Meno donkichotė Rugilė Sabonytė

Vilniuje gyvenanti jurbarkietė, aktorė, kurią mokė Oskaras Koršunovas, dabar garsėjanti savo meno projektais ir instaliacijomis. Tai – „Rugilės agentūros“ direktorė Rugilė Sabonytė, kurią respublikiniu mastu išgarsino instaliacija „Amžinai veiki“, pasakojanti apie... vyrų emocijas.

Kodėl vyrų? Paklausėme ne tik to. Pasikalbėjome su Rugile ir apie jos vaikystę Jurbarke, šeimą, darbą, pasaulį, meno paskirtį, laimę ir gyvenimo prasmę.

Klausiausi pokalbio su jumis Vilnius FM radijo laidoje „Savaitgalio dienoraštis“, kur daug kalbate apskritai apie vyrus. O man norėjosi išgirsti daugiau apie jus pačią – kaip jūs save pristatytumėte mūsų skaitytojams: kur gimėte, augote, kaip leidote laisvalaikį, ką patiko mokytis? Kokia jūs buvo paauglystėje – ar maištavote ir prieš ką?

Gimiau ir augau Jurbarke. Ten prabėgo mano vaikystė ir paauglystė – su daug judėjimo, smalsumo ir ieškojimų. Buvau gana aktyvus vaikas: daug skaičiau, bėgiodavau, man patiko mokytis. Ypač artima buvo lietuvių kalba ir literatūra – žodžiai, istorijos, žmonių išgyvenimai visada mane labai traukė. Paauglystėje pradėjau vaidinti. Dabar suprantu, kad tai buvo mano savotiška maišto forma ir būdas pažinti save. Per vaidybą galėjau išreikšti emocijas, kelti klausimus, kartais net pasakyti tai, ko realiame gyvenime galbūt nedrįsdavau. Mokykloje man visada buvo labai jautri patyčių tema. Aš jų labai nemėgau ir stengdavausi tam priešintis – gal kartais net per jautriai, bet man visada buvo svarbu teisingumas ir pagarba žmogui. Manau, tas jausmas – noras ginti silpnesnį ir kalbėti apie tai, kas skauda išliko su manimi iki šiol.

R. Sabonytės inicijuoto projekto „Amžinai veikia“ – šviesos ir garso instaliacijos, tyrinėjančios vyriškumo sampratą, akimirkos. Roberto Riabovo nuotr.

Pasidalinkite ryškiausiais prisiminimais iš vaikystės Jurbarke.

Nuo pat vaikystės svajojau, kad mano gyvenimas bus kupinas kelionių, kūrybos ir įdomių patirčių. Buvau labai smalsus vaikas – lankiau įvairius būrelius, bandžiau daug skirtingų veiklų, kol galiausiai atradau tai, kas man iš tikrųjų artima – teatrą. Pamenu, man labai patikdavo kurti istorijas, jas vaidinti, šokti, dainuoti. Su sese ir pusseserėmis net buvome sukūrusios savotišką „grupę“ – rengdavome koncertus savo tėvams, vaidindavome, dainuodavome. Tai buvo labai kūrybingas ir laisvas laikas, kupinas vaikiškos fantazijos. Turiu sesę – mus skiria tik 11 mėnesių. Visada juokaujame, kad užaugome beveik kaip dvynės. Nors esame labai skirtingos, mūsų ryšys ypatingas – visada palaikome viena kitą, galime pasikalbėti apie viską.

