Jurbarko teismo istorijos ir sovietinės vaikystės paslaptis saugantis pastatas (video)

Papasakosime apie Jurbarko miesto pastatą, kuris, kiek siekia senųjų jurbarkiečių atmintis, niekada nebuvo apleistas - čia visada virė gyvenimas. Jis visada turėjo šeimininką. Ir ne vieną. 1939 metais pastatytas (tokia data nurodyta dokumentuose) mena ne tik sovietinės okupacijos metus, bet ir karo baisumus - karo metais buvo gana stipriai apšaudytas. Net sviedinių apgadintas iš rytų ir vakarų pusės. Atkūrus Nepriklausomybę, jis buvo liudininkas, kaip jurbarkiečiai mokėsi žengti pirmuosius verslo žingsnius. Sovietinės okupacijos metais čia buvo įsikūręs Jurbarko teismas, atgavus nepriklausomybę vietiniai verslininkai čia buvo įkūrę kavinę-užeigą. Vienu momentu šis didelis dviejų aukštų namas turėjo net šešis savininkus. Galiausiai jau antrą dešimtmetį šis statinys priklauso vienam savininkui, kuris šiame name ir verslą turi, ir su šeima gyvena. Senieji jurbarkiečiai tikriausiai suprato, apie kokį pastatą eina kalba. Taip. Tai tas pats dviejų aukštų didelis medinis Vytauto Didžiojo ir Vilniaus gatvių sankryžoje stūksantis namas, kuriame veikia autoparduotuvė ir autoservisas. Pastatas atnaujintas, prižiūrėtas taip, kad nelikę nė ženklo, išduodančio sudėtingą jo istoriją.  

Teisėjo sūnus

Daug ir plačiai būtų galima apie šį statinį papasakoti, bet šį kartą nusikelsime į praeitį prieš maždaug 60 metų, kuomet šio pastato pirmajame aukšte buvo įsikūręs Jurbarko teismas - didelėje teismo posėdžių salėje teisiamieji išklausydavo nuosprendžio, o reikalui esant - toji pati salė būdavo paverčiama šventinių vakarėlių vieta - štai kad ir Naujuosius metus švęsti čia rinkdavosi vietinis elitas. Antrame šio pastato aukšte gyveno šio teismo pirmininko, teisėjo Jono ir pedagogės Elenos šeima.  Šių jaunėlis sūnus Raimondas mielai papasakojo apie savo laimingiausius metus, prabėgusius šiame name. Būtent jame prabėgo jurbarkiečio Raimondo ir jo vyresnėlio brolio Vidmanto (jau A.A.) vaikystė. Vyras mintimis grįžo į tuos metus. Jurbarkietis jau šeštus metus gyvena pas dukrą Raimondą Meksikoje, viename iš kurortinių miestų. Jei ne nostalgija gimtajam miestui, galėtų jaustis visiškai laimingu - yra mylimas ir viskuo aprūpintas. Nostalgijai kilti užtenka pamatyti nuotrauką savo vaikystės namo, kuris, Raimondo akimis, menkai pasikeitęs, lengvai atpažįstamas.

Pro vaikystės langus

Tad nusikelkime į tuos laikus, kai Jurbarko Vytauto Didžiojo gatvė vadinosi I. Černiachovskio, sovietinės tarybų okupacinės armijos generolo, vardu. Ir buvo šioji gatvė ne asfaltuota, o išgrįsta akmenimis. Raimondas su broliu pro langą stebėdavo, kaip vežimai šia gatve darda į linų fabriko pusę. Arba, vykstant karinėms pratyboms, nuo Girdžių pusės į panemunę riedėdavo šarvuočių kolona. Kitapus pastato langai atsiverdavo į kiemą ir sodą. Kieme buvo tvartas gonkiniu stogu - inteligentai tėvai, kaip ir visi jurbarkiečiai miestiečiai, gyveno ūkiškai - laikė vištų, kiaulių. Vaikai pro langą matydavo, kaip tėtis prieš šventes vištoms galvas kirsdavo ar kerdžius bekoniuką papjaudavo. Vaizdas nebuvo iš maloniųjų, bet tokia buvo kasdienybė.

