Raudonės pilis: visuomenei įdomus ne tik rūmų, bet ir juos supančio parko likimas

Norite sužinoti, kokius namus statėsi šalies turtuoliai XVI amžiuje? Ogi tokius kaip Raudonės pilis, kurios biografija ir prasidėjo minėtame amžiuje. Ne tik šių rūmų istoriją priminsime, bet ir papasakosime, kodėl vietinius (ir ne tik) pastaruoju metu labiausiai ne pastatas, o jį supantis parkas. 

Pilies istorija spalvinga.  XVI – XVII a. Nemunui tapus svarbia prekybine arterija pilys įgavo naują formą - turtuoliai, pirkliai, didikai pradėjo statytis pilių tipo rezidencijas, kuriose tik dekoro elementais tapusios šaudymo angos priminė ankstesnių pilių pagrindines funkcijas. XVI a. pab. ir iškilo stačiakampė Raudonės pilis. XVI a. pabaigoje miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) Raudonėje pagal olandų architekto Peterio Nonhardto projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. XVII a. antrojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai Olendskiai XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas; autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius). Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną. Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl pagal L. C. Anikinio projektą perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą. 1877 m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o veliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo José Carloso de Faria e Castro. 1903 m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per pirmajį pasaulinį karą smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo de Faria e Castro giminė nuskurdo ir pilis 1934 m. buvo parduota iš varžytinių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui. 1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai susprogdino pietinį didįjį bokštą (34,5 m aukščio), kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. 1965 m. pilis atstatyta (projekto autoriai – architektai S. Čerškutė ir V. Jurkštas), joje įsikūrė Raudonės pagrindinė mokykla, 1968 m. atstatytas didysis bokštas. Pritaikant pastatą mokyklai buvo sunaikintas istorinis interjeras.

Kodėl susidomėta parku 

O dabar apie parką. Juo labiau, kad prasidėję Jurbarko r. savivaldybės įgyvendinamo projekto „Raudonės rezidencinės pilies parko tvarkymas ir pritaikymas lankymui“  darbai. Reikalas tas, kad tik šiems prasidėjus, sulaukta pretenzijų ir nepasitenkinimo iš vietos gyventojų dėl pilies parke kertamų medžių. Nors projekte numatyta, kad dalį želdinių būtina pjauti, genėti ar persodinti, kad būtų atvertos proskynos ir atgaivintos medžių alėjos, gyventojai negaili replikų ir piktų komentarų šio projekto rengėjams ir vykdytojams. Ne tik dėl, jų manymu, darkomo pilies teritorijos vaizdo, bet ir galimo nukirstų medžių panaudojimo – kad jie nenukeliautų į valdininkų asmeninius kiemus. Priminsime, kad Raudonės pilies parko tvarkymo darbai atliekami europinėmis lėšomis. Bendra viso projekto darbų vertė – 954 420,00 Eur. Projekto darbus vykdo UAB „Jurmelsta“.

Kas domėjosi, tas žinojo

Raudonės seniūnijos seniūnas Česlovas Meškauskas sako, kad dalies gyventojų priešišką reakciją iššaukė tai, kad jie per mažai domėjosi projekto darbais, nors apie juos buvo ne kartą kalbėta spaudoje ir asmeninių susitikimų metu – buvo organizuoti vieši pristatymai. Nemažai raudoniškių tokiuose projekto viešinimuose dalyvavo, tačiau didelė dalis, sprendžiant pagal reakciją socialiniuose tinkluose, tam tikrų niuansų iki darbų vykdymo pradžios nežinojo.