Mano tėvai ir seneliai iki šiol gyvena Jurbarke, todėl stengiuosi kuo dažniau juos aplankyti. Šeima man yra labai svarbi. Tėtis jaunystėje buvo šokėjas – kartu su sese šoko Jurbarko kolektyvuose „Nemunėlis“ ir „Šypsena“. Mama šiandien daug dėmesio skiria sportui, sveikam gyvenimo būdui, grūdinasi šaltame vandenyje ir užsiima savo veikla. Seneliai taip pat paliko ryškų pėdsaką mūsų šeimos istorijoje – pavyzdžiui, mano senelis iš tėčio pusės buvo Tauragės apskrities vyriausias architektas. Kalbant apie mano pačios šeimą – labai norėčiau ją sukurti. Kol kas vaikų neturiu, bet tikiu, kad tai ateis tinkamu metu. Man šeima visada atrodė viena gražiausių gyvenimo dalių, todėl jaučiu, kad ateityje ji tikrai bus svarbi ir mano gyvenimo dalis.

Kas ir kaip jus paskatino rinktis teatro būrelį? Kokie ryškiausi prisiminimai iš to laikotarpio?

Lankiau Jurbarko Konstantino Glinskio teatrą, jaunimo grupę, kuriai tuo metu vadovavo režisierė Agnė Banytė, o kūrybinėje kelionėje labai svarbus buvo ir režisierės Danutės Budrytės-Samienės palaikymas. Į teatrą mane atvedė smalsumas ir labai jautrus santykis su pasauliu. Jaučiau, kad manyje daug emocijų, klausimų, minčių, ir teatras pasirodė kaip vieta, kur visa tai galiu išreikšti. Kai nuėjau į atranką, labai greitai pajutau, kad esu savo vietoje. Tai buvo keistas, bet labai stiprus jausmas – tarsi grįžtum ten, kur visada ir turėjai būti. Teatre atradau bendraminčius žmones, kūrybos laisvę ir galimybę kalbėti apie tai, kas man svarbu.

Jurbarko K. Glinskio teatro jaunimo grupė po spektaklio „Viens, du, trys“, rež. Agnė Banytė. Aktorės: Guoda Mockaitytė, Samanta Pinaitytė, Miglė Smirnovaitė, Rugilė Sabonytė. Asmeninio albumo nuotr.

Ryškių prisiminimų iš to laikotarpio turiu labai daug, bet vienas stipriausių – pirmasis vaidmuo ir pirmasis tikras susitikimas su žiūrovu. Tą akimirką pajutau, kad per sceną galima dalintis vidine emocija, džiaugsmu, mintimis su kitais žmonėmis. Man, trylikametei paauglei, tai buvo labai stiprus patyrimas – suprasti, kad kūryba gali jungti žmones. Teatras ir jame sutikti žmonės mane labai daug ko išmokė. Drįstu sakyti, kad teatras mane tam tikra prasme ir užaugino – padėjo geriau suprasti save, savo jautrumą ir pasaulį aplink.

Kodėl pasirinkote studijuoti aktorystę? Kaip leidote tuos metus, kai nepavyko iš pirmo karto įstoti į aktorystės studijas? Kodėl nepersigalvojote?

Pasirinkti aktorystę mane labai stipriai paskatino žmonės, kurie pirmieji manyje pamatė šį kelią. Manimi tikėjo mano pirmoji teatro vadovė A. Banytė, taip pat didžiulį palaikymą jaučiau iš režisierės D. Samienės ir vyresnių trupės aktorių. Jie matė manyje potencialą ir vis padrąsindavo eiti šiuo keliu. Pamenu, po pirmojo spektaklio sau labai aiškiai pasakiau – noriu būti aktorė. Tas jausmas buvo labai stiprus ir tikras. Mano šeimoje aktorių nebuvo, tad esu pirmoji, pasirinkusi tokį kelią. Tačiau šeima visada palaikė mano pasirinkimus ir kūrybinius ieškojimus. Pirmą kartą į aktorystės studijas neįstojau. Tuo metu nusprendžiau išvykti iš Lietuvos – pakeliauti, pabūti su savimi, pamatyti pasaulį. Tai buvo labai svarbus laikas, kuris leido dar labiau suprasti, ko iš tikrųjų noriu. Nors galėjo atrodyti, kad tai nesėkmė, viduje jaučiau labai stiprų tikėjimą, kad mano laikas dar ateis. Tas vidinis balsas neleido persigalvoti. Priešingai – jis tik dar labiau sustiprino mano apsisprendimą. Ir galiausiai taip ir nutiko: antrą kartą stojau ir įstojau į režisieriaus Oskaro Koršunovo vadovaujamą aktorių kursą. Tai buvo momentas, kai supratau, kad kartais reikia kantrybės ir tikėjimo savo keliu.

