Smalininkuose duris atvėrė atnaujintas kultūros centras

Ketvirtadienį, vasario 27-ąją, duris svečiams atvėrė atsinaujinęs Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro pastatas Smalininkuose. 1930-1939 m. čia veikė lietuviška pradžios mokykla, davusi pradžią krašto lietuvinimui. Prancūzišką, prūsišką, vokišką, lietuvišką kultūrą jungiantis statinys renovuotas įgyvendinus Jurbarko rajono savivaldybės projektą „Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro aktualizavimas“. I-o etapo rangos darbams iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirta 250 258 Eur, Jurbarko rajono savivaldybės indėlis – 63 309 Eur.

Sustabdyta šventės akimirka – kerpama įkurtuvių juostelė. Audriaus Sinkos nuotr.

Į atidarymo šventę sukviestiems savivaldybės, visuomenės ir spaudos atstovams pristatyti autentiškos renovacijos darbai bei idėjos dėl racionalaus ir kryptingo pastato vidaus erdvių panaudojimo. Padėkota visiems, prisidėjusiems prie jo renovacijos darbų – nuo savivaldybės administracijos iki projektuotojų, statybininkų, bendruomenės narių, kultūros centro darbuotojų. Smalininkiečiams Zitai Sakavičienei ir Matukaičių šeimai dėkota už paramą vaišėms, Svenui Kavaliauskui ir Violetai Schuetz – už personalines parodas, Vidutei Povilauskienei už sukurtą Lidijos Meškaitytės ekspoziciją. Taip pat „Vėtrungės“ vokaliniam ansambliui ir smalininkiečių muzikantų grupei už muzikinę programą, „Ąžuolynės“ teatro aktorei Angelinai Reičiūnienei už renginio vedimą. „Dėkojame visiems savivaldybės vadovams ir darbuotojams prisidėjusiems prie šio projekto įgyvendinimo ir begalei žmonių savo darbais ir pagalba kūrusių ir tebekuriančių šį kultūros židinį“, – dėkojo šventės šeimininkai.

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus pasidžiaugia, kad smalininkiečių aktyviai kultūrinei veiklai, kurią jie dešimtmetį vykdo šiose patalpose, pamažu gerinamos sąlygos. Dabar restauruotas pirmas pastato aukštas, o vėliau, tikisi, ateis eilė ir antram, kuriame tikras kultūrinės veiklos lobynas. 

Su dvasininkų palaiminimu ir politikų, įstaigų atstovų palinkėjimais atvertos atnaujintos kultūros pastato erdvės, o svečiai pakviesti pabendrauti prie arbatos. Tą vakarą buvo galima sutikti ir istorinius šio krašto personažus, pabūti pamokoje ir pasimatuoti kultūros centro direktoriaus kėdę.

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus pristatė įrengtą Lidijos Meškaitytės dailės galeriją ir netrukus čia atsirasiančią miniatiūrų studiją. Joje dirbs smalininkiečiai menininkai – technologijų mokytoja Vida Povilauskienė ir buvęs jos mokinys Svenas Kavaliauskas. Pastarasis žinomas ne tik kaip tapytojas mėgėjas, bet ir tatuiruočių meistras. Mokytojos ir mokinio duetas turi daug sumanymų, kuriuos ketina jau šią vasarą pradėti įgyvendinti. Į meninę veiklą bus stengiamasi įtraukti kuo daugiau bendruomenės narių, kuriems norisi kažko naujo išmokti ir užsiimti kūryba.

Restauruoti buvę pastato langai papuošė vidaus interjerą. Tai „Jurlotos“ dovana kultūros centrui.

Atnaujintose patalpose bus teikiamas visas kultūros paslaugų paketas. Ir ne tik smalininkiečiams, bet ir visiems, norintiems organizuoti renginius, konferencijas ir t.t. „Galime suteikti visą komplektą kultūros paslaugų. Salę, sutalpinančią iki 140 žmonių, furšetui ir repeticijoms skirtą patalpą, galeriją, kur galės vykti edukacijos. Pavasarį atsiras žaismingas edukacinis terminalas apie Smalininkus ir Viešvilę. Kad būtų patogu turistams ir mūsų žmonėms“, – pasakojo A. Griškus, vedžiodamas svečius po restauruotas ir dar laukiančias remonto patalpas.

 Restauruota 140-ies vietų aktų salė, su visa įranga, naujomis kėdėmis. Lūkesčiai, kad patalpa būtų pritaikyta ne tik vietinės reikšmės, bet ir kameriniams renginiams, pasiteisino. 

Išnaudojama erdvė – nuo rūsio iki palėpės

Dėl laiptų buvo nuspręsta, kad svarbiau  saugumas nei autentika. Puvinys  buvo per daug pažeidęs medieną. 

Pasakų erdvė palėpėje sukurta pačių kūrybinių darbuotojų rankomis. Čia ir spektakliukus vaikams rodo, ir filmukus, ir edukacijas veda.

