiniai istorikai tvirtina čia buvus Vasilčikovo dvaro palivarką. Kai kurie senieji pastatai iki šiol išlikę ir tarybiniais metais buvo dažniausiai naudojami kaip įstaigų kontoros, parduotuvės, o dabar tarnauja kaip gyvenamieji daugiabučiai.

Užtenka pasivaikščioti po šį rajoną ir tarp tarybinių daugiaaukščių dėžučių jūs tuos senuosius statinius tiktai pastebėsite. Stilingi raudonų plytų statiniai traukia akį tarp tarybinių pramoninių angarų ir daugiaaukščių. Jei senieji buvo pastatyti XIX a. pabaigoje, tai tarybiniai statiniai, sprendžiant pagal įrašus, turėjo būti pradėti statyti 1967 metais.

 Proseneliai dirbo dvaro kumetyne

Ypatingoje vietoje gyvena ypatingi žmonės. Viena jų – Laima Butkienė, kuri galėtų padirbėti šio kvartalo gide. Ji gyvena viename iš kelių išlikusių seniausių to kvartalo pastatų. Laima gimusi, augusi ir iki šiol gyvenanti bei savo vaikų susilaukusi dvaro kumetyne, pastatytame 1880 metais. Tiksliai datą žinanti iš dokumentų, kuriuos turinti. Dar įdomiau, kad tame pačiame name gyvenanti jau penkta Laimos giminės karta – jos proseneliai, seneliai, tėvai, ji pati bei jos viena dukrų.

Kiek Laimai pavyko sužinoti iš tėvų, jos proseneliai dirbę pas tokį dvarininką Vabalą, kuriam ir priklausė tas dvaras su pastatais. Ir gyveno prosenelis su šeima tame pačiame kumetyne.  Tame pastate savo gyvenimą kūrė ir moters seneliai, kuriems tik trumpam teko iš to namo pasitraukti – karo metais ir pokariu neramumams prasidėjus, kaimyniniame ūkyje laikinai glaudėsi. Bet galiausiai čia užaugo du sūnūs ir dukros, kurių vienai ir gimė Laima. Ir pati Laima čia susilaukė savo vaikų.

Pašnekovė apie patį dvarininką Vabalą žinanti nedaug – vardu Jonas ar Antanas buvęs, prasidėjus karui į Ameriką pasitraukęs. Kiek žinoma, vaikų neturėjęs, tad pretenduoti į šias žemes ir pastatus nėra kam.

Yra ir daugiau įdomių šio kvartalo istorijų, kurias iš tėvų girdėjusi. Kaip karui prasidėjus, kaimynystėje esančiame pastate buvo įsikūręs tarybinės armijos garnizonas, o pirmiems bombardavimams griaudint kareivėliai nėrė į paimsrius slėptis. Tuos laikus iki šiol menanti įskilusi to pastato siena. Netoliese stovėjęs televizijos bokštas, kuris tarybiniais metais iškeldintas. Kad jau užsiminta apie Imsrę – Laima paimsriais pasivaikščioti vengianti – nesaugu jai atrodo vienai eiti, nors sutinka, kad vieta ten labai graži.

Jaučiasi, kaip kaime

Kumetynas, atlaikęs įvairiausias negandas, yra toks, koks buvo pastačius – tik vienas aukštas naujai „prilipdytas“, nuo laiko naštos apgriuvęs,  Laima sutinka, kad pastatą reikia verkiant remontuoti, senas duris pakeisti – gal ir varganai išorė atrodo, tačiau susikūrė jaukų gyvenimą, pripratusi prie šios vietos ir kraustytis iš čia niekur nenorinti. Siūlė persikelti į čia pat naujai statomus namus, bet ji nenori „ant laktų“ – juokauja taip vadindama daugiabučius. Nori gyventi laisvai. Dabar jaučiasi tarsi kaime, nors priklauso miesto teritorijai. Čia galima ir daržus sodinti, ir vištas laikyti. Ir pati Laima augina dvi tokias kuoduotes, kurias linksmai savo papūgėlėmis vadina. Išneša į lauką saulėje pasišildyti. Be to, čia visi medžiai jos pačios sodinti – beržai yra vienmečiai su jauniausia dukra, eglės primena anūkų gimtadienius. Didžiausia bėda vadinanti tai, kad niekaip nepavyksta prie nuotekų tinklų prisijungti, nors ir miesto teritorija, tad tenka lauko tualetais naudotis.

