Pastatai vaiduokliai saugo aludarių ir linų fabriko paslaptis

Šį kartą jums paruošėme įdomią, bet labai liūdną istoriją. Pasakosime apie statinių kompleksą, esantį patrauklioje turistams vietoje ir kurie, nors ir turi šeimininkus, yra tokie apleisti, griūvantys, kad labai tiktų tokiems apokaliptiniams serialams kaip „Černobylis“ filmuoti, nors galėtų savo įdomia daugiasluoksne istorija turistus į miestą vilioti. Kalba eina apie Jurbarko miesto paimsry, Vytauto Didžiojo gatvėje, stūksančių senų pastatų kompleksą, kur tarpukariu veikė alaus bravoras, o tarybiniais metais didžiulė teritorija ir senieji statiniai buvo pritaikyti linų fabrikui. Ir tarpukariu, ir sovietiniais laikais šioje vietoje buvo pilna gyvybės – gamybinėse patalpose, cechuose dirbo žmonių. Dabar, jei ne pėsčiųjų ir dviračių takas, kuris kerta šią teritoriją, tie statiniai žmones retai pamatytų.

Pastatai turėtų ką papasakoti. Ir apie klestėjusios aludarystės metus, ir karo laikus, kuomet čia buvo apsistoję vokiečių kareiviai, ir apie tarybinius metus, kai buvo apdirbami linai. Įdomu ir tai, kad šią vietą buvo itin pamėgę žvejai – iki šiol yra tvirtinančių, kad visi sliekų pasikasti jie eidavo būtent prie linų fabriko. „Tokių „superinių“ sliekų prisikasdavo, kokių jokioje parduotuvėje nenusipirksi“, – sako jie.

Jei apie linų fabriko laikus iš tuo metu vadovavusių direktorių ar dirbusių darbuotojų prisiminimų bei nuotraukų galima didelį vėrinį surinkti, tai apie alaus daryklą težino tie, kurie ypatingai savo kraštu domisi – ieško ir skaito dokumentus, senas knygas ir pan. Yra išlikusių senųjų gyventojų prisiminimų, kad Imsrės pakrantėse būdavo primėtyta etikečių ryšulėlių ir bravoro butelių. Buteliai būdavo bravoro nuosavybė ir ant kiekvieno būdavo užrašyta, kurioje darykloje šie pagaminti.

Apie laikus, kuomet Jurbarke klestėjo aludarystė, mums papasakojo gidė Nijolė Paulikienė, kurios pasakojimo klausėmės išsižioję.

Vasilčikovo užsakymu statė užsienio meistrai

Tarpukariu Jurbarke veikusio alaus bravoro statybas finansavo, pasirodo, Vasilčikovai, o statė meistrai iš užsienio. Vienu metu šis bravoras priklausė alaus daryklai „Volfas Engelman“.

Jurbarke tarpukariu buvo gaminamas jurbarkietiškas alus, vežamas ne tik į aplinkines Šilinės bei Eržvilko smukles, bet ir tiekiamas į Kauną bei Šiaulius. Alus iš bravoro iškeliaudavo keliu palei aludę, kuris ir buvo vadinamas bravoro keliu.

Pasirodo, Jurbarko alaus bravorą statė meistrai iš Belgijos ir Čekijos. Rašoma, kad grafo Vasilčikovo sumanymu, vandens paieškomis užsiėmė iš tuometinės Čekijos atvykę aludariai. Jiems pavyko aptikti labai geros kokybės natūralaus vandens, tinkamo net šviesiam Pilzeno alui. Kaip pasakojo gidė N. Paulikienė, buvo iškastas labai gilus šulinys. Kur pastarasis yra – nežinia.

„Jeigu jį rastų, gal vėl gamintų alų, nes nepaprastai geras vanduo“, – pasakoja gidė. Patį bravorą statė meistrai iš Belgijos. „Kaminą kažkodėl kreivoką pastatė. Žmonės sakydavo, kad eina ponulis įgėręs alaus kreivas, kaip bravoro kaminas”, – šypsojosi N. Paulikienė.

Visus įrenginius atplukdė Nemunu iš Vokietijos. Gidės teigimu, visi bravoro įrenginiai buvo iš žalvario. Katilas, vamzdžiai buvo nuolat blizginami. Labai prižiūrėjo, kad būtų švara ir tvarka.

Kada Jurbarke pastatyta alaus darykla, tiksliai nežinome (pasikapsčius centriniame šalies archyve tikriausiai būtų galima rasti, - aut. past.). 1929 metais ši darykla Jurbarke tikrai veikė. Pasak N. Paulikienės, 1929 metų miesto plane nurodyta, kad Jurbarke stovi alaus bravoras.

Alaus darykla Jurbarko mieste turėjo stovėti gerokai anksčiau. Iš 1922 m. įrašo matyti, kad per metus jurbarkietiško alaus išvirdavo 5032 kibirus – būtent jais ir matuodavo kiekį. Taip ir smuklėse parduodavo. Kibiro talpa buvo virš 12 litrų.