„Pirmiausia, jau seniai kalbėta, kad Raudonės pilies parkui skirtas milijonas. Jau nuo pernai gruodžio mėnesio įkyriai lindau rajono vadovams į akis, kodėl nepradedam darbų, nes pagal laiko terminus stoja projektas. Dabar gaunu priekaištų iš gyventojų, kad seniūnas čia kažką savo noru daro. Kai buvo daromi projekto pristatymai, pirmą kartą susirinko 30-40 raudoniškių, antrą – kiek mažiau. Galėjom tuo metu išreikšti nuomonę. Aš pats turėjau 14 pastabų projektui. Kas buvo atėjęs, tas girdėjo. Galų gale, tas projektas kabo seniūnijoje ant sienos, taip pat pilyje. Ką sutikęs gatvėje, užkalbindavau, pasakodavau – kam rūpėjo, išgirdo. Dabar visi gudrūs komentuoti“, – taip kritiką dėl informacijos sklaidos sutinka seniūnas. Svarsto, kad galbūt gyventojus pribloškė pirminis vaizdas – krūvos nupjautų medžių. Įprastai jie būna pjaunami ir išvežami, bet dėl „Jurmelstos“ technikos trikdžių kurį laiką liko suguldyti eilėmis parke.

„Sutvarkius ir išpjovus sodą pasimatė visai kitas vaizdas, kur kas patrauklesnis“, – sakė seniūnas, garantuodamas, kad nukirsti Raudonės pilies parko medžiai tikrai nenukeliaus į seniūno ar seniūnijos darbuotojų asmeninius kiemus. Sako, kad savivaldybės administracijos sprendimu medžiai bus naudojami pagal poreikį – iškeliaus į Veliuonos, Seredžiaus, Smalininkų, Viešvilės, Jurbarko seniūnijas ir mokyklas. Iš geresnės medienos bus gaminami suolai ar kiti reikalingi daiktai.

„Nemanau, kad turėčiau teisintis dėl šito kirtimo. Projektus daro ir parašus deda tie, kurie tą dalyką išmano. Sprendžia ne močiutės, kurioms vienas ar kitas medis gražus. Žmonės galvodami, kad daro gerą darbą, dvaro parke sodino medžius kaip išmanė. Savo sklypuose kartais prisisodiname medžių, galvodami, kad bus gražu, o paskui matome, kad tie medžiai trukdo. Taip ir pilies parke besodindami per daug metų iškraipėme bendrą vaizdą“, – aiškina seniūnas. Jis pats čia yra pasodinęs apie 20 medžių. Kaštonus sodino į kaštonų alėją, tai jie ir išliks, o dalį eglių iškirs, nes trukdo parkavimo aikštelei. „Tai ne mano sprendimas, o specialistų, kurie su šituo projektu dirbo“, – tikina seniūnas.

Projektas, reikalavęs įdirbio

Raudonės parkas yra įtrauktas į dešimtį paveldinių pačių vertingiausių parkų Lietuvoje, tvirtina Jurbarko r. savivaldybės Infrastruktūros ir turto skyriaus vyr. architektė Gražina Gadliauskienė.

„2018 metais per didžiulį įdirbį Aplinkos ministerijoje atsiradus kraštovaizdžio tvarkymui europinių pinigų, atsirado galimybė pasiekti šito rezultato. Tarp 7 laimėjusių Lietuvos parkų šituos pinigus kraštovaizdžio tvarkymui buvo ir du parkai Jurbarko rajone – Panemunės ir Raudonės. Tai išties didžiulis pasiekimas. Dėl šito rezultato dirbo daug žmonių.

Pamenunės pilies parko pirmas etapas eina į pabaigą, o Raudonėje tik prasideda. Paveldiniai parkai nedaromi chaotiškai, kaip atrodo žmonėms. Tvarkymas prasideda nuo istorinių ir dendrologinių tyrimų. Jie buvo padaryti atestuotų specialistų, žinomų žmonių. Pavyzdžiui, istorinius tyrimus padarė Dainius Labeckis, kuris tiria visus Lietuvos parkus. Turi nepaprastai didžiulę patirtį. Jis pristatė net 13 istorinių Panemunės parko planų, atskleisdamas, kaip jis vystėsi. O atestuotų kraštovaizdžio architektų yra labai nedaug. Mums pavyko rasti tokį žmogų, kuris padarė dendrologinius tyrimus, kuriuose aprašė visas medžių veisles, parašė rekomendacijas ir tik paskui prasidėjo projektas. Kas to nežino ir sako, kad čia niekas nebuvo daryta, labai klysta. Kadangi parkas paveldinis, savo ruožtu buvo daromas tvarkybos projektas. Dendrologės rekomendacijose parašyta, kad parkas miškėja, kadangi užaugo daug savaiminių medžių, o per juos nematome to vaizdo, kuris yra istorinis. Senoviniuose brėžiniuose yra proskyna į Nemuną, kad nuo upės pusės matytųsi pilis“, – aiškina architektė.

