Karūnuota gražuolė skatina moteris nebijoti būti savimi

Žiūrėti į pasaulį nustebusios mažos mergaitės akimis ir gyventi taip, kad sulaukus aštuoniasdešimties dėl nieko nereikėtų gailėtis. Tokia taisykle vadovaujasi renginių vedėja, tarptautinio „plius dydžio“ grožio konkurso „Mrs. Top Of the World Plus Size 2021“ pirmoji VICE Miss, Publikos Miss ir Miss Modelis, realybės šou „Dydžio (r)evoliucija“ nugalėtoja bei socialinių tinklų žvaigždė Vitalija Jonikytė-Bacevičė. Sudargo miestelio pakraštyje gyvenanti jurbarkietė ir jaunimui, ir jau subrendusioms moterims siekia parodyti, kad tikras grožis nepriklauso nuo kilogramų skaičiaus ar liemens apimties – jį lemia žmogaus sugebėjimas parodyti savo unikalumą.

Svarbiausia – gera nuotaika

Kasdien socialiniuose tinkluose šmėsčiojanti Vitalija susilaukia daugybės pagyrų ir nei kiek ne mažiau pašaipų – daugeliui kelia nuostabą jos itin ryškus makiažas, drąsiai apvalias kūno formas pabrėžiantys spalvingi rūbai ir retam lietuviui būdinga džiaugsminga nuotaika. Vitalija su malonumu maivosi prieš kamerą, tarsi už jos stovėtų minia susižavėjusių kavalierių.

„Atsirado, matai, gražuolė“, – pagalvoja daugelis, net neįtardami, kad tai grynų gryniausia tiesa. V. Jonikytė-Bacevičė tikrai yra pripažinta plius dydžio, tai yra, apvalių kūno formų, gražuolė. „Ir dar karūnuota“, – pasidžiaugia pirmoji ir iki šiol vienintelė tokiame tarptautiniame konkurse dalyvavusi lietuvė.

Vitalijos pasaulis kaip reta spalvotas. Vieną dieną ryškiai žalias, kitą – oranžinis ar raudonas. Vilniečiams siaučiant Šaltibarščių festivalyje, Vitalija maivosi prieš kamerą vilkėdama ryškiai žaliomis kelnėmis ir šaltibarščių spalvos megztuku, o vakare puošiasi tokios pat spalvos suknele. Jai nė motais, kad kažkam raudonai-rožiniai, nudažyti plaukai atrodo nederantys su violetine suknele ar nuo kostiumo margumo dvejinasi akyse.

„Kai nuotaika gera – viskas gerai“, – savo sekėjams pareiškia plačiai besišypsanti moterisir niekam net nekyla minčių jai prieštarauti.

Vitalijos jaunystės svajonė patekti ant žurnalo viršelio išsipildė ne tada, kai ji iš visų jėgų stengėsi būti liekna – pastabėta ji buvo tik tada, kai nustojo rūpintis kilogramais ir tapo pati savimi. Asmeninio albumo nuotraukos.

Keistuoliai traukia lyg magnetas

Spalvas Vitalija pamilo dar vaikystėje, kai tėvai ją palikdavo prižiūrėti senelio broliui Jonui. Jonukas nesukūrė savo šeimos tad labai mylėjo sesers anūkę. Vienišius turėjo draugą Amerikoje, kuris jam tuo metu Lietuvoje dar nematytus daiktų, daugiausia – batų. Spalvotų ir tokių įdomių, kokius buvo galima pamatyti tik kino filmuose. Smalsiam vaikui Jonukas leisdavo su tais batais žaisti, o kartais – net juos pateplioti batų tepalu, kad gražiai nublizginti lauke pagautų kiekvieną saulės spindulį. Tada atsiskleisdavo visa Vitalijos fantazija: mėlynus batus ji tepdavo rudu, raudonus – juodu tepalu. Dėdė nepykdavo, sakydavo, kol nueis iki miestelio, vis tiek į žolę nusitrins.

