Pastatas, simbolizuojantis tragišką Jurbarko žydų bendruomenės likimą

Gyvenimą nuo mirties gali skirti keli kilometrai. Tiek, kiek nuo Jurbarko senamiesčio buvusios turgaus aikštės iki žydų kapinių. Tokį kelią myriop prieš 80 metų liepos 3-iosios popietę žengė 322 pasmerktieji, kurių didžioji dalis – žydai. Jauni vyrai, patys šviesiausi bendruomenės nariai. Visi buvo sušaudyti ir sumesti į duobes, kurias patys turėjo išsikasti. Taip prasidėjo Jurbarko žydų tragedijos pradžia.

Per tris mėnesius buvo sunaikinta bendruomenė, kuriai įsikurti ir suklestėti Jurbarke prireikė trijų šimtmečių. Nuo maždaug 8 šeimų 1650 metais iki maždaug 600 šeimų  tarpukariu, XX a. pradžioje. Apie 2000 žydų, arba 43 proc. (kituose archyviniuose šaltinuose apie 30 proc. - per 1300)  visų Jurbarko gyventojų, kurių iki 1941 metų rugsėjo pabaigos nebeliko.

Metas žudynių aukas pagerbti – žengti Atminties keliu, minint 80-ies metų sukaktį nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Jurbarkiečiai kviečiami į eiseną, kuri organizuojama liepos 4 dieną, 14 val. nuo Sinagogų aikštės Memorialo iki Jurbarko žydų kapinių, iki Naujasodžio kaimo, kur ir įvyko pirmosios žudynės Jurbarke. Kviečiame išdrįsti žengti tuo sunkiu Atminties keliu – prisiminti ir pagerbti pražudytą bendruomenės dalį.

Prieš tai jums norime papasakoti vieno pastato likimą, nes ir statiniai gali atspindėti tautos istoriją. Jurbarke buvo bent du tokie, galintys būti Jurbarko žydų bendruomenės tragiško likimo simboliais. Rašome būtuoju laiku, nes tų statinių likimas buvo toks, pat kaip ir Jurbarko žydų – jų tiesiog nebeliko. Vienas tokių pastatų – gražiausia Rytų Europoje medinė žydų sinagoga, kurią savo rankomis buvo priversti nugriauti patys žydai – nacių ir vietinių pagalbininkų verčiami. Bet apie šį pastatą jau rašėme. Šį kartą pasakosime apie dar vieną statinį, kuris taip pat išlikęs tik prisiminimuose bei nuotraukose, ir kuriam likimas nebuvo palankus – matęs ir laimingiausius, ir pačius šiurpiausius žmogaus gyvenimo momentus. Kalba eina apie Dariaus ir Girėno gatvėje, tarpukariu vadintoje Raseinių, stovėjusį medinį pastatą, kuriame veikė pradinė Jurbarko žydų mokykla „Talmud Tora“ ir kuris 1941 metų vasarą ir rudenį buvo paverstas getu. Būtent iš šio pastato myriop žingsniavo visos Jurbarko moterys žydės ir jų vaikai. Jų mirties kelias buvo kur kas ilgesnis nei vyrų – sušaudytos su savo vaikais 7-ajame Jurbarkas-Smalininkai kilometre.

Šis medinis pastatas, stovėjęs visai netoli „Mūsų laiko” redakcijos – kiek toliau nuo gatvės, arčiau kiemo, ir patekti į kurį buvo galima nuo kiemo pusės. Pasakojama, kad prie įėjimo augo obelys, kurių taip pat nebeliko.

Turtingo žydo dovana bendruomenei

Pastato nėra, bet atmintis gyva. Pabandysime ją atgaivinti, kviesdami jus į dar vieną kelionę – sugrįšime į tarpukarį ar dar ankstesnius laikus, kai minėtoje Jurbarko gatvėje stovėjo didelis, erdvus medinis pastatas su mansarda, priklausęs vienam turtingiausių Jurbarko žydų – pirkliui Jehudai Rabinovičiui. Pastarasis, kaip jau rašėme, gyveno didžiuliame Vytauto Didžiojo gatvės pastate, kuris sulaukė šių dienų – jurbarkiečiai yra įpratę vadinti senuoju paštu. Minėtą medinį pastatą Dariaus ir Girėno gatvėje turtingas žydų pirklys padovanojo bendruomenei – čia buvo įkurta ir tarpukariu veikė pradinė Jurbarko žydų mokykla „Talmud Tora“. Pasakojama, kad viduje buvo erdvu ir šviesu, ant sienos kabėjo paties pirklio portretas. Buvo didelė erdvi salė, kurioje vietinė bendruomenė šventė vestuvių iškilmes. Dideliame šio pastato kieme žaisti rinkdavosi vargingi Jurbarko vaikai.

Populiari susirinkimų vieta

Šis pastatas iškyla Jurbarko žydų, kuriems pavyko išgyventi Holokaustą ar jo išvengti, prisiminimuose – jiems jis asocijuojasi su vaikyste, iškiliais rabinais, gerais mokytojais. Iškyla prisiminimai apie tai, kad čia viskas mokoma hebrajų kalba, studijavo Bibliją, mokėsi matematikos. Lietuvių kalba ir literatūra buvo privalomi. Tik kūno kultūros ir muzikos nemokė, bent jau taip galima spręsti iš atsiminimų.