Jūsų studijų kurso režisierius buvo pats Oskaras Koršunovas. Papasakokite, ko jis jus ir kaip mokė, žinant, kad iki tol jūsų režisierės buvo moterys.

Tiesą sakant, tarp lyčių skirtumo mokyme aš labai neišskirčiau. Į abu savo mokytojus – tiek Agnę Banytę, tiek Oskarą Koršunovą – visada žiūrėjau kaip į šios srities profesionalus, kurie gyvenimą jaučia labai plačiai ir drąsiai. Man buvo svarbiausia jų požiūris į teatrą, į žmogų ir į kūrybą. Su abiem sutariau labai gerai. Jie gana greitai pastebėjo mano jautrią, emocingą prigimtį ir tai, kad man labai svarbu personažą ne tik suvaidinti, bet ir išgyventi iki galo. Agnė buvo pirmoji, kuri pamatė mano jautrumą ir leido jam būti – ji skatino pasitikėti savo vidiniu pasauliu. Oskaras savo ruožtu labai skatino drąsą. Jis jautė mano didžiulę meilę teatrui ir ragino nebijoti eiti iki galo – būti scenoje atvirai, tikrai, neslėpti emocijos. Tai buvo labai svarbi pamoka. Jeigu reikėtų apibendrinti, sakyčiau, kad jų mokykla man pasirodė gana artima – abiejų požiūryje jaučiau pagarbą kūrybai, žmogaus vidiniam pasauliui ir tiesai scenoje. Skirtumo tarp jų kaip mokytojų aš nepajutau – abu man davė labai svarbius pamatus ir tikėjimą tuo, ką darau.

Kiek teatro dabar yra jūsų gyvenime? Kur vaidinate ir kokius vaidmenis atliekate? Kur jus galima pamatyti scenoje? Kokius vaidmenis jums teko, tenka vaidinti?

Šiuo metu teatro mano gyvenime beveik nebeliko. Po studijų dar teko sukurti keletą vaidmenų tiek teatre, tiek kine, tačiau vėliau sąmoningai nusprendžiau keisti kryptį. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas – greičiau vidinis suvokimas, kad noriu iš gyvenimo ir kūrybos daugiau nei vien tik būti teatro ar kino aktore. Laikui bėgant pradėjau vis daugiau galvoti apie savo idėjas, projektus, apie tai, ką pati galiu sukurti ir kokią vertę galiu duoti žmonėms. Taip natūraliai atsirado noras organizuoti ir kurti savo projektus. Šiandien būtent čia matau daug prasmės – kurti iniciatyvas, kurios jungia žmones, skatina dialogą, kelia svarbius klausimus ir gali įkvėpti pokyčiams. Aktorystė man davė labai daug – jautrumą, gebėjimą girdėti žmogų, suprasti emociją. Visa tai šiandien atsinešu ir į savo kuriamus projektus.

Studijoje pas menininką Robertą Narkų, kuris yra vienas ryškiausių Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų, kurio darbai jungia performansą, fotografiją, videomeną, socialines skulptūras. Antono Turkou nuotr.

Kaip paprastai pasakytumėte, kokia yra pagrindinė jūsų veikla, kitaip tariant, iš ko jūs duoną valgote?