„Batai jam buvo paprasčiausias daiktas, ne kokia didelė vertybė. Kai eidavo iš vienkiemio per purvynus į Skirsnemunę su tais amerikoniškais batais, jie dažnai išsipurvindavo ar suplyšdavo, tada Jonukas, virdamas pietus, juos tiesiog sudegindavo krosnyje. Mama sako, kad esu „grynai kaip Jonukas“, – juokėsi moteris, taip pat kolekcionuojanti batus.

Vasaromis Jonukas Skirsnemunėje, dėvėtų drabužių turgelyje, prisipirkdavo krūvą trumparankovių marškinėlių, išskalaudavo juos kūdroje ir apsivilkdavo tik vieną kartą – sakydavo, kad 30 ct kainuojančio rūbo skalbti neverta. Vitalija taip pat perka „antrų rankų“ rūbus glėbiais ir dažniausiai taip pat velkasi juos tik vieną kartą.

Moteris neslepia, kad vos susipažinusi su keistesniu žmogumi, pajunta natūralią trauką – iškart nori draugauti. Šeimos nariai stebisi, sako, kodėl tu negali turėti paprastų draugų, kam tau visada reikia kažkokių „nesąmonių“? Bet Vitalija įsitikinusi, kad jei visą laiką bendraus tik su savo aplinkos žmonėmis, nieko kito nematydama, gyvenimas taps labai neįdomus, o pati pasijus užstrigusi toje pačioje vietoje.

„Augti kaime buvo nuostabu. Ypač dėl to, kad ranka pasiekiami tiek Nemunas, tiek miškas. Kiekvieno vaiko svajonė maudytis tiek kartų per dieną, kiek tik norisi. Tačiau kaimas turi ir savų minusų. Jame mažai žmonių. Dar mažiau įdomių žmonių. Bet kai man buvo 15 metų, į Molynę atsikėlė kažkoks rašytojas. Jis turėjo teleskopą stebėti žvaigždėms ir mėnuliui, ir buvo neįprastos mano aplinkos žmonėms pasaulėžiūros. Draugavo su mano tėvu, ateidavo pas mus pasikalbėti – viskas, ką sakydavo, man atrodė labai svarbu, todėl gaudydavau kiekvieną žodį“, – prisimena V. Jonikytė.

Tokios pat meniškos prigimties Ignas nevaržo Vitalijos noro rinktis saviraiškos būdus.

Užgrūdino bendraamžių patyčios

Taip ryškiai rengtis ir puošti pasaulį spalvomis V. Jonikytė pradėjo gal prieš ketverius ar penkerius metus, tačiau jau mokykloje iš bendraamžių išsiskyrė savo apranga.

Mokydamasi septintoje ar aštuntoje klasėje labai norėjo turėti tuomet madingus platėjančius džinsus. Vitalija – aukšta mergina, tokio ūgio žmogui pakankamai ilgų džinsų pirkti nebūdavo, todėl su mama sugalvojo, kad reikia įsigyti keletą skirtingų džinsų „skudurynuose“ ir praplatinti bei prailginti klešnes.

„Mano mama veterinarė, bet taip pat turi menišką sielą, labai mėgsta siūti – tą pomėgį paveldėjo iš savo mamos, mano močiutės, kuri siūti pokariu mokėsi iš patyrusios miesto siuvėjos. Mes abi tuos džinsus apsiuvome visokiomis gėlytėmis, papuošėme aplikacijomis. Gimnazijoje daug kas iš manęs tyčiojosi, vadino kaimiete – tada ir pačią gimnaziją Jurbarke vadino kaimiečių mokykla, nes ten mokėsi daugiausia gerą pažymių vidurkį turintys kaimo vaikai. Ir tiems kaimo vaikams nebūdavo lengva, o dar mano klasėje buvo daug pasiturinčių ir mieste įtakingų žmonių vaikų. Eidavau į mokyklą ašarodama, sukandusi dantis, bet vis tiek su pamėgtais džinsais. O po kokio mėnesio mokykloje su tokiais pat persiūtais džinsais vaikščiojo ne vienas ir ne du“, – prisiminė Vitalija, dabar su vaikais dažnai kalbanti apie patyčias.

