Muziejų dieną atvėrė cerkvės bokštą

Pripažinsime, kad planavome jums pasakoti visai apie kitą pastatą. Planus sujaukė...Tarptautinė muziejų diena. Tiksliau, Jurbarko krašto muziejus, jurbarkiečiams ir miesto svečiams tą dieną, gegužės 18-ąją, pasiūlęs netikėtą pramogą. Užlipti į Jurbarko parodų ir koncertų salės, jurbarkiečiams geriau pažįstamos kaip cerkvės, bokštą, taip pirmą kartą atverdamas šią apžvalgos aikštelę. Susidomėjimas buvo didžiulis – lipo ir jaunas, ir senas, nors muziejininkų buvo perspėti, kad gana pavojinga – statūs laiptai ir nėra turėklų. Niekas nesiskundė – kas tik galėjo, lipo pasižiūrėti, idėją girdami bei juokaudami, kad nors ir gimę, augę Jurbarke, bet į cerkvės bokštą pirmą kartą lipantys. O lipa, nes smalsu ir įdomu.

Rūpėjo vienintelė pramoga

Pradėsime nuo to, kad Muziejų dieną Jurbarko krašto muziejininkai siūlė ir daugiau pramogų. Pagrindiniame pastate, antrame aukšte, buvo galima apžiūrėti Arūno Eduardo Paslaičio Lietuvos dvarų piešinių parodą, tuomet, pakeliui link cerkvės išrikiuotuose nuotraukose, pasidairyti po Jurbarko praeitį ir dabartį. Palyginti tuos pačius miesto vaizdus senųjų (iš muziejaus fondų) ir dabartinių laikų (E. Beržinsko) nuotraukose – kaip ta pati Jurbarko cerkvė atrodė XX amžiaus pradžioje, arba tarpukario Kauno gatvė, apgriuvę dvaro rūmai, senoji evangelikų liuteronų bažnyčia... Pačioje cerkvėje – netikėta tauragiškės fotomenininkės Ingridos Mockutės paroda – nuotraukų koliažai, kuriuose užkoduoti autorės vaikystės prisiminimai, įspūdžiai. Fotodarbouse – slogūs, niūrūs vaizdai, tarsi kurti karantino sąlygomis ir pasakojantys apie suvaržytą gyvenimą. Muziejininkai šypsodamiesi paaiškina, kad šie darbai buvo sukurti dar tada, kai jokių ženklų apie koronavirusą nebuvo.

Vis dėlto tą gegužės 18-ąją didžioji dauguma į Muziejų dienas atėjusių traukdavo į cerkvę, tiesiai šviesiai prisipažindami, kad atėjo į bokštą užlipti. Jų neišgąsdindavo nė perspėjimai, kad ir laiptai labai statūs, ir turėklų nėra. Lipo pasižiūrėti, o sugrįžę patikindavo, kad tikrai nebuvo baisu. Tik kai kuriems buvo apmaudu, kad per langus tik medžių lapija matosi, kitiems norėjosi daugiau vietinio fotografo Roberto Patronaičio nuotraukų, kuriomis muziejininkai papuošė apžvalgos aikštelės sienas.

Kolektyvo sumanymas

Užsukusius į cerkvę pasitinka Živilė Tolpežnikaitė – tą dieną būent ši muziejininkė buvo atsakinga už šį objektą. Ir ne šiaip sau. Juokauja, kad kolegos ją kaip princesę į bokštą uždarė. Paaiškėja, kodėl – pasirodo, būtent ji yra idėjos atverti cerkvės bokštą visuomenei viena iš bendraautorių. Neseniai dirbti pradėjusi mergina, apžiūrėdama jau minėtos fotomenininkės parodą, ir, kaip muziejininkė turėdama teisę visur cerkvėje vaikščioti, pamatė laiptus. „Turime bokštą. Jei yra laiptai, vadinasi, galima užlipti. Įdomu. Reikia lipti ir pasižiūrėti“, – su šypsena prisimena mergina, pasidžiaugusi, kad muziejaus senbuviai jos siūlymui entuziastingai pritarė. Pašnekovė linksmai pasakoja, kaip muziejaus direktorė pasikvietė ūkvedį, kad šis pagelbėtų Živilei į bokštą patekti. Mergina dėkinga pastarajam ir valytojai, kuriems teko tą bokštą iškuopti. Musių buvo tiek, kad nors kastuvu semk. Ir gyvų, ir negyvų. Živilė girdėjusi, kad kažkada ten ir šikšnosparnis gyvenęs. Taigi rado tikrą musių karalystę, kuriai atėjo galas, kai įsisuko muziejaus valytoja – viską taip sutvarkė, išvalė, kad buvusios netvarkos nė ženklo neliko. Išvalę, sutvarkę, svarstė, kaip tą bokštą reikėtų vadinti. Tiktų apžvalgos aikštele, bet pro langus ne itin daug matosi – žalia medžių lajų siena užstoja. Tiktų ir varpine vadinti – lyg ir turėjęs ten būti varpas, bet nėra nei varpo, nei jokių jam skirtų mechanizmų. Vis dėlto cerkvės bokštas, kad ir kaip jį bepavadinsi, jurbarkiečius domina. Muziejininkė džiaugiasi, kad ši idėja ir pati pramoga Muziejų dienos temai „Sugrįžti ir atsinaujinti“ labai tiko ir pasiteisino.