Dokumentų nėra daug išlikusių. Kelios sąskaitos, kuriose rašoma, kad asmuo pristatė daryklai obuolių, vyšnių slyvų. Iš jų virdavo alų. Yra žinoma, kad vienu metu bravore dirbo apie 20 žmonių – 14 vyrų ir 6 moterys. Kuriais metais, negalime pasakyti.

Nupirko, kad bankrutuotų

Pasirodo, bravorą tikrindavo medicininės ir sanitarinės komisijos. 1929 metais, radus kai kurių trūkumų, buvo suvaržyta šios daryklos veikla. Vėliau tų trūkumų rado, matyt, nemažai, nes 1937 metais darykla uždaryta ir laikraščiuose buvo rašoma, kad Jurbarke negalima gauti net alaus išgerti.

Jurbarko bravoro istorija tuo nepasibaigė. Pasak gidės, maždaug 1937 metais Jurbarko alaus daryklą nupirko Volfas (kitame šaltinyje radome įrašą, kad Jurbarko daryklą nusipirko I. B.Volfas ir Engelmanas). Spėjama, su tikslu, kad ši aludė bankrutuotų ir nesudarytų konkurencijos Kaune gaminamam alui. Bet kai naujieji šeimininkai pamatė, kokia gera gaminamo gėrimo kokybė ir kaip tas alus perkamas, paliko šią daryklą Jurbarke veikti. Ir dirbo ji čia iki 1939 metų gruodžio mėnesio. 1940 metais buvo užkalti Jurbarko bravoro langai, darykla nacionalizuota. Po truputį pradingo ir įrenginiai.

Jurbarko aludarystės istorijos įdomybių yra ir daugiau. N. Paulikienė atkreipė dėmesį į dar vieną detalę. Neseniai vienoje LRT laidoje girdėjusi Kauno „Volfas Engelman“ gamyklos senuosius meistrus pasakojant, kad vienintelis toks alaus rūsys kalne yra tik Kaune. „Bet Jurbarke prie bravoro taip pat yra rūsys, kuris yra kalne. Tikėtina, kad ten taip pat laikė alų. Dabar žmonės ten laiko savo produktus. Jis yra negilus, bet paieškojus giliau, gal yra kokios durys ir galima rasti kažko įdomaus“, – šypsosi ji.

Gidės teigimu, alaus darykla tarybiniais metais buvo pritaikyta linų apdirbimui. Iš įrenginių nieko neliko. Aludarystės laikus Jurbarke gali priminti vėtrungė, kuri N. Paulikienės duomenimis, pastatyta 1936 metais.

Butelius radome, bet ne Jurbarko

Štai tiek aludarystės laikus menančios istorijos mums pavyko sužinoti, o štai surasti konkrečius daiktinius įrodymus buvo sunkiau. Gidei pasufleravus, kad Šilinės smuklėje galbūt galima pamatyti šio bravoro butelių, kreipėmės pagalbos į Panemunių regioninio parko specialistus. Ir šie pagelbėjo. Savo archyvuose, paaiškėjo, jie turi tris smuklės laikus menančius radinius – prietaisą, kuriuo galima uždaryti butelį „korkiniu“ kamščiu bei kelis butelius. Pagelbėjo vyriausioji specialistė Vaida Mozūraitienė, pateikusi visą turimą informaciją. Prietaisas rastas restauruojant smuklę 2000 m. Restauruojant Šilinės smuklę buvo rastas ir butelis. Kada jis buvo naudotas ir kaip jis atsirado Šilinėje, nėra žinoma. Užrašas ant kamščio nurodo, kad jis pagamintas Mažeikiuose, informavo V. Mozūraitienė.

Antras butelis, kuris buvo rastas vykdant kasimo darbus smuklės kieme apie 2012 metus, suteikė vilčių. Ant butelio yra stiklinis įspaudas C A D P , kas mums ir padėjo išsiaiškinti, kad Šilinės smuklėje buvo galima atsigerti ir XIX a. portugališko vyno. Šiomis keturiomis raidėmis ženklinami portugališko vyno buteliai. Internete radome vieną įdomų įrašą, kad iš tos Vasilčikovo daryklos belikęs statinės dangtis kažkurioje muziejinėje kolekcijoje. Būtų įdomu šį dangtį pamatyti ir jums parodyti.

Fabriko direktoriaus dukros atsiminimai

Pastatai pasakoja ir žmonių istorijas. Apie linų fabriko gyvavimą mums priminė jurbarkietė UAB "Agrokelias" darbuotoja Aušra Aleknaitė, kurios tėtis Egidijus Alekna buvo ilgametis šio fabriko direktorius. Pačiai Aušrai šie pastatai kelia dvejopus jausmus – primena vaikystę ir jaunystę, mat dažnai užsukdavo pas tėtį į darbą, į direktoriaus kabinetą, kurį ji kuo ryškiausiai prisimenanti: didelis, tamsus, senovinis stalas ir spinta, kurioje be kavos visada rasdavo kokių skanėstų. Tėtis, kuris buvo su visais draugiškas ir svetingas, visada turėjo pasiruošęs kuo pavaišinti svečius. Aušrai nepatikdavę, kad tėčio kabinete dažniausiai tvyrojo rūkalų kvapas, bet tuo metu, sako, ko gero, tai buvo įprasta. Menanti, kad antrame kontoros aukšte gyveno nauji darbininkai, atvykę dirbti „pagal paskyrimą“.