Pasak Gražinos Gadliauskienės, Raudonės pilies parke susikerta dviejų parkų – prancūziško ir angliško tipai. Norint juos išryškinti, reikia ne tik iškirsti dalį savaiminių medžių, bet ir pasodinti naujų. Parkai yra prancūziški, kurių labai tiksli konfigūracija, ir peizažiniai angliški, kur laisva konfigūracija, prisitaikanti prie reljefo. Raudonės parkas yra mišrus. Kadangi čia yra alėjos, per užaugusius medžius jų tiesiog nesimato. „Nesvarbu, kad tai jau užaugę medžiai, bet mes per juos nematom pirminių vertybių. Atsodinti medžius reikės taip, kad paslėptos alėjos išsiryškintų ir jų nenustelbtų kiti medžiai“, – pasakoja architektė.

Specialistų atsakas

Nerimstant aistroms dėl Raudonės pilies parke vykdomų darbų, „Mūsų laikas“ paprašė Kultūros paveldo departamento specialistų išaiškinti, kokie medžiai gali būti kertami, kokie paliekami, kaip nustatoma jų vertė – kuo vertingas Raudonės parkas ir kaip jis tvarkomas.

„Kirtimai parke vyko ne dėl sutręšusių medžių, kaip dažnai žmonėms atrodo, kad medžius reikia kirsti tik dėl to. Čia buvo atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, kad parkas atrodytų taip, kaip atrodė pilies gyvavimo laikais, o ne taip, kaip dabar. Pastaraisiais metais jis labiau priminė mišką, pilną savaiminių sąžalynų. Pagrindiniai motyvai: nuo savaiminių medžių išvalyti senąsias vertingas parko alėjas, pilies vaizdą atverti nuo kelio Kaunas-Jurbarkas, taip pat nuo miestelio pusės“, – sakė KPD Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus vedėjos patarėjas Vidas Narbutas.

Kraštovaizdžio formavimo kirtimai

„Jurbarko rajono savivaldybė pradėjo vykdyti kultūros paveldo objekto – rezidencinės Raudonės pilies komplekso sklypo – tvarkybos darbus. Be visų kitų (susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų ir k t.) darbų numatytas ir parko tvarkymas. XVI a. pabaigoje pilies įkūrėjo Krišpino Kiršenšteino įveistas, po to XIX a. du kartus pertvarkytas parkas, kaip ir pilis, yra nacionalinio lygmens paminklas. Todėl tvarkybos projektas buvo derintas su KPD, dar 2018 m. atlikti dendrologiniai tyrimai. Rangovui patarė ir Jurbarko rajono savivaldybės Želdynų ir želdinių apsaugos priežiūros komisija, Panemunių regioninio parko gamtininkai (Raudonės pilies kompleksas yra Panemunių regioninio parko bei Nemuno kraštovaizdžio draustinio teritorijoje)“, – aiškina Kultūros paveldo departamento specialistai.

Panemunių regioninio parko direktoriaus Mindaugo Janušonio teigimu, tikrai nebuvo kirsti senesni nei 70 metų medžiai, bet jaunesnius, kurie, pavyzdžiui, darkė senąsias alėjas, užstojo pilies vaizdą, teko.