Šiuo metu dirbu Executive MBA studijų programos vadybininke privačiame ISM universitete Vilniuje. Tai labai dinamiška aplinka, kurioje kasdien susitinku su verslo lyderiais, vadovais ir žmonėmis, kurie nuolat siekia augti bei kurti pokyčius. Man patinka būti šio proceso dalimi ir matyti, kaip žmonės plečia savo mąstymą ir galimybes. Taip pat vykdau ir individualią veiklą. Kuriu projektus, kuriuose žiūrovams stengiuosi suteikti patirtį per meną – parodas, instaliacijas, kūrybinius susitikimus. Mane labai domina erdvės, kuriose žmonės gali sustoti, patirti, susimąstyti ar kitaip pažvelgti į save ir pasaulį. Jeigu reikėtų paprastai atsakyti, iš ko „valgau duoną“, sakyčiau taip: viena mano gyvenimo dalis yra darbas universitete, o kita – kūrybiniai projektai ir idėjos, kurios leidžia man realizuoti savo kūrybinę pusę. Abi šios veiklos man labai svarbios ir viena kitą gražiai papildo.

Kaip leidžiate laisvalaikį? Kur ir kada jaučiatės geriausiai?

Laisvalaikį dažniausiai leidžiu gamtoje, su draugais. Ten jaučiuosi geriausiai – gamta man padeda sustoti, atsikvėpti ir sugrįžti į save. Mėgstu laiką, kai galiu atsiriboti nuo išorinių dirgiklių, nuo nuolatinio skubėjimo, informacijos srauto. Tos paprastos akimirkos gamtoje – pasivaikščiojimai, pokalbiai su artimais žmonėmis, tyla – man yra tikras poilsis. Tada atsiranda daugiau ramybės, aiškumo ir džiaugsmo pačiu gyvenimu. Geriausiai jaučiuosi tada, kai galiu būti autentiška – kai nereikia niekur skubėti, kai esu tarp žmonių, su kuriais gera būti, arba tiesiog gamtoje, kur viskas labai tikra ir paprasta.

Ar kada jautėte esanti iš mažo miesto? Kiek tas mažo miestelio „backgroundas“ padeda ar padėjo gyvenime siekiant tikslų, atrandant save, o kiek jis trukdo?

Niekada nejaučiau, kad esu iš mažo miesto. Greičiau priešingai – tai manyje užaugino labai stiprų norą pamatyti pasaulį, kurti ir ieškoti daugiau galimybių. Nuo mažens jaučiau didelį smalsumą gyvenimui, todėl natūraliai atsirado ir motyvacija eiti, bandyti, atrasti. Man atrodo, kad augant mažesniame mieste dažnai pats turi susikurti galimybes. Didmiestyje jų galbūt daugiau jau yra – gali rinktis. O mažame mieste dažniau mokaisi būti kūrėju: ieškai, sugalvoji, darai. Galbūt būtent tai mane ir užaugino – tas jausmas, kad jei kažko nori, turi pats žengti pirmą žingsnį ir susikurti savo kelią. Todėl Jurbarkas man niekada nebuvo kliūtis. Priešingai – jis buvo labai svarbus pamatas. Būtent ten atsirado mano smalsumas, kūrybiškumas ir noras siekti savo tikslų. Galėčiau net sakyti, kad tai labiau motyvavo, nei trukdė.

Raimedo Latvio kolekcijos „Niekada nedarykite šios stiliaus klaidos“ pristatymo akimirkos galerijoje „Vartai“. Domanto Umbraso / LRT nuotr.

Jus išgarsinęs projektas „Amžinai veikia“ daug pasakoja apie vyrų problemas. Ar nekilo mintis kalbėti apie kitas problemas: atskirtį regionuose, gyvenančių mažuose miesteliuose, kaimuose kompleksus, nepasitikėjimą ar net kultūrinę atskirtį? O gal nejaučiate, kad tai yra problema?

