Pasivaikščiojimas ant Seredžiaus piliakalnio: nuo Palemono iki Atgimimo (NUOTRAUKOS)

Archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius rugsėjo 13-ąją pakvietė pasivaikščioti ant Seredžiaus piliakalnio. Tiesa, pasivaikščiojimas nebuvo ilgas, teko tiesiog užkopti į piliakalnį daugybe laiptelių (reikia pripažinti, lengva nebuvo), tačiau nuo Palemono kalno viršaus atsiveriantys fantastiški Nemuno slėnio vaizdai bei įdomūs archeologo pasakojimai atpirko viską.

Šis pasivaikščiojimas – Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos organizuoto ciklo „Dzūkija–Suvalkija: Nemuno piliakalnių maršrutas“ dalis. Devyniose saugomose teritorijose rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais vykę renginiai kvietė piliakalnius pažinti ne tik kaip kraštovaizdžio vietas, bet ir kaip gyvus istorijos, archeologijos ir kultūrinės atminties liudininkus. Ciklas skirtas 2026 m. Europos paveldo dienoms „Kultūros paveldas: saugok, puoselėk, atgaivink“.

Pieštvės piliis

Pasak V. Vaitkevičiaus, įdomu, kad ant Seredžiaus piliakalnio stovėjusi Pieštvės pilis buvo pavadinta ne netoliese tekančio Nemuno ar Dubysos, o mažulyčio Pieštvės upeliuko vardu. „Prigimtinių religijų pasaulėžiūra visa kitokia nei krikščionybės. Matyt, šios vietos gyventojų tapatybė nuo senų laikų buvo susieta su tuo Pieštvės upeliu. Jis čia buvo iš esmės svarbus“, – svarstė archeologas, nebandydamas spėti, kodėl Pieštvė buvusi tokia svarbi, bet pateikdamas panašius pavyzdžius, susijusius su Alytumi, Ukmerge, Merkine.

Šimtametis karas

Pieštvė, kaip ir Junigeda Veliuonoje, buvo vienas iš svarbiausių lietuvių atsparos taškų kovose su kryžiuočiais. Tas žiaurus ir ilgas karas, prasidėjęs 1283 metais ir pasibaigęs Žalgirio mūšiu 1410-aisiais, tęsėsi 128 metus, jame kovojo net penkios mūsų protėvių kartos. Remdamiesi šaltiniais (daugiausia – vokiečių kronikomis) istorikai suskaičiavo, kad per visą karo laikotarpį išilgai Nemuno įvyko 162 karo žygiai: 133 surengė ordinas, 29 – lietuviai. Trečdalį viso puolimo sudarė žygiai pačiu Nemunu, todėl palei jį buvo pradėta kurti gynybinių pilių liniją. Pasak archeologo, šis gynybinis projektas pradėtas dar tada, kai Lietuvą valdė broliai Butigeidis ir Pukuveras (Butvydas), o vėliau jų darbą tęsė vyresnysis Gedimino brolis Vytenis. Beje, Vytenio laikais lietuviai jau turėjo ir Nemunu plaukiojusį laivyną, kuriuo sėkmingai vykdė karines operacijas, pavyzdžiui, pagrobė saloje prie Ragainės ganytus ordino riterių žirgus.

Pirmą kartą Seredžiuje stovėjusi pilis kronikoje paminėta 1293 m. liepos 25 d., paskutinį – 1413 m. sausio 26 d., jau po Žalgirio mūšio. „Tai reiškia, šita pilis išbuvo per visą to neįtikėtinai ilgo, daugiau kaip šimtą metų trukusio karo laikotarpį, ir visą laiką ji vaidino vaidmenį: sekėsi, nesisekė, apginta, sudeginta, vėl atstatyta. Ji visą laiką buvo vieta, dėl kurios ta kova vyko. O finale reikia pasakyti, kad mes atsilaikėm“, – pasakojo V. Vaitkevičius. Iš jurbarkiškio istoriko Romo Batūros sudaryto žemėlapio, pridėto prie lietuvių kalba išleistos Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, matyti, kad pilys „rekordininkės“, daugiausia kartų pultos kryžiuočių, yra Veliuona ir Seredžius, kaip skydas vėl ir vėl atlaikydavusios puolimus. „Pieštvės ir Veliuonos pilys yra kaip seserys, kurios visą laiką yra kartu ir jų likimas labai panašus“, – sakė V. Vaitkevičius.