Iki vasaros pabaigos bus sutvarkytas takelių tinklas, įveisti gėlynai, ornamentinės gyvatvorės. Dendrologiniuose tyrimuose buvo suskaičiuoti, numeriukais pažymėti 503 vertingi medžiai, kurių amžius siekia 250-120 metų. Jie pažymėti kaip saugotini, o genėti rekomenduojama tik išpjaunant sausas šakas. Parkas gali didžiuotis 250 metų amžiaus siekiančiu ąžuolu, gamtos paminklais – 200 metų amžiaus mažalape liepa bei tokio pat senumo juodąja tuopa, 150 metų siekiančia kedrine pušimi, pilkuoju riešutmedžiu, rusiniu maumedžiu, sibiriniu kėniu, storiausiu parko kaštonu ir kitais.

Parke iki 2011 metų augo Gedimino ąžuolas (išlikusio kamieno skersmuo – 155 cm), įspūdį daro daugialiemenė didžialapė Raudonės liepa (kamieno skersmuo – 180 cm), triliemenė Raudonės juodoji tuopa (kamieno skersmuo – 240 cm). Šiuo metu parke auga 32 rūšių vietinių medžių ir krūmų, bei 17 rūšių introdukuotų. Parke vyraujančios medžių rūšys yra ąžuolai paprastieji, beržai karpotieji, kaštonai paprastieji, klevai paprastieji, liepos didžialapės, liepos mažalapės, robinijos baltažiedės, skroblai paprastieji, pušys paprastosios. Retų rūšių medžiai: kėnis sibirinis, maumedis europinis, maumedis rusinis, pušis kedrinė, riešutmedis pilkasis.

Dendrologiniai tyrimai

Dendrologinių tyrimų metu vadovautasi Želdynų įstatymu, Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklėmis, individualiai buvo inventorizuoti seni vietinių ir introdukuotų rūšių medžiai, pažymėti puošnūs ir išsiskiriantys morfologiniais požymiais medžiai ir krūmai, taip pat medžiai – gamtos paminklai, ar galintys jais tapti.

Kaip teigiama dendrologiniame tyrime, parko būklė patenkinama – arčiau pilies rūmų esanti teritorija prižiūrima, šienaujamos vejos, šalinami išvirtę, sausi medžiai, vykdomi genėjimo darbai. Tačiau toliau nuo pilies rūmų esančiai teritorijai (iš viso parkas plyti 26 ha) trūksta priežiūros – per daug metų sužėlę savaiminiai želdiniai pakeitė parko erdvinę struktūrą, ši parko dalis virto miško parku.

Parke yra įrengta Šaulių aikštelė, Draugystės, Meilės kalnai, Beždionkalnis. Šiose vietose kirtimais taip pat siekiama jas sutvarkyti. Parko šiaurinė dalis yra lygaus reljefo, o pietinėje dalyje yra Nemuno šlaitas, kurio viršuje yra kelios apžvalgos aikštelės, tačiau dėl sužėlusių savaiminių medžių apžvalga nuo jų buvo negalima.

Parko (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22715) vertingosios savybės: viršutinės Nemuno upės terasos formuojamas reljefas su stačiu šlaitu į pietų pusę, trys apžvalgos kalvelės centrinėje parko dalyje, netaisyklingų geometrinių takų tinklas, kelios puošnios senų medžių (mažalapių liepų, skroblų, kažtonų, beržų, ąžuolų) alėjos. Kad jos išryškėtų, savaiminius šalia augančius medžius čia taip pat reikėjo šalinti. Kita blogybė - išaugę nekontroliuojami savaiminukai paslėpė alėjas, jas suspaudė, nudžiovino apatines alėjų medžių šakas.

Kaip buvo nustatyta dendrologinių tyrimų metu, nemažą dalį sudaro medžiai, kurie yra sodinti pertvarkant parką prieš 140 – 160 metų (beržai karpotieji, eglės paprastosios, kaštonai paprastieji, kėniai sibiriniai, klevai paprastieji, liepos mažalapės, maumedžiai europiniai, maumedžiai rusiniai, pušis kedrinė, pušis paprastoji, riešutmedis pilkasis, robinija baltažiedė, skroblas paprastasis, tuja vakarinė, tuopa juodoji, tuopa pilkoji, uosis paprastasis). Didelę grupę sudaro savaiminės kilmės medžiai ir krūmai, nekontroliuojamai išaugę prieš 70 – 40 metų (klevai paprastieji, liepos paprastosios, skirpstai paprastieji, skroblai paprastieji). Tokius ir buvo numatyta šalinti, kad būtų galima atkurti ankstesnį parko vaizdą.