Dėl jų mergina prarado ne vieną draugę – joms būdavo nepatogu kartu su Vitalija vaikščioti.

Vitalija įtraukė ir draugę Mildą į išskirtinių rūbų paieškas.

„Jeigu gėda, tai kokia čia draugė? Su tokiais žmonėmis man ne pakeliui. Labai anksti supratau, kad nereikia bijoti išsiskirti. Gyvenimas išmokė mane atsitrinkti žmones, su kuriais noriu bendrauti, pajusti tikrus draugus – jokių dirbtinių dalykų man nereikia“, – užtikrino V. Jonikytė, bene prieš dvejus metus sutikusi savo sielos seserį – Mildą Prūsaitytę. Viena kitą suprasdamos iš pusės žodžio, moterys sudarė puikią komandą: Vitalija įtraukė Mildą į išskirtinių rūbų paiešką, Milda ją – į kultūrines veiklas.

Auga robotų karta?

Pastaruoju metu V. Jonikytė-Bacevičė dažnai gauna kvietimų į karjeros dienas mokyklose. Vitalija sako, kad vaikus ne tiek domina renginių vedėjos profesija, kiek jos pačios, ryškaus žmogaus, įvaizdis. Bet grįžusi iš tokių susitikimų dažnai susimąsto, kodėl vaikai dabar tokie vienodi – auga supanašėjusių, tarsi iš spausdintuvo ištrauktų žmonių karta.

„Dabar vaikai jaučiasi labai laisvi, nes jiems viskas galima – nežinau, ar čia pliusas, ar minusas. Bet tuo pačiu matau, kad auga be galo sukaustyti žmonės. Visų vienodi džinsai, vienodi marškinėliai, net plaukų spalva ir šukuosenos vienodos, iš nugaros dažnai sunku suprasti, berniukas ar mergaitė eina. Grįžusi iš susitikimų, atsiverčiu savo seną albumą pažiūrėti, kaip aš tokių metų atrodžiau. Klasės nuotraukoje visi spalvoti – skirtingų spalvų kelnės, marškinėliai, mamų numegzti megztiniai. Dabar vaikai vienodi: rūbai vienos firmos, visi juodi ir pilki“, – stebisi Vitalija, mananti, kad tokią įtaką moksleiviams ir apskritai jauniems žmonėms daro populiarūs influenceriai. Už pinigus reklamuodami rūbų gamintojus, jie nemoko jaunimo būti savimi, išsaugoti savo unikalumą.

Kokia neįkainojama vertybė yra būti savimi ir pati Vitalija suprato ne iš karto. Labai ilgai išgyvenusi dėl ne visai tiesių priekinių dantų, šypsotis vengė net tada, kai fotografavosi žurnalo „Cosmopolitan“ viršeliui. Sulaukti tokios dienos buvo viso Vitalijos gyvenimo svajonė, tačiau baimė pasirodyti netobulai kėlė įtampą. Fotografė Anželika, vis raginusi daugiau šypsotis, sužinojusi priežastį, labai nustebo.

„Sako, juk tie kreivi dantys jums nesutrukdė pasiekti gyvenime to, apie ką svajojote, tad šypsokitės plačiai. Tada suvokiau, jog tai yra mano išskirtinumo dalis, esu kitokia, ir esu tokia pat vertinga kaip ir bet kuris kitas žmogus turintis tiesius dantis. Po šios fotosesijos pradėjau vertinti tą savo tikrumą, nes tai yra dalis manęs, tai esu AŠ“, – pripažino V. Jonikytė.