Atsinaujinęs kolektyvas

Jurbarko krašto muziejus šiųmetinę Muziejų dieną pasitiko ir kitaip atsinaujinęs. Ta pati Živilė muziejininke dirba nuo praėjusių metų spalio – derina muziejininkės pareigas su budėtojos darbu V. Grybo memorialiniame muziejuje. Šią jurbarkietę, užaugusią prie V. Grybo muziejaus, nepraleidusią nė vienos parodos atidarymo, Rasa Grybaitė, pastarojo muziejaus šeimininkė, ir pasikvietė, tik baigusią studijas, į muziejų dirbti. Jaunos diplomuotos specialistės nepaleido ir Jurbarko krašto muziejus – ir jis skyrė dalį etato. Živilė džiaugiasi savo darbu ir geranorišku kolektyvu. Turinti idėjų, kuriomis nori prie muziejaus populiarinimo prisidėti. „Norėtųsi, kad jaunimas į muziejus ateitų ne mokytojų, o savo iniciatyva. Taip, kaip šiandien – patys savo noru atėjo į bokštą užlipti“, – šypsosi mergina, jau sugalvojusi būdų, kaip tai padaryti. Rašo kelis projektus, tikisi finansavimo, kas padės naujų technologijų pagalba tų lankytojų prisivilioti. Dar tikisi ir muziejaus erdves kitiems sumanymams išnaudoti. Šypsosi, kad dar yra daug vietų, kurias būtų galima atverti ar ką nors jose sugalvoti – ir cerkvės rūsys, ir muziejaus rūsys. Idėjų ir minčių netrūksta.

Naujais jaunais darbuotojais neatsidžiaugia muziejaus senbuviai. Aida Drejerienė giria IT specialistą Igną Skridlą, kurio dėka Jurbarko krašto muziejus pristato įdomius video pokalbius prie Židinio – muziejininkai šnekina įdomius Jurbarko krašto žmones. Pokalbius filmuoja, montuoja, visą techninę dalį prižiūri Ignas, naudodamas net ir savo įrangą.

Rūmus nugriovė, o cerkvės – ne

Bet metas sugrįžti į bokštą ir į cerkvę, kuri taip netikėtai originaliai apie save priminė. Gali būti, kad tą dieną, po cerkvės bokštą pasidairius, ne vienam parūpo daugiau apie šį statinį sužinoti. Bent jau mums – tikrai. Štai ką įvairiuose šaltiniuose, tokiuose kaip „Lietuvos dvarai“, Kultūros paveldo departamentas, pavyko rasti.

Cerkvė yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Priklauso saugomam Jurbarko dvaro sodybos kompleksui, kurį dar sudaro pietinis ir šiaurinis flygeliai, kumetynas, vadinamasis dragūnų klubas, ūkinis pastatas, tvoros fragmentai, parkas.

Nedidelė mūrinė bizantinio stiliaus (kitur rašoma neobizantinio) cerkvė buvo pastatyta 1865 metais kunigaikščių Vasilčikovų dvaro sodybos teritorijoje, parke. Kai kur minima, kad cerkvės pastatas tais metais buvo perstatytas iš sandėlio. Viduje cerkvės kabėjo Viktoro Vasnecovo paveikslai, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą išvežti į Ukrainą. Buvusioje stačiatikių cerkvėje meldėsi ne tik kunigaikščio šeima, bet ir Jurbarko stačiatikių bendruomenė. 1956 m. dvaro cerkvės stačiatikių kryžiai nuo abiejų kupolų buvo nuimti, pastatas kurį laiką naudotas ir kaip šokių, parodų salė, o vėliau paverstas daržovių sandėliu. Nuo 2002 m. restauruota buvusi dvaro cerkvė atvira lankytojams, čia veikia parodų ir koncertų salė. Priminsime, kad 1775 m. Jurbarko seniūnija su miesteliais ir kaimais priklausė LDK raštininkui J. Potockiui. Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, 1804 m. Jurbarko seniūnija atiteko Platonui Zubovui. Zubovų giminė dvarą valdė iki 1842 m. 1846 m. caras Nikolajus I dvarą paskyrė valstybės tarnybos pirmininkui kunigaikščiui Ilarijonui Vasilčikovui. 1851 m. mirus kunigaikščiui, Jurbarko majoratą pasidalijo jo sūnūs: Tauragės dalis atiteko Aleksandrui, Jurbarko – Ilarijonui, o 1870 m. – šio sūnui Sergejui. 1928 m. Sergejus Vasilčikovas mirė Paryžiuje, o Lietuvoje iki pat 1940 m. gyveno jo sūnus Ilarijonas. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jurbarko dvaro žemę, vykdant žemės reformą, išdalino savanoriams, bežemiams bei Jurbarko miestui išplėsti. 1918 m. mūrinės oficinos ir parkas paskirti „Saulės“ draugijai 5 klasių progimnazijai kurti. 1924 m. Ministrų Tarybos sprendimu visi dvaro trobesiai ir parkas turėjo būti „Saulės“ draugijos žinioje, vėliau – valstybinės gimnazijos.

Vokiečių kareiviai neoklasicizmo stiliaus dvaro rūmus 1914 metais nugriovė, o cerkvės – ne. Šis pastatas stebuklingai išliko iki šių dienų. Ir turi daug neatrastų erdvių – ne tik dar vieną kupolą, bet ir pusapvalių skliautų nemažą rūsį, kuris taip pat atrodo įspūdingai (bent jau iš archyvinių nuotraukų). Norisi ir jį apžiūrėti, tad lauksime kitų Jurbarko krašto muziejaus renginių.