Dar venas dalykas, kurį pabrėžė archeologas, – prie Nemuno stovėjusių pilių įgulos buvo ne kokių nors šiose vietose įsikūrusių atskirų izoliuotų bendruomenių gyventojai, o profesionalūs kariai. Pilys būdavo aprūpinamos maistu, jose dirbo aptarnaujantis personalas: virėjai, kalviai ir pan. Kariai būdavo keičiami – išvykusius pailsėti ar gydytis žaizdų pakeisdavo kiti. „Tokia tarnyba pasienio pilyje, kur bet kada gali tave užpulti ir tu turi gintis“, – sakė archeologas.

Geležies amžiaus pylimas

Piliakalnį, pasak V. Vaitkevičiaus, gynybiniu įtvirtinimu padaro ne kalnas, o pylimas. Ant Seredžiaus piliakalnio esantis pylimas išties įspūdingas – siekia apie 8 metrus aukščio ir visas yra supiltas žmonių („kepurėmis, prijuostėmis, batais, šalmais, kastuvais, vežimais“, – šypsojosi archeologas).

2025 metais Seredžiaus piliakalnyje buvo atlikti VšĮ „Istorijos atradimai“ inicijuoti žvalgomieji tyrimai, kuriuos vykdė archeologas Gintautas Zabiela kartu su vokiečių archeologu Timo Ibsen. Šių tyrimų metu į pylimą iki 8 m gylio įkaltas zondas – grąžtas, leidžiantis pasiekti gilius kultūrinius sluoksnius. Paaiškėjo, kad Seredžiaus piliakalnio pylimas supiltas trimis etapais: pirmasis –  iki 3,3 m aukščio, antrasis siekė 6 m aukščio nuo pagrindo ir trečiasis – dabar matomas pylimas, zondo vietoje siekiantis 7,5 m aukščio.

Labiausiai netikėtas istorikams pasirodė pirmųjų dviejų pylimo lygių supylimo laikas. Jei trečiasis, viršutinis, beveik neabejotinai supiltas prasidėjus kovoms su kryžiuočiais, pirmasis ir antrasis sluoksniai, kurių supylimo laikas nustatytas naudojant ¹⁴C, radioaktyviosios anglies, metodą, pasirodė esantys senesni daugiau nei tūkstančiu metų: I a. pradžios – III a. vidurio, maždaug nuo 1 iki 257 mūsų eros metų. („Tokiu būdu 2 apatiniai zonde išskirti pylimo aukštinimo etapai yra iš geležies amžiaus romėniškojo laikotarpio. Tokių aukštų romėniškojo laikotarpio piliakalnių pylimo Lietuvoje iki šiol nefiksuota“, – rašo G. Zabiela).

„Šita žinia yra labai netikėta, nes pirmame, antrame ar trečiame amžiuje kad būtų supilti tokie pirmieji pylimai, kurie čia buvo supilti, turbūt iki šiol niekur Lietuvoj taip nėra rasta. Ir tai labai įdomu“, – sakė V. Vaitkevičius. O labiausiai esą įdomu dėl to, kad būtent šį kalną legendinė tradicija sieja su Palemonu, kuris I amžiuje į Lietuvą atplaukė iš Romos, bėgdamas nuo imperatoriaus Nerono persekiojimo.

Palemono legenda

Palemono legenda užrašyta XVI amžiuje, kai Lietuvos istoriją pagaliau nusprendė rašyti patys lietuviai. „Tikriausiai kancleris Albertas Gošautas arba jo aplinkos žmonės, galbūt ir Žygimantas Senasis pasakė: gana, viskas, už mus jau rašė, o dabar parašysim mes. Didžioji kunigaikštystė klesti, raštininkų užtenka, visi, kas ką žino, traukia iš stalčių, kas ten buvo užrašyta“, – šypsojosi archeologas, pasak kurio, pats seniausias liudijimas, užrašytas Lietuvos metraštyje, buvęs papasakotas paties Vytauto, apie tai, kaip jis pabėgo iš Marienburgo, iš Kryžiuočių ordino nelaisvės.