Klišiškių pramogos – kinas

Kiek mena Laima, iki tarybinių metų statybų, aplinkui buvo laukai ir keli seni pastatai. Ir toji vieta priklausė Klišių kaimui, kurį nuo kitų kaimų skyrė Imsrės vaga. Už Imsrės jau buvę kiti kaimai, kurių pavadinimus iki šiol atsimenanti pagal ten gyvenusiųjų pavardes. Dar atsimenanti, kaip ji pati ir kiti šio kvartalo vaikai traukdavo pėsčiomis į netoliese buvusią Klišių kaimo pradinę mokyklą. Buvo daug vaikų. Pilnos keturios klasės. Patys klišiškiai vaikai taip pat dažnai užsukdavo į „Susivienijimą“ – atbėgdavo į parduotuvę arba kino filmų pasižiūrėti.

Ir kinas, ir parduotuvė tuo metu buvo įsikūrę tame pačiame pastate – raudonų plytų name, kuriame carinės Rusijos metais buvo dvaro rūmai, o tarybiniais metais, apie 1960-70 metus, šiame pastate buvo MTS (Mašinų traktorių stoties), vėliau MSV (Melioracijos statybos valdybos) kontora. Antrame aukšte rodė kino filmus, o kitame, rytiniame, pastato gale buvo įsikūrusi parduotuvė.

Tokį „Susivienijimą“ atsimena mūsų pakalbintas Raimundas Babilius, kilęs iš Klišių kaimo. Prisimenantis, kad toje salėje tilpdavo apie 30 žmonių. Kiek jis pamenantis, klišiškiams moksleiviams „Susivienijimo“ teritoriją nori nenori tekdavo pereiti – pro čia driekdavosi jų kelias iki autobusų stotelės, į kurią ir kulniuodavo. Laukdavo autobuso į tuometinę Jurbarko pirmąją vidurinę, dabartinę gimnaziją. Belaukdami autobuso, užsukdavo pasišildyti į vieną iš pastatų.

Kvartalų pavadinimai

Jei vyresni dar mena dvaro laikus, jaunesnei, trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių „Susivienijimo“ kvartalo kartai šis rajonas asocijuojasi su tobula vaikyste. Čia gimęs, augęs ir visus kampelius išnaršęs Ramūnas Siniauskas juokiasi, pasiūlius sudaryti nuotaikingą šio rajono kvartalų ir zonų žemėlapį. Mat, jo žodžiais, vietiniai kiekvienam taškui, zonai turėjo atskirą, tiek jiems vieniems suprantamą pavadinimą. Pilko medinio pastato kiemą, kur žaisdavo su draugais, vadino Gincės kiemu, nes čia gyveno draugas Gintaras. Paimrį vadino mūšio lauku – vaikams ši vieta buvo patogi žaisti „karą“. Pamena, po obelimi buvo savotiška poilsinė (suoleliai ir stalas),  kur rinkdavosi vaikai, suaugusieji pasėdėti, žaisti kortomis. Į taip vadinamą „poilsiavietę“, „Susivienijimo“ gyventojai traukdavo šeimomis, užsimanę išsikepti šašlykų – toji vieta buvo paimsrio įlankėlėje. „Beždžionmedžiu“ vadino medį, kuriuo karstydavosi. „Už pompinės“ eidavo slapčiomis dūmą patraukti – taip vadino plytinį namuką paimsryje. Krepšinio aikštelė, aptverta tvora, buvo to kvartalo centras ir pagrindinė ašis, apie kurią sukdavosi vaikų gyvenimas – čia dieną pasitikdavo ir ją išlydėdavo. Dar atskiras taškas buvo ir „kumetynė“ – prie jau minėto kumetyno pastato. Prie vandens bokšto vaikai traukdavo dažniausiai statyti palapinių. Šis bokštas vietiniams turi ir kitą paskirtį. Jie juokauja, kad jis kelią į namus iš tolo parodo.

