Dovana viešajai bibliotekai iš arkivyskupo rankų

Gimtasis Kaunas jos prisiminimuose žibuoklių spalvos, o vasaros pas dieduką Kaimelyje – kaip prarastasis rojus. Taip apie Lietuvą autobiografinėje knygoje „Aštuoni lapai“, išleistoje 1956 metais Kanadoje, rašė Birutė Pūkelevičiūtė. Apie šią daugeliui nežinomą talentingą moterį jurbarkiečiams priminta spalio 24 dieną Jurbarko viešojoje bibliotekoje vykusioje literatūros popietėje, kur monografiją „Birutė Pūkelevičiūtė: širdy – likau kaunietė“ pristatė jos sudarytojai: muziejininkė dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Paaiškėjo, kad B. Pūkelevičiūtė yra arkivyskupo giminaitė –  pusseserė ir krikšto mama. Knygoje yra ir nuotrauka, kurioje mažasis Gintaras ant rašytojos rankų.

Prasidėjus karui B. Pūkelevičiūtei pavyko pasitraukti iš Lietuvos ir taip ištrūkti iš už geležinės uždangos. Kartu su bendraminčiais Henriku Nagiu, Alfonsu-Nyka Niliūnu ir kitais ji kūrė savąją Lietuvą išeivijoje, todėl žinoma, ryški ir vertinama Kanadoje bei JAV kūrėja menkai arba visai nežinoma Lietuvoje, kurią taip mylėjo.

Tą popietėje bibliotekoje sužinojome ne tik apie kūrėjos gyvenimą Lietuvoje ir veiklą išeivijoje, apie lietuvybės puoselėjimą, bičiulius, meilę teatrui, sugrįžimą į Lietuvą, bet ir galėjome pasiklausyti autobiografinio romano ištraukų (apie mylimą Kauną pavasarį), kurias skaitė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Martyna Gedvilaitė. Aktorė dainavo ir dainas, sukurtas pagal B. Pūkelevičiūtės eiles.

Kaip pasakojo V. Paplauskienė, Birutė nuo mažens buvo talentinga, drąsi, ryški asmenybė, žinanti, ko nori, ir viskas, ko ji imdavosi, jai sekdavosi: ir vaidmenis kurti, ir kritikų įvertintus romanus bei poeziją rašyti, ir piešti. Ji gebėjo telkti, organizuoti, apie ją norėjo burtis kiti. Nepamiršo ji ir mažiausiųjų – kūrė eiliuotas pasakas vaikams, kurias kartu su  bičiuliais aktoriais įrašė į garso plokšteles. Šių pasakų klausydamiesi išeivių vaikai mokėsi lietuvių kalbos. Krikštamotės įrašytas pasakas labai mėgo, jų klausėsi ir lietuvių kalbos taip mokėsi ir Čikagoje gimęs G. Grušas, kuris į Lietuvą atvyko tik apie 1992-uosius metus. Bibliotekoje buvo paleistas ir B. Pūkelevičiūtės pasakos „Skraidantis paršiukas“ įrašas.

Beje, visa lietuvybės palaikymo veikla išeivijoje puoselėjama pačių žmonių iniciatyva, pastangomis ir asmeninėmis lėšomis. Pajuokauta, kad nebuvo tokios ministerijos, kuri skirtų finansavimą.

Ypatingas Kaimelis

Susirinkusiems jurbarkiečiams (ir atvykusiems iš anapus Nemuno) neabejotinai įsiminė popietėje išgirstas faktas, susijęs su šalia Kidulių esančiu Kaimelio kaimu. Paaiškėjo, kad šis kaimas ypatingas ne tik rašytojai, bet ir arkivyskupui. Kaune gimusi ir augusi Birutė vasaras leisdavo Kaimelyje  pas mylimą dieduką – taip ji vadino Kaimelio kleboną kunigą Joną Jurgelionį. Apie šias vasaras, tarsi prarastąjį rojų, ji pasakoja ir savo knygose. O kunigas J. Jurgelionis užaugino sesers sūnų Praną, kuris užaugęs tapo G. Grušo tėvu. Anksti likęs be tėvų Pranas augo klebonijoje, o mokyklą lankė Jurbarke, į kurį keldavosi keltu per Nemuną. Naujoje knygoje apie B. Pūkelevičiūtę yra ir šio kunigo nuotrauka.

Ir dienoraščiai bei laiškai

Susidomėjusieji nauja knyga ją tikrai ras Jurbarko bibliotekoje, kuriai knygą tą šeštadienio popietę padovanojo pats arkivyskupas. Didelės apimties gražioje knygoje ne tik nuotraukos, bet ir B. Pūkelevičiūtės atsiminimai, laiškai, dienoraščiai, pasakojantys  apie teatrą ir gyvenimą. Yra ir kritikų atsiliepimai, ir Birutės piešiniai. Viskas pirmą kartą surinkta į vieną vietą ir paskelbta. Beje, tarp knygoje esančių laiškų – ir susirašinėjimas su bičiuliu Stasiu Santvaru. Šis poetas, dramaturgas, operos solistas yra gimęs netoli Seredžiaus, Rūstekonių kaime.

Būti arba žūti

Verta prisiminti ar atrasti talentingą kūrėją, apie kurią ją pažinojusi knygos sudarytoja V. Paplauskienė rašė: „Žavimės jos širdyje degusia neblėstančia, stebuklinga meile teatrui. Menininkė nuolat siekdama savo tikslo darė neįmanomus dalykus. Ant likimo kortos statydama: „arba būti – arba žūti“. Su šypsena tardama: „Gyvenimas per trumpas lošti iš skatikų.“ Ji mokėjo „nenuliūsti ties savo svajonių griuvėsiais…“ Prisikeldavo su dar didesne jėga ir ryžtu kantriai viską pradėti iš naujo, kol svajonė virsdavo realybe. Kūryba buvo jos gyvenimo esmė. Dalindama save teatrui, literatūrai, kinui, B. Pūkelevičiūtė siekė pakeisti pasaulį – padaryti jį gražesnį, geresnį ir tobulesnį.ׅ“

Straipsnis buvo paskelbtas 2026 m. 44-ame, lapkričio 6 dienos „Mūsų laiko“ numeryje.