Parko istorija: nuo puošnių želdynų iki sulaukėjusių

Pirmosios žinios apie Raudonės parką randamos jau XVII a. pradžios istorinuose šaltiniuose. 1717 m. paminėtas čia buvęs itališkas sodas. Platono Zubovo valdymo laikais (po 1810 m.) minimas landšaftinio stiliaus parkas. 1857 m. duomenys skelbia, kad Raudonėje yra puikus angliškas parkas ir vaismedžių sodas (šiuo metu atlikus kirtimus šalia pilies palikti senieji vaismedžiai).

Po P. Zubovo mirties 1822 m. pilį valdė jo duktė baronienė Sofija fon Pirch-Kaisarova. Jos valdymo laikais parkas buvo pertvarkytas, prie pilies įrengti fontanai. 1861 – 1877 m. parke nutiesti nauji takai ir iškasti tvenkiniai, pasodintos alėjos ir retesnių medžių. Po Kaisarovos mirties 1880 m. pilį paveldėjo jos dukra, o vėliau anūkė Sofija ir jos sutuoktinis portugalas Žozė de Faria e Kastro. Paskui pilis atiteko jų sūnui Juozui. 1920 m. užveistas labai gražus sodas su daugybe įvairiausių medžių, gyvatvorių, gėlynų. Tad galima sakyti, jog šių tvarkymo darbų metu įveisti nauji gėlynai primins senus pilies klestėjimo laikus.

Po Pirmojo pasaulinio karo pilis buvo parduota iš varžytinių, tačiau 1934 m. perėmė Lietuvos bankas, globojo Švietimo ministerijos Kultūros departamentas. Tais metais Lietuvai pagražinti draugijos skyrius buvo paruošęs parko tvarkymo taisykles ir siūlė vietoje skirpstų, skroblų, alksnių tarp ąžuolų sodinti pušis.

Jau 1959 m. parką inventorizavęs ir jo schemą sudaręs kraštovaizdžio architektas Antanas Tauras pabrėžė, kad pilies parkas virsta miško parku.

Dendrologų patarimai

Dendrologai rekomenduoja parką tvarkyti ir prižiūrėti nuolat, kad vėl nepriaugtų savaiminukų. Kaip pastebėta, daug kur alėjose buvo atsodinta nekokybiškais sodmenimis. Nepateisinamas ir raudonųjų ąžuolų pasodinimas (tokios rūšies medžių parke nebuvo). Taip pat šie ąžuolai buvo pasodinti netaisyklingai, o tai nebūdinga šio stiliaus parkui. Netvarkomi savaiminukai visiškai pakeitė parko struktūrą, rūšinę sudėtį, sanitarinę būklę.

Atliekant parko tvarkymo darbus buvo išsaugoti išskirtiniai parko medžiai: Raudonės liepa, Raudonės juodoji tuopa, taip pat senieji parko medžiai: ąžuolai paprastieji, beržai karpotieji, beržai plaukuotieji, eglės paprastosios, kaštonai paprastieji, kėniai sibiriniai, klevai paprastieji, liepos didžialapės, liepos mažalapės, maumedžiai europiniai, maumedžiai rusiniai, pušis kedrinė, pušys paprastosios, riešutmedis pilkasis, robinija baltažiedė, skroblai paprastieji, tujos vakarinės, tuopos juodosios, uosiai paprastieji.

