Pilis, kuriai labiausiai pasisekė su šeimininkais

Laimės kūdikis. Niekaip kitaip nepavadinsi šio Jurbarko rajono pastato, kuriam, be jokios abejonės, labiausiai pasisekė su šeimininkais. Kalba eina apie Panemunės pilį, kuri priklauso Vilniaus Dailės akademijai, kas reiškia, kad šio pastato gerovei pajungta visa akademijos profesionalų komanda: nuo archiktetų dėstytojų iki restauratorių studentų; nuo skulptorių iki vadybininkų. Pilyje ir aplink ją nuolat vyksta darbai - jei pastoliais nėra apramstytos išorinės sienos, tai viduje pluša restauratoriai. Kol vyksta darbai, paraleliai užsiimama projektų rašymu, ieškant finansavimo šaltinių. Kaip žinia, vakarinis korpusas visiškai restauruotas ir jame veikia restoranas, viešbutis, informacijos centras, konferencijų salė... Šiuo metu vyksta darbai pietiniame rezidenciniame korpuse, paraleliai ieškant lėšų paskutiniam, rytiniam, korpusui sutvarkyti. Paraleliai tvarkomas ir pilies parkas, už ką atsakingas kitas užsakovas,t.y. rajono savivaldybės administracija, bet Akademijos profesionalai ir čia atidžiai stebi darbus ir, jei mato reikalą, šnekasi apie kitokius sprendimus su projektuotojais ar darbų vadovais.

Pilies šeimininkai stebina ir archeologus - šie tikina pirmą kartą matantys tokį užsakovą, kuris džiaugiasi, jei archeologas ką nors randa, kas paprastai užsakovui reiškia padidėjusias išlaidas, laiko sąnaudas. Čia yra priešingai. Sakoma, reikėtų pamatyti, kokios diskusijos verda prie kokių atkastų mūrų - susirenka įvairiausio laikmečio specialistai ir tariasi, kas tai galėtų būti ir ką su tuo radiniu daryti.

Norint įsitikinti, su kokia meile paveldui ir autentui vyksta pilyje darbai, užtenka, pasiklausyti visas restauravimo darbų gijas savo rankose laikančios architektės Vidutės Povilauskaitės, kuri apie pilį, restauravimą ir net langų geometriją, spalvą, gali visą paskaitą paskaityti, kas ir įvyko Europos paveldo dienų proga. V. Povilauskaitė taip pat papasakojo, į ką reikia atkreipti dėmesį lankantis tokiose pilyse kaip Panemunės. Architektė siūlo atkreipti dėmesį, į kurią pusę varstosi durys, kokia yra langų formą ir spalvą, koks fasado tinkas, grindinio nelygumus.. Į vieną klausimą ji tuoj pat negalėjusi pasakyti, t.y. kiek iš viso lėšų jau investuota į pilį. Pasak Vidutės, suskaičiuoti visas investicijas yra didžiulis darbas, perverčiant šūsnis dokumentus, sumuojant litus ir eurus. Šypsojosi, kol jai niekas tokios užduoties nepavedė, tol jos ir nesiims.

 Į ką atkreipti dėmesį

Apie pilį gavome užtektinai kitų žinių,kurių bukletuose nerasite. Štai iš V. Povilauskaitės sužinojome, kodėl architektai Panemunės pilį vadina tikru aukso grynuoliu (papasakosime, kodėl). Arba kad visos istorinės durys varstosi į vidų, o ne į išorę. Langų geometrija ir spalva yra svarbi detalė, nes atspindi to laikmečio stilistiką. Tokių rezidencinių pilių langai niekada nebuvo dažomi baltai, kaip kad dabar baltais langais šviečia Raudonės pilis, tuo architektams primenanti vokiečių kazarmą. Pasirodo, istoriniai langai buvo pelenų, mėlynos ar net raudonos spalvos, bet niekada baltos - tokios spalvos dažas atsirado tik apie 1815 metus. Sužinojome, kad Panemunės pilies kieme yra autentiško grindinio fragmento, kas bene labiausiai žavi visus svečius restauratorius (grindinį atpažinsite iš nelygumų). Sužinojome, kad yra išsaugotas autentiškas klasicistinis fasado tinkas, kuris tiesiog priklijuotas ir “prišriūbuotas”, siekiant išsaugoti to laikmečio dvasią ir kvapą ir, Vidutės žodžiais, demonstruojant meilę paveldui ir autentui. Sužinojome, kad apatinė pilies dalis yra senesnio laikotarpio; kas yra kultūros paveldo “euroremontas”, kurio taip vengia restauratoriai ir architektai - pilies sienos tinkuotos pagal tų laikų tvarką nesilaikant tiesių linijų.