Dar tame pačiame kieme buvusi malkinė. Sode menantis gilią duobę - buvo pasakojama, kad šią karo metais išmušęs sviedinys. Berniukai, žaisdavę tiems laikams įprastus karinius žaidimus, tą duobę išgilinę ir įsirengę bunkerį - lentomis iškloję ir net pečiuką susimeistravę. Vasarą, kai lauke karšta, įlisdavo tamsoje pasėdėti. Žiemą ilgai neužsibūdavo - pakūrus pečiuką taip uždūmindavo, kad tekdavo kuo greičiau lįsti lauk. Dar menantis kieme buvus gilų šulinį - jis su broliu semdavo vandenį daržams laistyti. Tėvai, kaip ir visi tais laikais mieste, turėjo daržų užsisodinę - ne tik sode. Jarušauskų daržų būta ir kitapus gatvės - bulvės, morkos ir kt daržovės augo ten, kur dabar yra Vilniaus gatvės skverelis. Tais laikais žolei neleisdavo užželti - miestiečiai ūkiškai išnaudodavo kiekvieną žemės lopinėlį. Raimondui su broliu tekdavo daug kartų kursuoti su kibirais vandens nuo šulinio iki daržų.

Prisimena Raimondas ir kaimynus - dvi vienišas mokytojas, gyvenusias netoliese - Bylaitę ir Bagdanskytę. Mokytoją Kasiulį, kuris vienas pirmųjų Jurbarke įsigijo “Volga 21” nikeliuotais apvadais. Dar vienas senbernis, kuris laikė karvę. Raimondas su broliu Vidmantu po vakarinio melžimo traukdavo pas šį kaimyną su kanike, tikėdamiesi šviežio ką tik primelžto pieno - kaimynas negailėdavo ir vaikus pavaišindavo. Čia pat, netoliese, buvo įsikūrusi ir duonos kepykla - broliai, saldumynų užsimanę, tol apie langus vaikščiodavo, kol po skanią bandelę gaudavo.

Kosmodromas ir šaudynės

Turėjo ne tik darbų, bet ir pramogų. Tiesa, tos pramogos šių dienų akims buvo savotiškos ir pavojingos. Vienu metu Jarušauskiukai sodą buvo pavertę kosmodromu  – bandydavo paleisti raketos modelį su parako varikliu, parašiutu nusileidimui. Pamena, kad tik viena su parsivežtiniu išVilniaus firminiu kuru gražiai iškilo į dangų, išskleidė parašiutą ir nusileido daržuose. Berniukai tarsi kokiam karui ruošėsi. Ir savadarbes granatas buvo įsigudrinę pasigaminti, ir čia pat išbandyt - iki šiol prisimenantis, iš kokių medžiagų gaminęs.

Jurbarkiečiui iš atminties išnyra ir kitokie prisiminimai. Kai Jurbarko partinis elitas įrengė šaudyklą prie Bišpilio, tėtis kartu su teisėsaugos darbuotojais Raimondą su broliu kartais vesdavosi pašaudyti iš mažo kalibro šautuvo. Šį ginklą ir šovinukus laikydavo tai teisme, tai namuose spintoje. Sode augo dvi kriaušės, kurių prinokusius vaisius labai mėgdavusios varnos. Geresnio taikinio berniukams nereikėjo.Per lango tarpą iškišę vamzdžio galiuką, kad garsas liktų kambaryje, jas bandydavo pašauti. Kadangi taikiklis benešiojant ginklą nusireguliuodavo, nenušovė nė vienos varnos. Užtat bent kartą kaimynų antenos kabelį yra kliudę - kitą dieną šis skundėsi, kad jo naujas televizorius nerodo.

Būdavo ir taip, kad be tėvų žinios iš teismo archyvo, kuriame buvo laikomi iš teisiamųjų konfiskuoti įkalčiai, tarp jų ir ginklai, Jarušauskiukai savo pramogoms pasiimdavo. Ginklus pasiėmę raštinėje karą žaisdavo.

Vos nenušovė brolio

Vienas toks žaidimas su ginklais galėjo tragiškai baigtis. Raimondo tėčiui pokario laikais savigynai buvo išduotas pistoletas, kurį laikydavo savo seife teisme. Kartais, kai pavargęs grįždavo po išvažiuojamųjų posėdžių, padėdavo pistoletą į spintą namuose - tėčiui reikėdavo pistoleto detales išardžius sutepti ir vėl sustatyti. Net juos su broliu mokė tai daryti. Apkabą su šoviniais dėl saugumo išimdavo. Kai tėvų nebūdavo namuose, broliai radę paliktą pistoletą toliau treniruodavosi - išardydavo ir sustatydavo. Ir taip vieną sykį Raimondas, pamiršęs šovinius išimti, paspaudė gaiduką. Pasigirdo šūvis. Kulka pralėkė pro pat jo brolio nosį, palikdama skylę medinėse lubose. Broliai buvo kone stabo ištikti. Kambaryje tvyrojo parako kvapas. Atsitokėję pašalino visus įkalčius ir laukė "prisidirbę" iš teismo ateinančių darbuotojų. Tačiau niekas negirdėjo, niekas neatėjo. Tėtis skylutę lubose pamatė po kelių savaičių.