Apie tai galvoju gana dažnai. Kartais pagalvoju, ką galėčiau atvežti ar sukurti Jurbarkui, tačiau kartu jaučiu ir didesnę atsakomybę – tai mano miestas, mano žmonės. Todėl visada kyla klausimas: ar tai bus jiems artima, ar aktualu, ar priims. Kalbant apie atskirtį, man atrodo, kad dalį jos mes patys susikuriame savo požiūriu. Vis dažniau girdžiu kalbant apie poreikį stiprinti ryšį su regionais ir kultūros lauke tikrai matau pokytį – vis daugiau kūrėjų savo projektus veža ne tik į didmiesčius, bet ir į mažesnius miestus. Man atrodo, kad atskirtis labiausiai mažėja tada, kai iš tikrųjų susitinki su bendruomene – kai klausaisi, kuo žmonės gyvena, kas jiems svarbu, kas juos jaudina. Tuomet ir kultūrinės iniciatyvos atsiranda daug natūraliau, nes jos tampa ne primestos iš išorės, o gimsta iš dialogo. Kartais pagalvoju, kad ir Jurbarke galėtų atsirasti daugiau įvairių, netikėtų kultūrinių iniciatyvų – ne tik koncertų ar komercinio teatro, bet ir projektų, kurie kviečia žmones patirti, mąstyti, kalbėtis. Man atrodo, tokioms idėjoms žmonės regionuose yra labai atviri – gal kartais net labiau nei mes patys įsivaizduojame.

Kodėl jums svarbu stengtis pažinti vyrus? Kodėl ne moteris, apie kurias taip pat yra daug stereotipų? Ką ir kaip papasakotumėte apie moteris? Kokias meno išraiškas pasirinktumėte ir kodėl?

Man visada buvo labai svarbus dialogas tarp žmonių. Nuo pat vaikystės kažkaip natūraliai geriau sutardavau su berniukais, todėl man visada buvo įdomu suprasti, kaip jie mąsto, kuo gyvena, kas vyksta jų viduje. Tas smalsumas išliko ir vėliau – noras ne vertinti ar teisti, o pažinti. Kita vertus, gyvename visuomenėje, kurioje moterys vis dar dažniau patiria smurtą ar emocinę prievartą, todėl man svarbu kalbėti ir apie šias temas. Mano kurta instaliacija apie vyrus iš esmės ir buvo bandymas pažvelgti giliau – pabandyti suprasti jų vidinį pasaulį, emocijas, motyvus. Kartais stiprios, neišreikštos emocijos virsta pykčiu ar destrukcija, o tai galiausiai sužeidžia tiek patį žmogų, tiek aplinkinius.

Jeigu kurčiau projektą apie moteris, tikriausiai rinkčiausi panašias meno formas – instaliaciją, garsą, tekstą, erdvę, kuri įtrauktų žiūrovą ir leistų patirti, o ne tik stebėti. Man įdomus menas, kuris leidžia žmogui sustoti ir trumpam pabūti kito žmogaus patirtyje. Iš esmės nemanau, kad vyrai ir moterys yra labai skirtingi. Mes visi turime savo patirtis, jautrumą, baimes, lūkesčius. Dažnai mus labiau išskiria ne prigimtis, o visuomenės sukurti vaidmenys ir stereotipai. Todėl man svarbiausia ne lyginti, o ieškoti supratimo – kaip galime vieni kitus geriau išgirsti ir suprasti.

Tabu temos ne tik vyrams, bet ir moterims. Kokios jos? Ar apie viską galima kalbėti? Kokios temos yra tabu asmeniškai jums?