„Talmud Tora“ buvo viena iš dviejų Jurbarko žydų pradinių mokyklų – mieste veikė dar viena, vadinama „Folkšule“, kurioje buvo mokoma jidiš kalba. Religinė „Talmud Tora“ ilgainiui tapusi modernia pradine mokykla.

Šį didelį medinį pastatą mėgo ne tik vaikai. Jis buvo populiari, patraukli Jurbarko žydų bendruomenės susibūrimo vieta. Būtent šios mokyklos patalpose rinkdavosi tartis žydų bendruomenės taryba – fiksuojami bent penki tokie susirinkimai, kuriuose aptarti Jurbarko žydams svarbūs klausimai. Kad ir tokie, kaip tos pačios „Talmud Tora“ mokyklos išlaikymas. 70 proc. mokinių čia mokėsi nemokamai, tad mokyklą parėmė ne tik vietinė valdžia, bet prie jos išlaikymo turėjo prisidėti ir patys žydai. Išlaikyti šią mokyklą nebuvo lengva, ką galima spėti iš 1924 metų susirinkimuose vykusių diskusijų. Kadangi mokykla yra religinė, buvo svarstoma, kad ji galėtų būti išlaikoma iš Sinagogos lankymų. Taip pat buvo siūloma vaikus mokyti ne hebrajų, o jidiš kalba, nors tai ir liko pasiūlymu.

Kad su mokyklos išlaikymu buvo problemų – išlikę įrašų, kad rabinai kreipdavosi į kraštiečius, gyvenančius JAV, prašydami mokyklai finansinės pagalbos. Ir jos sulaukdavo. Štai Niujorke gyvenantys žydai, kilę iš Jurbarko, surinko ir atsiuntė 45 JAV dolerius – surašyta pavardėmis, kas kiek dovanojo. Daugiausiai po 7, po 5 JAV dolerius. Įamžinti ir tie, kurie paaukojo po vieną ar net pusę dolerio.

Moterų getas

Kitas pastatas – tikras Jurbarko žydų kultūros židinys, tragišką 1941 metų vasarą tapo mirties stotele. Liepą ir rugpjūtį bei dalį rugsėjo jam teko baisus vaidmuo. Okupavę Lietuvą vokiečiai, nežinia kodėl, būtent šį gražų medinį Jurbarko pastatą pasirinko žudynių laukiamuoju, arba mirties stotele. Pastatas ir jo teritorija paversti getu – vieta, kur žydai, ypač moterys ir vaikai, turėjo rinktis ir laukti darbų arba išvedami į mirtį. Šis pastatas dažnai vadinamas moterų getu, nes žydų vyrų paprasčiausiai jau nebebuvo – buvo išžudyti pirmieji – liepos 3 dieną žydų kapinėse.

Užfiksuota liudijimų (tardymo protokoluose ir vietinių atsiminimuose), kaip buvo liepta visoms moterims ir vaikams susirinkti ryte mokyklos kieme, kur visą dieną, akylai saugomi, turėjo laukti mirties.

1941 metų rugpjūčio 1 dieną buvo suplanuota sunaikinti senas, ligotas moteris, vaikus ir net naujagimius, jaunas ir sveikas moteris paliekant dirbti pačius sunkiausius darbus. Suimtos moterys suvežtos į pradinės mokyklos „Talmud Tora“ kiemą, kur laikomos ir saugomos iki pat vakaro. Tada visoms liepta sustoti į eilę po dvi. Sunku buvo paklusti vokiečių įsakymams, nes vaikai yra vaikai, ir juos buvo sunku suvaldyti. Moteris ir vaikus budeliai tramdė šaukdami ir mušdami. Moterys iš mokyklos kiemo genamos į mirtį link Smalininkų pusės. 7-ajame kilometre jų jau laukė paruoštos duobės. Toks pat likimas šiek tiek vėliau buvo paruoštas ir likusioms moterims.

Krauju aplaistyta miesto burmistro pavardė

Protu nesuvokiamas budelių žiaurumas. Metas priminti ir Jurbarko bendruomenės gėdą, budelius, kurių pavardės amžiams aplaistytos krauju. Vienas pagrindinių jurbarkiečių, prisidėjusių prie žydų bendruomenės naikinimo – Jurgis Gepneris, vokiečiams okupavus Lietuvą, tuo pačiu užėmus Jurbarką, paskirtas į Jurbarko mero pareigas. Sunku suprasti, kaip ir kodėl šis išsilavinęs žmogus, mokėjęs kalbėti lenkų, rusų, vokiečių, jidiš kalbomis, kuris pažinojęs kone kiekvieną gyventoją, prisidėjo prie Holokausto Jurbarke organizavimo. Istorikų surinkti archyvų duomenys tai įrodo. Miesto burmistras tardymo protokole teigia, dalyvavęs Šiauliuose vykusiame apygardų burmistrų, apskričių viršininkų susitikime, kuriame buvo išdėstytos elgesio su žydais taisyklės. Buvo reikalaujama kiekviename mieste steigti getą, kuriame karininkų saugomi žydai gyventų iki sušaudymo. Jis buvo tas, kuris nuolat informuodavo vyresnybę, kiek likę žydų Jurbarke po kiekvienos naikinimo akcijos.

