Istorija medinės sinagogos, kuri į Jurbarką traukė svečius iš viso pasaulio

Norime pasakoti ne tik apie tuos pastatus, kurie Jurbarke stūkso šimtus metų. Mus domina ir tie, kurių fiziškai nėra, tačiau gyvesni ir realesni už gyvus - neištrinami bendruomenės atmintyje, prisiminimuose. Tokia yra senoji Jurbarko medinė sinagoga, be kurios “Mūsų laiko” įdomių pastatų istorijų dėlionė būtų nepilna ir apie kurią norisi pasakoti, taip išlydint 2020-uosius metus, kurie yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Belieka tik įsivaizduoti, kaip atrodytų Jurbarkas ir koks jis būtų, jei miestui būtų pavykę išsaugoti vieną gražiausių Rytų Europoje medinių sinagogų, kuri buvo pastatyta 1790 metais ir nugriauta 1941-aisiais. Vieną dieną jos ėmė ir neliko.

Nesinori draskyti žaizdos - tai nepadės jai užgyti. Geriau nusikelkime į tuos laikus, kai medinė sinagoga buvo statoma ir kuomet ji džiugino akis ir širdis, kuomet buvo pilna gyvybės - durys buvo plačiai atvertos visiems, kurie ateidavo padėkoti, pasiguosti, paprašyti ar tiesiog pasidžiaugti šiuo architektūros šedevru.

Jurbarkiečių, tiek lietuvių, tiek pačių žydų prisiminimuose, - sinagoga buvo didingas pastatas, kuris puikiausiai matėsi iš visų pusių. Vienaukščių -dviaukščių Jurbarko pastatų fone šie maldos namai atrodė tokio dydžio kaip šešiaaukštis. Norisi nusikelti į tuos laikus, kai jurbarkiečiams nereikėjo aiškinti, kas yra Šabas ir kada jis prasideda, kas yra Sinagogos Bima (maldų vieta su sakykla), Elijaus krėslas, kuomet pažinojo ir gerbė žydų rabinus ir kt. Nusikelti į laikus, kai natūraliai šaltuoju metu medinė sinagoga “ilsėdavosi” nuo maldų, “atostogaudavo”, nes visos religinės apeigos persikraustydavo į šiltesnes maldų vietas. Jurbarko mieste veikė ne viena sinagoga - pasakojama, kad atšalus orams maldos skambėdavo tuometinėje pradinėje žydų mokyklos pastate, kuris taip pat neišliko.

Kodėl medinė

Peržiūrėsime ir pačių žydų, jų istorijos tyrinėtojų pasakojimus, kuriuos radome Jurbarko žydų bendruomenės knygoje “Memorial book of Jurbarkas”.  O ten pasakojama štai kas.  Jau XIII amžiuje Lietuvoje, Lenkijoje dirbo žymūs žydų amatininkai, statybininkai, tokie kaip David Friedland iš Ludmiro ir kiti, kurie specializavosi statydami medinius pastatus, tarp kurių ir medines sinagogas. Šių jie Lietuvoje daug pastatė. Paaiškinama, kad tuo metu medinius pastatus Lietuvoje buvo pigu statyti, nes medienos netrūko miškingame krašte. Manoma, kad kažkas iš tų išvardintų amatininkų pastatė 1790 metais medinę sinagogą ir Jurbarko mieste.

Žydų istorija moko, kad ten kur susikuria žydų bendruomenė, greitai iškyla sinagoga. Pradžioje nedidelis pastatas, pakankamas nedideliam skaičiui tikinčiųjų (apie 10 suaugusių žydų), augant bendruomenei reikėjo didesnės sinagogos.