Braziliška favela

Ramūnas pasakoja, kiek atsimenantis, šiame kvartale visada visi draugiškai sugyvendavę nepriklausomai nuo amžiaus. Ir senbuviai sutardavo, ir naujokus priimdavo, šiems užsukus „po obelia“ pažaisti. Čia visi vieni kitus pažinodavo, į talkas susirinkdavo, šventes švęsdavo. „Tikra braziliška favela“, – juokiasi Ramūnas, primindamas tam tikrus Brazilijos rajonus, įsikūrusius prie didmiesčių, ir lygindamas „Susivienijimą“ su favelomis gerąja prasme – čia tvyrojo bendrumo ir draugystės aura.  

Buvo dar vienas išskirtinumas. Ši vieta jau tada buvo miesto teritorija, tačiau nei miestas pernelyg į „Susivienijimo“ gyvenimą nesikišo, nė „Susivienijimo“ gyventojai į tą miestą traukė. Į Jurbarko Dainų slėnio šventes neidavo – patys pas save šventę susikurdavo – su dainomis, šokiais, koncertais.

Jei ko reikėdavo, patys susiorganizuodavo. Patys vaikai rūpindavosi ir prižiūrėjo krepšinio aikštelę. Ramūnas juokiasi, kad vienintelė bėda tuomet buvusi ta, kad merginų trūkdavo – taip jau buvo, kad šiame kvartale daugiau buvo vyriškos giminės atstovų. Ir dar vienas trūkumėlis buvęs tuo metu, kad nebuvo vandens telkinio, kuriame galėtų maudytis. Bet vaikai rasdavo išeitį – traukdavo į kūdrą link Klišių, kurio vanduo, juokiasi Ramūnas, buvo toks, kad išlindę dar murzinesni tapdavo. Ir rasdavo šiame tvenkinyje įdomių radinių, tokių, kaip padangų, iš kurių tramplynus susimeistraudavo. Imsrę, kuri buvo negili, „Susivienijimo“ vaikai išnaudodavo „laivybai“ – savadarbiais plaustais ja plaukiodavo. Didžiausia pramoga būdavo tuneliu praplaukti.

Viskas bendra

Toks išskirtinis rajonas, nes viskas buvo bendra. Ką kuris pasistato ar pasisodina, tuo naudojasi visi. Ramūnas pasakoja, kad taip ir buvo – pasistatė kuris pavėsinę, ir visi čia gali ateiti pasėdėti. Pasodino kas obelų, vaisiais gali skanauti visi. Taip „Susivienijimo“ vaikai galėjo skanauti alyviniais obuoliais, vyšniomis, slyvukais ir kt. „Komunizmas. Viskas bendra“, – juokėsi Ramūnas, patikinęs, kad nė vienas nepykdavo – visi būdavo geranoriški.

Ko jau ko, bet pavėsinių šiame rajone netrūksta. Užtenka užsukti į paimsrį. Galima pasirinkti, kurioje iš jų atsipūsti – vienos „prabangesnės“, kitos kuklesnės. Patys gyventojai sau susimeistravę – skirtingo stiliaus, medžiagų.

Paimsry tuomet virė gyvenimas – talkas organizuodavo, susitikimus. Dabar, sutinka, gyvenimas čia kiek apmiręs – laikai kiti. Ir vaikai kitokie. Vis dėlto yra tos charizmos ir tos „Susivienijimo“ auros sergėtojų.