Albume išsaugojusi fabriko demonstracijų akimirkų, fabriko sunkvežimių, kuriais ji pati ne kartą važiavusi, nuotraukas. Jos nuotraukų albume – draugišką moterų kolektyvą įamžinusi nuotrauka.

Aušra atsimenanti, kad tėtis su kolektyvu labai gerai sutardavo. Fabriko darbininkės tėtį išmokė žagarėlius ir skruzdėlyną pasigaminti. Aušra prisimenanti ir kelias fabrike dirbusių pavardes – pavaduotojas Gintas Kakanauskas, inžinierius Grabauskas, Škudzinskienė.

Linų fabriko laikų firminis receptas

Tuos laikus ir tėtį Aušrai primena ir vienas ypatingas receptas, kurį tėtis parsinešė iš linų fabriko – darbininkės pasakiusios, kaip reikia agurkus marinuoti. Iki šiol Aušra pagal tą receptą agurkus ir pomidorus marinuoja. Iki šiol išsaugojusi savo ranka rašytą įrašą, kurį sužinojo iš tėčio, o šis iš linų fabriko darbininkių. Tais laikais visi agurkus raugė – marinuoti agurkėliai buvo egzotika. Šiuo firminiu linų fabriko

marinatų receptu (dvejopi variantai) Aušra dalinasi ir su „Mūsų laiko“ skaitytojais.

Aušra sutinka, kad sunkus buvo darbas šiame fabrike. Jos atminty liko spalių dulkėmis nukloti visi pastatų stogai. Dulkių debesys ir lauke, ir gamybiniame ceche – ypač tvyrodavo rudenį, nuimant derlių. Taip vadinamų paruošų ir Aušros tėtis, ir mama laukė su nerimu. Mat dažnai ir gaisrų kildavo, ir nelaimių darbo vietoje atsitikdavo. „Skambutis naktį. Tėtis ir lekia į fabriką“, – prisimena Aušra.

Kodėl šios vietos vengia

Nors ir primena nerūpestingus vaikystės ir jaunystės metus, Aušra šios vietos vengia – pravažiuoja pro šalį. Toji vieta jai kelia skaudžius prisiminimus. Primena, kaip anksti neteko mylimo tėčio (mirė būdamas 50-ies), kuris darbui buvo atsidavęs. Be to, jai labai liūdna, kad ten taip tuščia ir nyku. Jos atmintyje fabrike ir kieme nuolat pulsavo gyvybė – daug žmonių, mašinų. Kad ir kada beateitų, būdavo žmonių. Darbininkės ir aplinką papuošdavo – gėlių pasodindavo. „O dabar atrodo, kad pastatai neturi šeimininkų“, – apgailestavo ji, patikinusi, kad tuomet, kai jie buvo „valdiški“, pastatais labiau rūpinosi.

Nekalbūs šeimininkai

Pastatai turi kelis šeimininkus – priklauso kelioms šeimoms, kurių viena – rajono savivaldybės tarybos narės Vilmos Venslauskienės. Ant buvusios kontoros durų vis dar kabo iškaba „ŽŪK Jurbarko linų verslas“ bei nurodytas telefono numeris, kuris ir priklauso minėtai tarybos narei. Jurbarko linų verslas iki šiol šiuo adresu, Vytauto Didžiojo 57, registruotas, bet veikla jau seniai nevykdoma. Ant vieno iš pastatų kabo iškaba „parduodama“ bei mobilus telefono numeris, kuriuo atsiliepia, paaiškėjo, kiti pastato šeimininkai. Nenoriai šnekėjusi moteris patikino, kad pastatas pardavinėjamas nuo tada, kai buvo sužlugdyta linininkystė. Šių pastatų šeimininkai nenori viešintis ir daug pasakoti. Sako nesuprantantys, kodėl pasakojant apie senus pastatus turi rūpėti, kam jie priklauso. Tik patikino, kad žinojusi tą faktą, kad viename iš pastatų veikusi alaus darykla, nes ji pati daug metų dirbusi šiame fabrike ir apie alaus daryklą kažkur skaičiusi. Taip pat informavo, kad pats linų fabrikas šiuose pastatuose veikė nuo 1954 metų. Sužinoti, ar yra norinčių pirkti šiuos statinius, nepavyko. Moteris patikino, kad labai užsiėmusi ir neturinti, kada kalbėtis. Reikia pripažinti, kad po šio pokalbio apleistų linų fabriko pastatų pasidarė dar labiau gaila.