Pasakojama, kad įspūdinga medinė Jurbarko sinagoga traukė ne tik maldininkus, bet ir menininkus, dailininkus Lietuvos ir iš viso pasaulio. 1850 metais garsus Lietuvos ir Lenkijos grafikas, dailininkas Mykolas Alvyras Andriolis, sugrįžęs iš Italijos, ir nutapė Jurbarko sinagogą. Eskizai iki šiol yra išlikę - pagal juos yra sukurtas ir sinagogo minimodelis. M.A. Andriolis buvo sužavėtas šio Jurbarko statinio ypatingos architektūrinės struktūros ir drožybos elementų kompozicijos. Vaizdingi motyvai ir spalvos augalų, persipynusių su gyvūnais, tokiais kaip elniai ir liūtai, bei įkomponuotos figūros ir simboliai, kurie buvo šventi visoms žydų kartoms - tokie, kaip Dovydo žvaigždė. Jurbarko žydai didžiavosi šia sinagoga. Žydų meno tyrinėtojas Zusiya Efron savo straipsnyje apie medines sinagogas Lenkijoje ir Lietuvoje rašo, kad iki Pirmojo pasaulinio karo buvo 350 medinių sinagogų. Tarpukariu buvo likusių jau 100, tarp kurių tokie architektūros šedevrai kaip Jurbarko sinagoga.

Sinagogos modeliai

Dabar tik galima įsivaizduoti - tą vadinamąją turgaus aikštę, įrėmintą dviejų sinagogų Jurbarko senamiestyje. Dar yra išlikusių jos amžininkų (pastatų, gatvių) - kad ir nuo Nemuno pusės Kranto gatvelė, kuri turėjo vesti tikinčiuosius į medinę sinagogą, o dabar atsitrenkia į sovietinį pastatą. Medinės sinagogos šlovę ir mirtį matė greta stovėjusi mūrinė sinagoga - iki šiol išlikęs pastatas, tačiau sovietmečiu sudarkytas, kad sunku atpažinti maldos namus.

Taip jau yra, kad ši medinė sinagoga gyvena savo atskirą gyvenimą virtualioje edvėje - yra ir išlikusių nuotraukų, eskizų, sinagogos modelių. Ar žinote, kad JAV, Teksase, El Paso holokausto muziejuje buvo galima pamatyti Jurbarko sinagogos maketą. Įdomu tai, kad šį muziejų atidarė Holokaustą išgyvenęs Henry Kellenas iš Lietuvos. 2001 metais šis muziejus sudegė, bet H. Kellenas ėmėsi statyti atkurti dar didesnį ir tie darbai bent jau 2003 metais buvo procese. Finansiškai parėmė ir Meksikos žydų bendruomenė, o projektavo architektas Meksikos žydas. Kaip naujo muziejaus eksponatą, H. Kellenas užsakė pas tokį Hanką Scherrą Jurbarko senosios sinagogos modelio kopiją. Muziejaus sumanytojas Henris, pasirodo, pats lankėsi Jurbarke 1935 metais. Matė ir sinagogą, kurį ji sužavėjo - padarė tokį įspūdį, kad muziejuje norėjo turėti jos minimodelį. H. Scherr su Jurbarku ir apskritai su Lietuvos istorija neturėjo nieko bendro - tiesiog tarp vietinių garsėjo pomėgiu kurti tokius miniatiūrinius modelius. Yra ir daugiau Jurbarko medinės sinagogos modelių - štai kad ir menininko Mosheh Verbino sukurta Jurbarko sinagogos rekonstrukcija. Modelis sukurtas iš šiaudų pagal eskizus, kurių vienas jau minėto M.E. Adrioli, kitas eskizas tokio Chekarsky, sukurto 1903 metais.  

Simbolinė vieta

Pačiame Jurbarke, toje vietoje, konkrečiai ten, kur stovėjusi sinagoga, kol kas nėra jokios nuorodos ar ženklo. Tik pagal senus žemėlapius, eskizus ir atsiminimus galima pasakyti, kad maždaug ten, kuri ji stovėjusi, sovietiniais laikais užstatytas taip vadinamas buitinis kombinato pastatas - tarsi bjaurus antkapis, darkantis vaizdą.

Vis dėlto Jurbarke po truputį grąžinama atmintis ir savotiška skola žydų bendruomenei. Jau yra Jurbarke simbolinė vieta, kurioje galima rasti ir medinę sinagogą. Tiksliau, jos simbolį. Susiraskite Jurbarko mieste Sinagogų aikštę, kurioje driekiasi dar prieš metus, liepos 19 dieną, iškilmingai atidengtas Memorialas Jurbarko žydų bendruomenei. Prieš akis iškils meno kūrinys, simbolizuojantis Nemuno bangas ir jose, tarsi plaustą ar sielį, iškilusią medinę sinagogą.