Man atrodo, kad daug tabu temų vis dar susijusios su identitetu – su tuo, kas mes esame ir kokie, visuomenės akimis, turėtume būti. Ypač tai jaučiama kalbant apie grožį, kūną, apie tam tikrą „idealios moters“ ar „idealaus vyro“ vaizdinį, kuris dažnai būna primetamas iš išorės. Moterys vis dar susiduria su stipriu spaudimu atitikti tam tikrus standartus – kaip turi atrodyti, elgtis, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Apie tai kalbėti vis dar nėra lengva, nes už šių temų slypi daug asmeninių išgyvenimų, nepasitikėjimo savimi ar visuomenės vertinimo baimės. Apskritai man atrodo, kad apie daug ką galima ir reikia kalbėti. Tik svarbu, kaip tai darome – su pagarba, jautrumu ir noru suprasti, o ne smerkti. Asmeniškai man pačiai vis dar jautrios temos yra susijusios su žmogaus identitetu, saviverte ir tuo, kaip mes patys save matome visuomenės kontekste. Tai temos, kurios reikalauja labai daug atvirumo, bet kartu jos ir padeda geriau pažinti save.

Papasakokite apie pačios artimiausius jus supusius ir supančius vyrus.

Mano artimiausi šeimos vyrai visada buvo labai žemiški, paprasti žmonės, dirbantys kasdienius darbus. Galbūt būtent iš jų ir išmokau vertinti paprastumą, darbštumą bei nuoširdumą. Jie niekada daug nekalbėdavo apie jausmus, bet savo rūpestį dažniausiai parodydavo darbais – buvimu šalia, atsakomybe už šeimą, kasdieniu rūpesčiu. Augant šalia tokių vyrų man visada buvo įdomu stebėti jų pasaulį – kaip jie mąsto, kaip jaučia, nors dažnai to garsiai ir nepasako. Galbūt iš čia ir atsirado mano smalsumas geriau suprasti vyrus, jų vidinį pasaulį ir tai, ką jie išgyvena.

Kiek jums yra svarbi gimtinė, gimtasis kraštas? Ar jaučiatės tiesiog pasaulio piliete?

Į Jurbarką sugrįžtu gana dažnai, nes čia gyvena mano tėvai, su kuriais turiu labai artimą ryšį. Man šis miestas yra be galo svarbus – čia prabėgo mano vaikystė, čia augau, mokiausi, čia gimė pirmosios svajonės ir pirmieji vaidmenys. Kiekvieną kartą sugrįžusi jaučiuosi tarsi grįžusi namo. Kai norisi trumpam pabėgti nuo miesto tempo, visada traukia būtent čia. Jurbarke yra kažkas labai paprasto ir tikro – daug tylos, gamtos, ramybės. Kuo daugiau metų praeina, tuo labiau jaučiu dėkingumą šiam kraštui ir žmonėms, kurie mane augino, mokė ir formavo. Jurbarkas man visada bus vieta, į kurią norisi sugrįžti.

Ar menas gali išgelbėti pasaulį ir kaip? Ypač dabar, kai pasaulį krečia karai, chaosas. Ar menas gali prisidėti, kad nuoširdumo ir tikrumo būtų daugiau?

Menas visais laikais buvo ir bus tam tikras žmonijos inkaras, kuris neleidžia visiškai pasiduoti chaosui ar prarasti tikėjimo žmogumi. Kai pasaulis patiria neramius laikus, menas dažnai tampa vieta, kur galime sustoti, susimąstyti ir iš naujo prisiminti, kas mes esame. Man atrodo, kad viena svarbiausių meno paskirčių – kalbėti apie žmogų ir kurti žmogui. Per meną mes galime geriau pažinti save, savo emocijas, savo santykį su kitais ir su pasauliu. Kartais vienas kūrinys gali pasakyti daugiau nei ilgi paaiškinimai. Vis labiau suprantu, kad labai svarbu, jog menas būtų kuo arčiau žmonių. Kad jis neatskirtų, o priešingai – jungtų. Kad padėtų tirpdyti atskirtį tarp skirtingų patirčių, skirtingų žmonių ar net skirtingų bendruomenių. Galbūt menas tiesiogiai pasaulio neišgelbės, bet jis tikrai gali padėti mums išlikti jautriems, atviresniems ir sąžiningesniems vieni su kitais. O nuo to, man atrodo, ir prasideda tikri pokyčiai.