V. Vaitkevičiaus teigimu XVI amžiaus pradžios Lietuvos visuomenei reikėjo pabrėžti savo sąsają su Romos respublika, nes ponai, matydami, kad stiprėja didžiojo kunigaikščio valdžia, norėjo padaryti viską, kad išsaugotų savo valdžios dalį, nenorėjo visko perleisti į absoliutaus valdovo rankas. Tad siekta priminti, kad jie yra romėnų palikuonys, respublikos tradicijas tęsiantys nuo seniausių laikų.

Palemono sapnas

Visi žino Gedimino sapną, bet, pasirodo, Palemoną į Lietuvą atvedė taip pat sapnas. Jį savo veikale „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ – pirmojoje spausdintoje Lietuvos istorijoje – užrašė karo inžinierius Motiejus Strijkovskis (beje, nuo 1582 iki maždaug 1593 metų buvęs Jurbarko klebonu – apie tai „Mūsų laikas“ jau rašė, – aut. past.). Šią knygos ištrauką, paties išverstą, ant piliakalnio perskaitė V. Vaitkevičius.

„Kunigaikšti šlovingas, mes tave sergime, mes tave vedame per putotus vandenis ir tau rodome kelią. Tau lemta per palikuonis gausinti tautą, bet tu, Palemone, čia neapsistoki. Tu, Palemone, toliau turi irtis, nes dievo pranašystei privalu nusilenkti. Yra žemė, žaviomis pievomis turtinga, maisto gausa jai nėra lygių. Atrodo, pati Cerera čia yra gimusi. Prūsai, rusai, mozūrai, lenkai tą kraštą supa. Valstybė tai šlovinga, narsi. Joje iš senų laikų pilna miškų, žvėrimis gausių. Gepidai joje, taurių gotų palikuonys, gyvena, giriose tankiose jie su žvėrimis klajoja. Kelkis, kelkis, kelkis, bures vėjui pūsti leisk. Dievas lydės, pažadėtoje žemėje apsistok“, – kelyje sustojusiam Palemonui per sapną kalbėję jo namų dievai. Pasitaręs su savuoju astronomu, kunigaikštis plaukė toliau. „Ilgai buvo jų plaukta ir viskas sekėsi, ir štai iš tolo Palemonas žalią mišką pamatė, iš marių krantą kalvotą, ir sušuko iš džiaugsmo: „Štai pažadėtoji žemė matosi, jau šviečia mums dievų duota“. Ir atrado čia žmones miškinius, sunku buvo su kalbėtis. Tie žmonės kalbėjo: ką, kur, keip, kuo – šitaip mikčiojo“, – taip lenkas M. Strijkovskis aprašė Palemono atvykimą į Lietuvą ir susitikimą su šio krašto gyventojais.

Palemonaičiai

Anot legendos, atvykęs Palemonas ir jo palikuonys ėmė valdyti visą Lietuvos teritoriją. Iš trijų jo sūnų, Barkaus, Kuno ir Spėro, palikuonių turėjęs tik Kunas, kurio sūnui Gimbutui duota valdyti visa vakarinė Lietuvos dalis, Žemaitija, o Kerniui atiteko rytinė dalis, Aukštaitija. Po ilgo laiko pasibaigus vakarinei palemonaičių šakai, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė susijungė, tris iki tol buvusias lokalias kunigaikštystes, Aukštaičių, Žemaičių ir Naugarduko, pradėjus valdyti vėlgi palemonaičiui Šventaragiui, Utenio sūnui. Šį valdovą istorikai sieja su Mindaugu arba Mindaugo tėvu.