Sužinojome, kodėl būtent vakarinis korpusas atiduotas viešbučiui. Pasirodo, jame buvo įrengtas grūdų sandėlis, kas reiškė, kad tose patalpose nebuvo dekoro, kurį reikėtų saugoti, atkurti. Be to, nekilo jokių bėdų įrengiant sanitarinius mazgus, priešgaisrinę sistemą, kuri turėjo atitikti šiuolaikinius reikalavimus.

Vidutė atkreipė dėmesį, kad kiekvienas korpusas turi atskirą įėjimą, ką ji vadina portaliniu dviejų, trijų piliastrų įėjimu. Sužinojome, kad pilyje buvo taip vadinamosios “moteriškos” ir “vyriškos” pusės, kuomet moteriškoji pusė - sodas, parkas, gėlynai, o vyriškoji - biblioteka. Beje, viename iš pilies bokštų buvęs pilies šeimininkas buvo įsirengęs biblioteką - nuspręsta jos neatkurti, o bokštą restauruoti renesansine dvasia, taip atiduodant duoklę senesniam laikotarpiui.

Kai kitą kartą lankysitės vidiniame pilies kieme, žinokite, kad kažkada jis buvo taip išniveliuotas, kad vanduo išbėgdavo per kanalus ir sienas į kalno pusę, o dabar yra taip, kad vanduo bėga per vartus.

Būtinai pasižiūrėkite po kojomis į grindinį. Ten, kur jūsų batai klius už akmenų ir kur jums greičiausiai pasirodys “negražiausia”, nes “nelygiausia”, tai žinokite, kad paliktas autentiškas grindinys, kuris kolegas restauratorius iš užsienio labiausiai ir žavi. “Mirga marga ir nėra euremonto. Tik pagyras už tai gauname”, - šypsosi Vidutė.

Nepamirškite užmesti akį ir į fasadinį tinką. Paaiškėjo, kad vakarinio korpuso šiaurės vakarinis kampas labiausiai nuo drėgmės nukentėjo - autentiško klasicistinio tinko tik lopus pavyko išsaugoti. Šioje dalyje buvo didžiausios autentiško tinko netektys. Kita pilies dalis mažiau nukentėjo - išsaugota maksimaliai autentiško klasicistinio tinko, kuris, pasak Vidutės, yra tiesiog priklijuotas ir prišriūbuotas. “Dideli pinigai, bet tai yra begalinė meilė paveldui ir autentui”, - paaiškino ji, siekiant išsaugoti kuo daugiau tokių elementų. Istorinio tinko planuoja nedažyti - tokios būsenos, koks jis yra ir eksponuos.

Apžiūrėkite ir langus, atkreipdami dėmesį į jo sąrangas, dekorą, kaip jis buvo įstatytas - tai buvo sudėtingas darbas, kurį galėjo atlikti tik tai išmanantis žmogus. Atkreipdama dėmesį į langus, staliaus darbą, architektė priminė, kad senovėje nebuvo gelžbetonio, kas reiškė, kad buvo sudėtinga padaryti stačias lanko sąramas, kurias diktavo tuometenis stilius. Lankydamiesi pilyje susiraskite pagrindines duris, kurios varstosi į vidų. Taip, kaip priklauso istorinėms rūmų durims. Kaip pasakojo Vidutė, istorine kryptimi pilyje varstosi vienintelės durys. Daugiau neleista tokių įrengti, nes tai kertasi su šiuolaikiniais priešgaisriniais reikalavimais.