Tais laikais berniukiški užsiėmimai buvo kitokie. Kaip ir kitoks požiūris į ginklus. Sovietinių filmų apie karą prisižiūrėję karą žaisdavo su draugais ir kiemuose. Tiesa, po miestą lakstydami su savadarbiais saugiais mediniais šautuvais.

Paslaptinga palėpė

Broliai mielai laiką leisdavo ir namuose - turėjo 2 kambarius, kurių viename miegojo ir ruošė pamokas, kitame meistraudavo, darė bandymus, eksperimentus, konstravo, ardė, prigalvodavo visokių išdaigų. Mėgdavo pasiknaisioti ir po palėpės rankandus. Didelėje palėpėje tarp paliktų žydų, o per karą vokiečių rakandų rasdavo visokiausių įdomių daiktų, kaip antai indų su svastikomis. Vasarą išlindę pro stoglangį be baimės jausmo ant įkaitusio blėkinio stogo pažaisdavo. Tiesa, dabartinis pastato savininkas prisiminė, kaip toje palėpėje, pastatą tvarkant, buvo sukaupta daug su teismo veikla susijusių raštų - visa tai tvarkant pastatą buvo išvežta.

Raimono vaikystės metais kambariuose stovėjo dvi koklinės krosnys, virtuvėje "plyta" su rinkėmis, dujinė viryklė, kurioje ir buvo kepamas kugelis, vėdarai, antys ...Raimondui su broliu reikėjo krosnis iškūrenti malkomis. Jas nešdavo stačiais laiptais, kartais nudardėdami su visomis pliauskomis žemyn.

Naujametiniai vakarėliai

Šis pastatas jurbarkietį sugrąžino ir į tuos laikus, kai didelėje teismo posėdžių salėje vykdavo naujametiniai vakarėliai - susirinkdavo vietinis elitas, tarp kurių direktoriai, kolūkių pirmininkai, aukšto rango pareigūnai su žmonomis...Šventė trukdavo iki paryčių ir, žinoma, stipraus alkoholio neignoruojant. Pašnekovas pripažino, kad dėl tais laikais teisininkų ir alkoholio “draugystės”, jo mama nenorėjusi, kad sūnūs teisėjų dinastiją pratęstų - pedagogei Elenai patrauklesnė atrodė inžinieriaus profesija. Užbėgdami už akių pasakysime, kad Raimondas inžinieriumi netapo, nors buvo įstojęs į dabartinį Vilnius Tech (buvusį inžinerinį statybos institutą) studijuoti geodezijos. Studijas metė - buvo per daug meniškos sielos. Susidomėjęs fotografija - turėjęs savo fotostudiją Telšiuose, vėliau Tauragėje.

Tiesa, Raimondas pamenantis, kaip teismo darbuotojai vietoj taurelės kilnojimo buvo nutarę sportiškai laiką leisti - žaisti stalo tenisą. Rakečių, tinklelio, kamuoliukų būdavo pirkti, o stalo - ne. Šį užsakė pas stalių. Tais laikais medžio plokščių negamino, todėl padarė iš ilgų suklijuotų lentelių. Stalas stovėjo tvarte, kuriame žiemą sukrautos malkos. "Teismo darbuotojai su teisėsaugos pareigūnais kartais pamušinėdavo kamuoliuką, bet daugiausia prie jo strikinėdavome aš su broliu, mūsų draugai. Nuo visokių orų stalo paviršius deformavosi, kamuoliukas pradėjo atšokinėti ne ten, kur turėtų. Žaisti tapo neįmanoma.Taip šis užsiėmimas baigėsi", - su šypsena prisiminė jurbarkietis.

Kuo Raimondas daugiau apie pastatą pasakojo, tuo daugiau prisiminimų išnirdavo - netikėtų, primirštų. Tarsi po paslaptingą atminties palėpę pasirausius. Štai kad ir pirmas ryškus vaikystės prisiminimas, kaip mama jam, penkiamečiui, patikėjo į netoliese Vytauto Didžiojo paminklo buvusią parduotuvę nueiti cukraus uogienei nupirkti. "Mama, surinkusi į maišelį baltas, geltonas kapeikas, patikėjo man, penkiamečiui, cukraus nupirkti. Vos siekdamas prekystalį atkišau pardavėjai visas monetas ir pasitikinčiai tariau "Už visus". Ši šypsodamasi pripylė į susuktą popierinę tūtą cukraus, palinkėdama neišbarstyti. Grįžau namo labai laimingas, nes nupirkau pirmą gyvenime pirkinį ne sau, o mamai", - jurbarkietis su meile pasakojo vieną iš daugybės istorijų, kurią diskretiškai saugo jo vaikystės namas.