Žinome, kad prisidėjote prie paramos Ukrainai. Ar galite papasakoti, kaip ir kodėl jums buvo svarbu prisidėti?

Prisidėjau prie „Stand with Ukraine“ aukciono, kurį organizavo „Stiprūs kartu“, „Demus Asset Management“ ir galerija „VARTAI“. Tuo metu dirbau su galerija, o mano pagrindinė atsakomybė buvo komunikacija. Tai buvo labai prasmingas projektas, kuriame menas tapo būdu telkti žmones ir rinkti paramą Ukrainai. Man buvo svarbu prisidėti, nes karo akivaizdoje negali likti abejingas. Kiekvienas gali padaryti tiek, kiek leidžia jo galimybės – vieni padeda finansiškai, kiti savo darbu, laiku ar idėjomis. Labai įsiminė vieno mano kolegos, dirbančio Ukrainoje, pasakyti žodžiai: ukrainiečiams svarbu jausti, kad jie nėra vieni. Kartais net pats buvimas šalia, dėmesys ir palaikymas jiems yra labai svarbus. Todėl man atrodo, kad padėti galima įvairiai – svarbiausia nelikti abejingiems ir ieškoti būdų, kaip būti naudingu. Net ir maži veiksmai kartu gali sukurti labai didelį palaikymą.

Man mene svarbiausia, kad žmogus, išėjęs iš susitikimo su kūriniu, kažką išsineštų su savimi – galbūt šviesos, įkvėpimo, naują mintį, o kartais tiesiog palengvėjimą. Kartais menas net padeda rasti atsakymus į klausimus, kurių patys dar nebuvome iki galo suformulavę. Man atrodo, kad menininko misija iš esmės yra gana paprasta, bet kartu labai svarbi – būti savotišku laidininku nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Per save praleisti laikmečio jausenas, žmonių patirtis, klausimus ir per kūrybą juos perduoti kitiems. Kartais menininkai iš tiesų primena savotiškus donkichotus – jie tiki idėjomis, kurios ne visada iš karto suprantamos ar priimamos. Tačiau būtent tas tikėjimas ir leidžia atsirasti naujoms mintims, naujiems būdams kalbėti apie žmogų ir pasaulį. Galbūt dėl to menininkuose yra ir šiek tiek filantropijos – noro kurti ne tik sau, bet ir žmonėms.

Minėjote, kad jums patinka žmonės su vertybėmis. Kokie tai žmonės ir kokios jums imponuojančios vertybės? Kiek tokių buvo, yra jūsų aplinkoje? Ar jūs pati save tokia laikote?

Man svarbiausia vertybė visada buvo pagarba. Pagarba žmogui, jo pasirinkimams, jo patirčiai ir skirtingumui. Man atrodo, kad iš pagarbos natūraliai gimsta ir kitos labai svarbios savybės – empatija, gebėjimas išgirsti kitą, suprasti, kas jam svarbu. Taip pat man labai artimas gerumas. Paprastas, kasdienis gerumas – kai žmogus gali būti atidus kitam, padėti, palaikyti, net ir mažais dalykais. Būtent šiomis vertybėmis stengiuosi vadovautis savo gyvenime. Žinoma, visi mes mokomės visą gyvenimą, bet man svarbu nepamiršti žmogiškumo. Man labai pasisekė, kad savo aplinkoje turiu nemažai tokių žmonių – tiek šeimoje, tiek tarp draugų ar kolegų. Jie man nuolat primena, kad tikros vertybės dažniausiai yra labai paprastos, bet būtent jos ir kuria stipriausius ryšius tarp žmonių.

Dvyliktokams linkite būti drąsiems – tikėti savimi, drąsiai siekti tikslų ir nebijoti prašyti pagalbos. Ko sau palinkėtumėte ateityje – kokią save įsivaizduojate po 20–30 metų – kur, kokią ir kodėl norėtumėte save matyti, ką veikti? Ką sau dabar patartumėte, projektuodama į ateitį?