 Iš buvusių dvaro rūmų - tik likučiai

Panemunės pilis ne visada turėjo šeimininkus. Buvo laikas, kai ji buvo apleista ir niekam nerūpėjo. Ir tai, pasirodo, išėjo į naudą. Štai kokią istoriją jums papasakojo Vidutė. Apie viską nuo pradžių. Panemunės pilis neįsikūrė tuščioje vietoje. Iki tol čia stovėjo bajorų Bielevičių dvaro rūmai, kurio likučių yra išlikusių - po žeme tarp vakarinio korpuso ir automobilių stovėjimo aikštelės. Norint nustatyti, kokia buvo dvaro rūmų apimtis - reikėtų detalių archeologinių tyrimų. Iš Bielevičių dvarą perpirko Jonušas Eperješas ir apie 1610 metus to laikotarpio stilistikoje, kurį būtų galima apibūdinti vėlyvu renesansu, pastatė rezidencinę pilį, kas reiškia didikų gyvenamąją pilį. V. Povilauskaitė priminė, kad šios pilys nebuvo gynybinėmis - pastarosios siekė kovų su kryžiuočiais laikus ir jų nėra išlikusių. Apie tas gynybines pilis dabar primena piliakalniai, ant kurių tos pilys ir stovėjusios.

Pilies interjeras nebuvo sudarkytas

Eperješo valdymo laikais Panemunės pilis buvo pastatyta taip, kad kiemas buvo uždaro kontūro. Tuo metu, XVII amžiuje, pagrindinė Eperješų rezidencija buo rytiniame korpuse, kuris dabar užkonservuotas. Eperješo laikų, uždaro kiemo kontūro pilis, dar turinti šiaurinį korpusą, stovėjo iki tol, kol ją perėmė Gelgaudai. Jie šį statinį rekonstravo klasicizmo stiliuje ir pagal to meto gyvensenos reikalavimus. Gelgaudas šiaurinį pilies korpusą nugriovė - taip atidengdamas kiemą ir įleisdamas daugiau šviesos ir atverdamas daugiau augalijos. Po 1831 metų sukilimo, kurio vienas vadų buvo ir Panemunės pilies šeimininkas Gelgaudas, visas turtas buvo caro valdžios nusavintas. Nuo to laiko visas gyvenimas šioje pilyje sunyko. Praktiškai iki mūsų dienų šis statinys buvo bešeimininkis - neturėjęs rimtesnių savininkų, kas, pasirodo, Panemunės piliai išėjo į naudą. Pasirodo, šeimininkai būtų bandę įvesti savo tvarką - ne tiek išorėje, kiek viduje - išgriovę, pakeitę išplanavimą, - o dabar viskas liko nepaliesta. “Iki mūsų dienų išlikęs rezidencinių pilies rūmų užkonservuotas vidinis dekoras ir tipologinė struktūra. Kitiems dvarams ne taip pasisekė - vėlyvesnio laikotarpio statybo, arba pakeistos rekonstrukcijos ir stilistinės išraiškos. O šis grynuolis, buvęs griuvėsiuose, išliko. Ir yra galimybė tą grynuolį išvalyti, atidengti, restauruoti. Galime visuomenei parodyti ganėtinai išgrynintą to laikotarpio stilistikos rūminį statinį, jo interjerą”, - pasakojo V. Povilauskaitė, atkreipdama dėmesį ir į pilies eksterjerą, kurio istorija taip pat labai įdomi.

 Norėjo atkurti renesansinę pilį

Pasirodo, kaip turėtų atrodyti atkurta Panemunės pilis, vyko karštos diskusijos, diskutavo kartos paveldosaugininkų ir restauratorių. Senieji restauratoriai romantiškai svajojo atkurti renesansinę pilį. Toks sprendimas reiškė, kad turėjo atstatyti šiaurinį korpusą, kad pilis vėl būtų su vidiniu uždary kiemu, kad dalis vėlesnio laikotarpio, ypatingai interjere, turėjo būti nugriauta. Kadangi taip greitai darbai nevyksta, buvo laiku susigriebta - peržiūrėta koncepcija ir nuspręsta grįžti prie to, kaip yra kultūringame pasaulyje. “Kiekvienas laikotarpis turi teisę gyvuoti”, - pasakojo Vidutė. Taip buvo keičiamos ne tik koncepcijos, projektuotojai, rašomi nauji projektai ir dokumentacija. Profesionalai sprendė, kaip elgtis, kaip architektūriškai išspręsti, kad ir avis sveika, ir vilkas sotus.

Papildysime video.