Štai J. Gepnerio rašte, kuris buvo skirtas Raseinių apskrities administracijai, rašoma, kad liepos 23 dieną Jurbarke buvo likę 1055 žydai, iš kurių 25 vaikai iki 2 metų amžiaus; 39 vaikai nuo 2 iki 4 metų ir 46 vaikai nuo 4 iki 6 metų amžiaus.

Rugpjūčio 21 dienos rašte, kurį meras vėl siuntė Raseinių apskrities viršininkui, fiksuojama, kad Jurbarke likę 684; dirbantys keliuose – 64.

Mero laiške, kurį jis siuntė Lietuvos statistikos įstaigai Kaune, spalio 6 dieną parašyta, kad „šių metų spalio 1 dieną Jurbarko miesto ribose nėra nė vieno žydo ir tokia pati situacija yra dabar“. Meras J. Gepneris kuo puikiausiai suprato, kas vyksta ir nedarė nieko, kad nutrauktų ar bent pats nedalyvautų.

Policijos viršininko vaidmuo

Verta prisiminti dar vieną pavardę. Mykolą Levicką, vokiečių okupacinės valdžios metais paskirtą Jurbarko policijos viršininku. Pirmoji naujojo policijos viršininko užduotis buvo suformuoti miesto policiją. Į policijos būrį buvo renkami buvę šauliai, anksčiau tarnavę Smetonos policijoje. Pasak M. Levicko, per keletą dienų buvo suformuotas 10 žmonių policijos būrys, kurio pagrindinis darbas – vykdyti okupacinės valdžios įsakymus. Suformuotasis būrys padėdavo okupantams areštuojant ir šaudant žydus.

M. Levickas, gana jaunas žmogus, jam kiek daugiau nei 30 metų, laisvos Lietuvos metais buvo kariškis, mokė gimnazistus karybos. Rašoma, kad šis asmuo iš policijos viršininko pareigų pasitraukė liepos viduryje – į jo vietą paskirtas Povilas Mockevičius. Vis dėlto M. Levickas neabejotinai prisidėjęs prie pirmųjų Jurbarko žydų naikinimo.

Yra istorikų surinktas ir paskelbtas sąrašas, kurie prisidėjo prie žydų kankinimų ir naikinimo – tame sąraše apie 30 pavardžių. Dominuoja gana jauni žmonės – 30-mečiai, keturiasdešimtmečiai, Yra net gimnazijos absolventų.

Getas budelių bylose

Apie getą patvirtina ir patys žydų budeliai. Viskas užfiksuota jų tardymų protokoluose – tiek minėto M. Levicko, tiek policininko P. Kaikaraičio tardymo byloje. „Getą saugodavo policininkai. Poste stovėdavome po aštuonias valandas, po to mus pakeisdavo kiti policininkai.“

Pasak P. Kaikaraičio, maistas gete buvo prastas: kopūstų sriuba ir truputis duonos. Juos su apsauga vedė į darbus (valyti šiukšles namuose, gatvėse bei kitus bjauriausius, sunkiausius darbus, o valgis buvo skurdus). Pasak istorikų, įsigilinus į dokumentus ir žydų eigą galima teigti, kad getas Jurbarke atsirado vos tik hitlerinė valdžia okupavo miestą. Nors policininkas užsimena apie du getus, tačiau žinoma vieno iš jų vieta – pradinė mokykla „Talmud Tora”. Gete šaltinių duomenimis daugiausia buvo saugomos moterys. Vienos iš jų jame gyveno iki sušaudymo, kitos atvedamos egzekucijai. Jei pirmuosius žydus, vyrus, išžudė vokiečiai, tai prie visų kitų naikinimo akcijų tiesiogiai prisidėjo vietinių lietuvių, nes niekšų yra kiekvienoje tautoje. Kaip ir žydų gelbėtojų, kurių buvo kur kas daugiau nei žudikų. Tai irgi prisiminkite žengdami liepos 4-ąją atminties keliu. Prisiminkite aukų kančias, ir protu nesuvokiamą budelių žiaurumą – kas gali atsitikti žmogui, kad jis taip sužvėrėtų.

Tai štai kokią istoriją mums papasakojo gražus medinis Jurbarko pastatas, kurio nebeliko kone tuo pačiu metu kaip ir žydų – sugriautas tų pačių vokiečių. Bet atmintis gyva. Tragiškas tautos istorijos tarpsnis, kurį būtina prisiminti, kad panašios tragedijos nepasikartotų.

Straipsnis parengtas naudojantis istorikų Rūtos Puišytės, Arūno Bubnio straipsniais, „Memorial book of Yurburg (Lithuania)“ knyga.