Pastatas iki restauracijos nestovėjo tuščias. „Kultūrinė veikla čia vyko ir vyksta, – patikina Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrui nuo pat ko įsikūrimo pradžios 2010-aisiais vadovaujantis A. Griškus. – Visą tą laiką ir patys tvarkydavome, ką sugebėdavome. Kad galėtumėme įžiebti ugnį ir gauti didesnius finansavimus. Taip žingsnis po žingsnio turime pirmas restauruotas erdves“.

Pasak direktoriaus, labiausiai džiugina restauruota salė, su visa įranga, naujomis kėdėmis. Lūkesčiai, kad patalpa būtų pritaikyta ir šventėms, ir kameriniams renginiams, pasiteisino.

„Kultūros centras labai daug dirba su bendruomene. Mes atviri visoms idėjoms ir pasiūlymams. Jau nežinau, ar suskaičiuočiau, kiek rankų yra prisidėję prie šio pastato atgaivinimo. Pamenu, kad šitą patalpą, kurią mes vadiname Smalininkų pasienio kanceliarija, remontavome su bendruomene keletą dienų, patys plėšėme grindis, tvarkėme. Šiame kabinete ir dabar baigiame ekskursijas, čia vaišinamės „kafija“. Esame pasienio miestelis ir turime panaudoti istoriją edukacijoms“, – pasakoja A. Griškus, sėdėdamas prie stilizuoto baro, menančio legendinio viešbučio restorano „Deutshes Haus“ klestėjimo laikus.

Viena iš edukacijų, paliekanti daug įspūdžių lankytojams – rūsys, kuriame įrengtas karceris. Jis rakinamas specialiai tam pagaminta senovine spyna. Čia stovi dvi metalinės lovos, kiauras kibiras, naktipuodis, stalas su žvake. Norintiems aštresnių pojūčių – tokia edukacija kaip tik.

Arvydas Griškus aprodo ir antrame aukšte laikomą lobyną. Čia saugoma viskas, ką įdomaus ir vertingo rado statybininkai ir patys pastato šeimininkai. Akį patraukia ir sena vokiška krosnis, nors ir keletą kartų perstatyta, bet su autentiškais tam kraštui kokliais.

Lietuviška pradžios mokykla Smalininkuose, veikusi 1930–1939 m. Nuotrauka iš Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro archyvo. Tarp mokinių – ir kalbininkas A. Piročkinas. Sienose  matomos tautinės juostos išlikusios ir restauruotos.

Viršutiniai aukštai laukia kito restauracijos etapo, o kol kas čia naudojamasi tuo, kas sukaupta. Patalpas kultūros centras pasitvarkė savo jėgomis, kartu su bendruomene, darbo biržos atsiųstais žmonėmis. Čia dominuoja autentiški akcentai, o užrašai ant kabinetų praneša, ko galimą įėjus tikėtis.

Pasienio rūbinė. Parubežio patalpa. Mažosios Lietuvos klasė. Pastarojoje stovi to laikmečio suolai, lenta, vedamos edukacinės pamokos.

Pakilus laiptais dar aukščiau, palėpėje, pasitinka įspūdinga pasakų erdvė. Čia apgalvota kiekviena detalė – net ir priešgaisrinę funkciją atliekanti smėlio dėžė. Ją kūrybiniai darbuotojai stilizavo ir pritaikė prie sukurtos pasakos erdvės. Viduryje palėpės – kreivi kaminai. „Girti prancūzai darė“, – pajuokauja direktorius, iškart paaiškindamas, kad juos į tokią poziciją surikiavo dvi vienu kaminu sujungtos krosnys.

Pastatas mena istoriją

Architektūra išsiskiriantis pastatas, kuriame vyksta daug įdomių edukacinių veiklų, į Kultūros vertybių registrą įrašytas 1992 metais. Kad geriau suprastume jo reikšmingumą, turime sugrįžti į 1422 metus. Melno taikos sutartimi nustačius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sieną su Vokiečių Ordinu, dalis jos ėjo Šventosios upeliu, įtekančiu į Nemuną. Šioje vietoje įsikūrę Smalininkai iki 1923 m. buvo pasienio miestas su išplėtota infrastruktūra ir administracija: čia veikė muitinė, sienos apsaugos tarnyba, buvo įrengtas žiemos uostas su dirbtuvėmis, o 1811 m. pastatyta pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. XX a. Smalininkuose pradžioje nutiestas siaurasis geležinkelis, jungęs miestą su Tilže ir Pagėgiais. Smalininkai buvo labai vokiška gyvenvietė – keliautojo žinyno „Šiaurės Skalva“ autorių Junonos ir Vytenio Almonaičių teigimu, XX a. pradžioje tik kas dešimtas smalininkietis kalbėjo lietuviškai, tad 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, lietuviškumui plėtoti dirva nebuvo itin palanki. Tai iliustruoja ir 1924 metų kovo 6 dienos „Klaipėdos žiniose“ išspausdinta žinutė, kad siaurojo geležinkelio Pagėgiai-Smalininkai ruože stočių pavadinimai pagaliau užrašyti lietuviškai. Lietuviškumui skleisti Smalininkuose pagal prancūzų architekto projektą netrukus pradėta statyti lietuviška pradžios mokykla, veikusi 1930–1939 m.