Kaip ir dvyliktokams, taip ir sau pačiai kiekvieną dieną primenu labai paprastą dalyką – nepasiduoti. O jeigu tampa per sunku, nebijoti prašyti pagalbos. Man atrodo, kad tai yra viena svarbiausių stiprybės formų. Žvelgdama į ateitį, įsivaizduoju save žmogumi, kuris dar daugiau savo laiko ir energijos skiria prasmingoms iniciatyvoms. Norėčiau turėti fondą ir užsiimti filantropine veikla, kuri realiai prisideda prie žmonių gerovės – padeda, įkvepia, kuria galimybes. Taip pat norėčiau būti dar atsparesnė gyvenimo iššūkiams, išlaikyti vidinę ramybę ir tikėjimą tuo, ką darau. Man svarbu, kad ir po daugelio metų galėčiau jausti, jog mano veikla turi prasmę ir kad ji kažkaip prisideda prie žmonių gyvenimų. O sau šiandien tikriausiai palinkėčiau neprarasti smalsumo, tikėjimo ir drąsos eiti savo keliu – net tada, kai jis nėra pats lengviausias.

Ar esate laimingas žmogus?

Taip, galiu pasakyti, kad esu laiminga. Didelę laimės dalį man suteikia žmonės, kurie yra šalia – mano šeima, draugai, artima aplinka, kuri palaiko ir leidžia jaustis savimi. Man laimė pirmiausia yra jausmas, kad esi laukiamas ir mylimas. Kad turi žmonių, su kuriais gali dalintis savo džiaugsmu, abejonėmis ar svajonėmis. Bet kartu laimė ateina ir iš vidaus – iš gebėjimo priimti save, vertinti tai, ką turi, ir jausti dėkingumą už gyvenimą. Man atrodo, kad laimingam būti padeda paprasti dalykai: ryšys su žmonėmis, prasminga veikla, galimybė kurti ir jausti, kad esi reikalingas. Kai visa tai susijungia, atsiranda tas labai paprastas, bet stiprus jausmas – kad esi savo vietoje.

Meno vadybininkė R. Sabonytė su aktore Monika Valkūnaite kino apdovanojimų renginyje „Sidabrinės gervės“.

Trumpi klausimai

Kokią knygą šiuo metu skaitote? Peter Wohlleben „Paslaptingas medžių gyvenimas“.

Koks būtų jūsų svajonių vaidmuo? Nina iš Antono Čechovo pjesės „Žuvėdra“.

Jei turėtumėte galimybę pakviesti į savo projektą bet kokį žinomą žmogų, ką kviestumėte ir kodėl? Arvydą Sabonį. Jis man atrodo viena įdomiausių asmenybių Lietuvoje – žmogus, kurį pasiekti nėra paprasta, o tai dar labiau intriguoja.

Silpnybė, kurios norėtumėte atsikratyti? Saldumynai.

Jūsų mėgstamiausias Oskaro Koršunovo spektaklis? „Žuvėdra“.

Įsimintiniausias jums pasakytas komplimentas? Neturiu.

Patraukliausia vyrų charakterio savybė? Rūpestis.

Kokių baimių turite? Aukščio.

Kokių žmonių nemėgstate? Piktų ir veidmainiškų.

Jei turėtumėte galimybę susitikti su Donaldu Trumpu ar Vladimiru Putinu – ką jiems pasakytumėte? Pabaikite karą. Dabar.

Ko norėtumėte išmokti ir kodėl? Norėčiau išmokti vokiečių ir ispanų kalbas – tai praturtintų mane ir atvertų daugiau pasaulio.

Kas jums yra meilė? Abipusė pagarba, rūpestis ir gebėjimas būti vienas kitam atrama.

Žurnalo leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.