Ypatingas dėmesys skirtas senosioms parko alėjoms. Retinant savaiminės kilmės medžius ir krūmus pirmiausia pašalinti tie, kurie užgožė ir talžė vertingus medžius. Pašalinta priešais rūmus esanti medžių eilė, kaip ardanti parko erdvinę struktūrą. Specialistai rekomendavo pašalinti pavienius medžius, trukdančius apžvelgti mažalapių liepų alėją, Raudonės liepą, vakarinių tujų grupę, robinijų guotą, taip pat atlikti kraštovaizdžio kirtimą arba medynų retinimą, kad sustiprėtų vizualinis ryšys tarp Šaulių aikštės ir pilies rūmų. Taip pat bus atsodintos kai kurios alėjos, pasodinta naujų medelių tarpuose tarp medžių.

Dendrologų rekomendacija – užtikrinti vizualinį ryšį tarp Nemuno ir pilies rūmų bokšto – jau dabar pasiteisino. Važiuojant keliu Kaunas-Jurbarkas ant šlaito matosi pilis.

Su kalnų „nurengimu“ nesutinka

Pilies atvėrimo klausimas visuomenėje įgavo platų atgarsį – vieni šį sumanymą giria, kiti jam priešinasi. Viena iš aktyviausiai socialiniuose tinkluose savo nuomonę reiškusių aktyvisčių – Laima Misiūnienė. Raudonėje užaugusi ir mokslus baigusi pilyje, apie kurios parko tvarkymą dabar ir kalbama.

„Esu mokytoja, baigusi istorijos magistrą. Todėl man istorija nėra svetima sritis. Niekas nesipriešina parko tvarkymui. Visi pritaria, jog reikia finansavimo ir visada reikia rekonstruoti ir gerinti situaciją tiek pilies, tiek parko atžvilgiu. Tačiau ypatingai parko ir medžių tematika šiuo metu yra labai skausminga tema tiek miestelio, tiek visos Lietuvos gyventojams.

Gyventojai pritarė pavojingų ir sergančių medžių šalinimui, tai pat ir krūmų naikinimui. Tačiau jiems nebuvo paaiškinta, jog bus šalinami sveiki, brandūs medžiai. Nebuvo pasakyta jog netoliese esančios dvi kalvos bus padarytos „plikos“. Pristatymo metu buvo naudojami tokie sinonimai kaip „atsidengti vaizdą“, „išvalyti“. Trūko konkretumo ir aiškumo, kuris ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.

Panemunių regioninio parko direktorius teigia, jog nebus išpjaunami vyresni nei 70 metų medžiai, tačiau tai netiesa, pagal projekto dokumentus matome daug pjaunamų medžių, esančių virš 100 metų amžiaus. Nors teigiama, jog bus atsodinta daug medžių, pagal projektą matome, jog atsodinti numatyta 41, o iškirsti numatyta apie 1000 vnt.

Gyventojai nepritarė numatytam aikštelės įrengimui, buvo surinkti virš 100 gyventojų parašų (apie 140). Aikštelė suformuota, kurioje auga virš 100–150 metų medžiai, kurie yra plane nupjauti. O kodėl nebuvo plane numatyta įtraukti į aikštelę ir medžius? Techniškai tai nėra sudėtingas procesas.

Toliau kalbant apie abu kalnus, tiek „Draugystės“, tiek „Beždionkalnį“, šie kalnai yra apipinti keliais pasakojimais, net ne legendom, todėl kai kurie juos vadina piliakalniais, tačiau tai netiesa. Raudonėje nėra nei piliakalnių, nei jokiuose mokslinėse publikacijose užfiksuotų kalnų, kurie turėtų istorinę vertę. Todėl ant jų augantys stori, sveiki medžiai, siekiantys tai pat virš 100-150 metų, yra iškertami be jokio pagrindo, remiantis seniūno noru atidengti apžvalgos aikštelę. Tačiau projekte nėra numatyta įrengti takus iki šių aikštelių. Tai kokia yra prasmė, jei turizmui kalnai nebus pritaikyti?

Tai galima atidėti vėlesniam laikotarpiui ir padaryti iš tiesų gyventojų apklausą, nes gyventojai su kalnų „nurengimu“ nesutinka“, – nuomone dalinasi Laima.

 Panaudota Wikipedia, Jurbarko TVIC inf.