Zundelovičių istorija

Šis Memorialas pasakoja vienos Jurbarko žydų šeimos istoriją. Ją pastatė jurbarkietiškų šaknų turintis skulptorius Dovydas (David) Zundelovičius su dukros Anos ir sūnaus Grigorijaus pagalba. Suprojektavo, patys statė, patys rinko lėšas - priėmė pasiūlymą kaip ženklą, mat šis paminklas visai netoli, maždaug 15 metrų, nuo pastato Kauno gatvėje, kuriame gimė Dovydo tėvas Grigorijus.

Šis paminklas primena ir Dovydo senelį Davidą Zundelovičių, kurio garbei ir buvo duotas vardas skulptoriui. Pasakojama, kiek tik yra įrašų apie Jurbarką, jame visada gyveno Zundelovičiai. Kaip ir tai, kad jei kuriame pasaulio krašte sutiksite šios pavardės savininkus, žinokite, kad jo šaknys greičiausiai Jurbarke. Tad grįžkime prie Zundelovičių šeimų, kurių XX amžiaus pradžioje Jurbarke gyveno dvi. Vienas buvo Jurbarko žydų bendruomenės lyderis, išrinktas į miesto tarybą (beje, palaidotas Jurbarko žydų kapinėse), o kitas, mus dominantis, skulptoriaus Dovydo senelis David Eliash Zundelovich, kuris savo verslą pradėjo kaip muitinės pareigūnas Jurbarke ir ilgainiui suklestėjo kaip medienos pirklys, gyvendavęs tarp Jurbarko ir Sankt Peterburgo. Keliavo po visą Rusijos imperiją verslo reikalais, gimtaisiais namais laikydamas Jurbarką. Tad į gimtuosius namus jis iš Peterburgo ilgainiui parsivežė ir žmoną Rozaliją Dimant. S.Peterburge gimė penki jų vaikai, o du jaunesni, vienas kurių Grigorijus, skulptoriaus Dovydo tėvas, pasaulį jau išvydo Jurbarke. Ši šeima gyveno Kauno gatvėje, greta turgaus aikštės ir abiejų sinagogų. Mirus pirkliui Dovydui Peterburge, žmona su vaikais persikraustė ir Pirmąjį pasaulinį karą praleido Peterburge. Kai kurie vaikai grįžo į Jurbarką. Mus dominantis Grigorijus, išbandęs vaistininko padėjėjo duodą Jurbarke, studijavo mediciną. Bakalauro laipsnį įgijo Sorbonos universitete Paryžiuje, o magistro farmacijos studijas baigė Strasbūro uniersitete. 1930-aisiais grįžo į Lietuvą, Klaipėdoje atidarė savo vaistinę. 1938 metais su šeima persikėlė į Kauną. 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Grigorijus su kitais artimaisiais įkalintas Kauno gete. Pastarajame kilus gaisrui, jam ir broliui Simonui su šio žmona pavyko pabėgti, o visi kiti žuvo arba gete, arba koncentracijos stovyklose. Grigorijus 1949 metais sukūrė antrą šeimą. Jam gimė sūnus, kurį pavadino Dovydu, taip pagerbdamas tėvo ir Kauno gete nužudyto sūnėno atminimą. Dovydas Vilniuje studijavo meną ir tapo skulptoriumi - kartu su vaikais jau kelis dešimtmečius dirba Izraelyje.

Pabaigai, savotiškas pasiteisinimas, kodėl mes tiek daug pasakojame Jurbarko žydų pastatų istorijas. Pripažinsime, sulaukiame priekaištų, kad per daug rašome apie žydus, “tarsi lietuviai Jurbarke nebūtų gyvenę”. Siūlome į sunaikintą medinę sinagogą ir jos istoriją žvelgti ir kitu kampu - priimti kaip ženklą bei priminimą, kad ne visada laimi gėris - valią diktuoja stipresniojo valia, kuriai išsiveržti užtenka ginklo rankose ir nebaudžiamumo atmosferos.

P.S.  Kitais metais būtinai papasakosime apie senąją Jurbarko evangelikų bažnyčią, kuri, tenka apgailestauti, taip pat neišliko - tačiau išliko nuotraukos ir atsiminimai. Būtinai apsilankysime ir katalikiškose krašto bažnyčiose, kurios iki šiol traukia tikinčiuosius ir turistus.