Daugeliui ši miesto dalis primena apie jų tobulą vaikystę bei unikalias pramogas, žiūrint dabartinių laikų akimis. „Susivienijimo“ vaikams „pramogų parku“ buvo tapę šiluminės trasos vamzdžiai, išraizgę paimsrį. Vaikai jais vaikščiodavo tarsi tiltu. Tuomet tie vamzdžiai buvo kur kas platesni ir skarda apvynioti, kuria buvo gana patogu vaikščioti. Dabar tie vamzdžiai atnaujinti – kur kas mažesni ir kitokia medžiaga padengti. Ramūnas juokiasi, kad dabar ant tų vamzdžių karstytis nė su pagaliu neužvarytų.

 Imasi tvarkyti biudžeto pinigais

Prie paimsrio prisiglaudusį kvartalą iš naujo  atranda ne tik jurbarkiečiai. Į šį rajoną nukrypo ir rajono savivaldybės administracijos žvilgsnis. Susizgribta, kad reikia tvarkyti ne tik pramoninį rajoną, bet ir šią vietą, „Susivienijimą“, kuriame ne tik gana gausiai gyvenama, bet ir vyksta dešimtys verslų.  

„Susivienijimui“ taip pat reikia investicijų kaip pirmajam pramoniniam rajonui, kuris jų jau sulauks – pastarajame yra numatytos lėšos, už kurias suplanuota rekonstruoti ir išplėsti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklus bei atnaujinti gatvių apšvietimą ES ir rajono biudžeto lėšomis.

„Susivienijime“ gyvenantys ir dirbantys jurbarkiečiai taip pat laukia nuotekų tinklų, apšvietimo,  sutvarkytų gatvių – būtent šie, jų žodžiais, yra didžiausi skauduliai. Rajono savivaldybės pozicija pradėti tvarkyti šį rajoną – konkrečiai tą dalį, kurioje susitelkę pramoniniai pastatai, kur veikia verslas. Norima sutvarkyti įvažiavimą į šį kvartalą – išasfaltuoti kelio atkarpą, sutvarkant ir automobilių stovėjimo aikšteles, įrengiant centre viešą poilsio zoną. Tai planuojama padaryti rajono biudžeto, visų mokesčių mokėtojų pinigais. Žingsniai tam yra daromi – jau buvo susitikta su verslininkais, o kovo 5 dieną įvyko virtualus pasitarimas – savivaldybės administracijos atstovai pristatė nuveiktus darbus ir savo planus. Administracija sužiūrėjo ir žemėlapyje sužymėjo, kurie to kvartalo sklypai, esantys prie pramoninės kvartalo zonos pastatų, yra suformuoti, o kurie ne. Atkreiptas dėmesys, kad ne visi sklypuose esantys pastatai legalūs. Yra sklypų, kuriuos būtų galima parduoti ar išnuomoti aukciono būdu. Jurbarkiečiams buvo įdomiausia išgirsti žemėtvarkininkų įvardintą vidutinę šio kvartalo žemės rinkos kainą – 500 eurų vienas aras.

 Verslininkai raginami suskubti ir įteisinti sklypus. Atkreipiamas dėmesys, kad naujasis tvarkybos planas neapims visos kvartalo teritorijos – garažiukų, kurie, tvirtinama, taip pat pastatyti neteisėtai. Neapims ir paimsrio, kuris dabar atrodo labai varganai, apleistas, pamirštas. Vis dėlto sėkmės atveju gyventojai turėtų sutvarkytą gatvę – įvažiavimą į teritoriją.

Pabaigai, siūlome atrasti šią ypatingą Jurbarko miesto vietą. Pasivaikščioję sutiksite, kad teisūs vietiniai, tvirtinantys, kad šis rajonas turi ypatingą aurą. Tereikia neišsigąsti tarybinių pramoninių „gargarų“ ir įvairiaspalvių dėžučių-garažų, kurie pasitinka įžengiančius į kvartalą. Čia atrasite kitokią Imsrę – „laukinę“, nusagstytą savadarbėmis originaliomis pavėsinėmis... Rodos, žingsniuosite į tą pačią miesto dalį Lauko gatve, tačiau iš „Susivienijimo“ kvartalo pusės grįžę į kitą Lauko gatvės galą jausitės kaip iš kaimo į miestą sugrįžę. Žinoma, gerąja prasme.