Žymus krašto kalbininkas Arnoldas Piročkinas, rinkęs medžiagą apie Smalininkus, apie tą laikmetį rašo: „Iš turimų Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau LCVA) dokumentų galima spręsti, kad Smalininkų lietuviška mokykla sparčiai augo. 1930 m. gruodžio 31 d. joje dirbo du mokytojai ir mokėsi 50 mokinių (LCVA, f. 391, ap. 3, b. 2464a, 1p. 101). Pagal kitus dokumentus (LCVA, f. 465, ap. 1, b. 752) mokykla plėtėsi taip: 1933 m. balandžio 25 d. dirbo du mokytojai, mokėsi 61 mokinys; 1937 m. balandžio 1 d. keturiose klasėse mokėsi 111 mokinių; 1938 m. balandžio 1 d. penkiose klasėse (skyriuose) būta iš viso 154 mokinių (77 berniukai). Iš jų katalikų – 106, evangelikų – 44, kitų tikybų – 4. Pagal gimtąją kalbą mokiniai skirstėsi tais metais taip: 129 mokinių ji buvo lietuvių, keturiems – vokiečių, septyniolika mokinių sakėsi esą dvikalbiai (lietuvių ir vokiečių), keturių gimtoji klaba – žydų“.

Pasak A. Piročkino, lietuviška pradžios mokykla buvo miestelio kultūrinio gyvenimo židinys. Joje daug dėmesio buvo skiriama mokinių meniniam ugdymui. Čia būrėsi lietuviškos organizacijos, vykdavo svarbių tautinių švenčių ir sukakčių minėjimai, mokyklos salėje yra savo spektaklius rodęs Klaipėdos dramos teatras, repetavo ir koncertavo Smalininkų choras.

Visi intensyvi šios mokyklos veikla 1939 m. kovo 22 d. buvo šiurkščiai nutraukta hitlerininkų režimo. Vėliau iki 1983 metų čia veikė vidurinė mokykla, veiklą vykdė seniūnijos administracijos, kultūros centro įstaigos.

Restauruota pagal pavyzdį

Buvusios lietuviškos mokyklos pastatas restauruotas pagal autentiškus pavyzdžius. Tvarkybos darbų projektą parengė architektė Viltė Janušauskaitė, darbus vykdė UAB „Verslo“.

Šiuo metu užbaigtas pastato vidaus bei fasadų tvarkybos darbų pirmasis etapas. Vykdant tvarkybos darbus, pietų ir vakarų fasaduose atkurtos autentiškos langų (pietų fasade ir durų) angos, restauruoti arba pagal senųjų pavyzdį pakeisti visi pastato langai, atkurtos langinės, sutvarkytos trys vidaus patalpos (viena iš jų – buvusi mokyklos aktų salė), laiptai į antrąjį aukštą.

Atidengta ir restauruota aktų salėje sceną iš abiejų pusių rėminusi sieninė tapyba – tautinės juostos rašto motyvas, scenos galinėje sienoje išryškintos dviejų ovalo formos užmūrytų langų angų vietos. Pati scena pažeminta ir užapvalinta, atkuriant autentišką jos vaizdą pagal 1948 m. inventorizacijos duomenis, atverta užmūryta durų anga salės rytų sienoje.

„Restauruojant, kaip ir visuose objektuose, buvo ir praradimų ir pasisekimų. Darbas buvo tikrai atsakingas, nes pastatas įdomios konstrukcijos ir buvo išlikęs sąlyginai autentiškas. Deja, jautresnių medinių elementų būklė dėl amžiaus ir iš dalies dėl nepriežiūros jau buvo prasta. Labiausiai gaila, kad nepavyko išsaugoti medinių grindų ir laiptų. Tačiau dėl laiptų buvo nuspręsta, kad svarbiau saugumas, nes per keletą metų nuo projekto parengimo iki darbų vykdymo jų būklė labai pablogėjo, puvinys išplito“, – pasakoja architektė Viltė Janušauskaitė.

V. Janušauskaitė sako, kad labiausiai džiugina pavykę restauruoti polichrominio dekoro fargmentai salėje ir mažos smulkmenos, kurias eilinis lankytojas gal mažai ir pastebi – išsaugotos autentiškos palangės su grioveliais, scenos mechanizmo fragmentai, autentiškos grindų plytelės koridoriuje.

„Žinoma, labiausiai laukiame, kad darbai tęstųsi, nes nesutvarkius pastato kompleksiškai kai kurios problemos gali grįžti ir į jau sutvarkytas patalpas“, – įspėja projektuotoja.

Skirmantas Mockevičius sveikindamas smalininkiečius su atnaujintu pastatu pranešė gerąją naujieną, kad beveik jau aišku, kad bus gautos lėšos tolesnei šio pastato renovacijai. Ši žinia džiugiai palydėta pritarimo aplodismentais.