Legendinių palemonaičių dinastijai nutrūkus, juos pakeitė gediminaičiai. „Sulig šita vietą įvyksta dar vienas svarbus dalykas. Visi palemonaičiai yra Kentauro herbo, Kentauras šiaip yra užkariautojo ženklas. O šitoj kartoj, konkrečiai Narimantas (vienas iš paskutiniosios kartos palemonaičų, – aut. past.), sako: viskas, aš pasiimu herbą, kuris vaizduoja valdovą su pakeltu kalaviju, kuris gina savo šalį nuo įsiveržusių priešų. Sulig Kentauro pabaiga baigiasi Palemono epocha, legendinė. Kiek ji truko, tiksliai nežinom. Prasideda gediminaičiai, ir prasideda Vytis“, – pasakojo V. Vaitkevičius.

Palemono tradicija, anot istoriko, to meto žmonėms buvo labai svarbi, nes legendinių palemonaičių žemės ir jų įkurti miestai apėmė LDK pradžios žemes, Lietuvos valstybės įsikūrimą. Dar vienas įdomus pastebėjimas – archeobotanikas Karolis Minkevičius nustatė, kad Lietuvoje rugiai masiškai išplito tik apie IX–X amžių, iki tol jie buvo pasirodę I–III amžiuje, bet neįsitvirtino Tačiau jų plitimas buvo labai panašus į Palemono vaikų ir vaikaičių žygį, jų plėtrą: Nemunu, Dubysa, Nerimi, Nemunu aukštyn. „Rugių plitimo kelias labai panašus kaip palemonaičių“, – šypsojosi V. Vaitkevičius, tiesa, tuoj pat atvėsindamas legendos gerbėjų entuziazmą pastaba, kad senieji prekybos keliai visada driekėsi upėmis. „Vis dėlto čia kažkas tokio įdomaus“, – sakė archeologas, kuriam, atrodo, irgi norėtųsi tikėti, kad už Palemono legendos slypi kažkokia tikra, bet užmiršta istorija.

Atgimimas

„Šis piliakalnis, kaip ir dauguma kitų Lietuvos piliakalnių, neprarado savo simbolinės, dvasinės reikšmės. Nors pilies seniai nebėra, piliakalnis monumentalus, jis traukia, jis vienaip ar kitaip apmąstomas, apie jį pasakojama“, – kalbėjo V. Vaitkevičius.1988 m. rugpjūčio 3 d. klubo „Atgajaׅ“ žygeiviai ant šio piliakalnio surengė vieną iš savo mitingų ir iškėlė trispalvę. Šiame mitinge daryta nuotrauka vėliau buvo panaudota referendumo už Lietuvos nepriklausomybę plakatui. „Piliakalniai dalyvauja ir naujos laisvos nepriklausomos Lietuvos kūrime. Tai yra tiltas tarp mūsų praeities, dabarties ir ateities“, – sakė V. Vaitkevičius, primindamas dar vieną, jėgų ir tikėjimo suteikiančią, legendą apie piliakalniuose miegančią senovės karžygių kariuomenę, kuri atsibus tada, kai jos Lietuvai labiausiai reikės.

Pirmoji sostinė?

Akivaizdu, kad pasakojimas buvo įdomus ir įtraukiantis, nes jam pasibaigus susirinkusieji neskubėjo skirstytis. „Tai jūs patvirtinant, kad Seredžiuje, va šitoj vietoj, buvo pirmoji Lietuvos sostinė?“ – tiesiai šviesiai paklausė Seredžiaus seniūnė Rimantė Pavalkienė, sukeldama susirinkusiųjų juoką ir dr. V. Vaitkevičiaus protestą. „Nuo to konkretaus atsakymo gražiai „nusiplaunu“. Ir ką jūs įdedate į tą žodį „sostinė“? Buvo laikas – kur valdovas, ten ir sostinė. Valdovas keliauja, tai ir sostinė ant ratų“, – šypsojosi jis.

Tačiau, nors pirmosios sostinės hipotezė kol kas nepatvirtinta, akivaizdu, kad Seredžiaus piliakalnyje slypi daugybė iki šiol neatskleistų paslapčių, dar laukiančių savo tyrinėtojų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-09-18, Nr. 37 (1603).