Pateikdama šį pavyzdį, Vitalija vaikams pataria neskubėti keisti savo kūno, net jei yra labai juo nepatenkinti. Kartais tie dalykai, kurie atrodo kaip didelis minusas, tampa privalumais, tik reikia truputį palaukti.

„Kažkada mane labai nervino kuprelė ant nosies. Ji tikrai nedidelė, bet kai buvau labai liekna, kaulėtame veide labiau matėsi. Priaugus svorio, veido formos pasikeitė, ir dabar man atrodo, kad ta kuprelė puikiai dera prie veido formos. Jauni žmonės, dar nespėję subręsti ir pamatyti tikro savęs, labai anksti pradeda daryti tokias procedūras, kurios reikalingos tik vyresnio amžiaus moterims. Pradžioje džiaugiasi, paskui joms nėra galo“, – pastebėjo Vitalija.

Ir dėl svorio, Vitalijos nuomone, moterims reikėtų labai gerai pagalvoti. Smarkiai sulieknėjus, daugelio vyresnio amžiaus moterų veidus išvagoja gilios raukšlės, jos atrodo smarkiai pasenusios. „Ar lieknumas to vertas?“ – pati savęs klausia „plius dydžio“ grožio karalienė.

„Liekna moteris nebūtinai yra graži. Bet mūsų visuomenės supratimas šiuo klausimu yra labai iškreiptas. Kai tau beveik 40 metų, oda jau ne be tokia elastinga. Tad jei vasarą nukrenta šiek tiek svorio, žiūriu, kad nebūtų mažiau nei 85 kg – didelis svorio svyravimas nėra geras dalykas“, – prisipažino savo svorio neslepianti moteris.

Gyvenimo džiaugsmas – požiūrio reikalas

Prieš aštuonerius metus Grinaičių kaime, Sudargo miestelio pakraštyje apsigyvenusi V. Jonikytė juokiasi, kad suvalkiete netapo, bet suvalkietiškumu užsikrėtė. Dabar ji „akcininkė“ – viską perka tik su akcijomis. Tas taupumo virusas atsiliepia ir jos požiūriui į vartotojiškumą. Vitalija sako, kad jai nesvarbu, kiek rūbai kainuoja, nes ne kaina apsprendžia jų vertę. Todėl dažnai visi jos vilkimi drabužiai būna nupirkti vos už 1 eurą.

Spalvingiausi kostiumai – ilgų paieškų rezultatas, kartais vienos detalės „antrų rankų“ parduotuvėse Vitalijai tenka ieškoti kelis metus.

„Kai padėvėtų rūbų parduotuvėse iškeliamos naujos siuntos ir drabužiai parduodami už 5–8 eurus, turiu rasti kažką ypatingo, kad iškart apsispręsčiau juos pirkti. Jei rūbas pakankamai keistas, ramiai palieku parduotuvėje – žinau, kad niekas kitas jo nenupirks, rasiu jį ir atėjusi po kelių dienų, kai kainuos eurą ar du“, – juokiasi moteris, visus savo rūbus dažniausiai apsivelkanti tik vieną kartą.

Tačiau ryškiaspalvių kostiumų dalimi jie tampa ne iš karto – kai kuriems tenka ilgokai palaukti spintoje. Kad prie vienų violetinių batų rastų tinkančią suknelę, turėjo praeiti net keli metai. Tokių batų V. Jonikytės-Bacevičės namuose – keli šimtai porų.

Batai man yra šventas dalykas. Jie lieka su manimi visam gyvenimui. Labai retai kokią porą atiduodu. O su viršutiniais drabužiai, pasidžiaugusi, nusifotografavusi ar nusifilmavusi, lengva širdimi atsisveikinu: geriausius parduodu, patinkančius išdaliju šeimos nariams ir draugėms, o likusius atiduodu moteriai, kuri remia skurdžiai gyvenančias šeimas. Senelio brolis Jonukas batus ir drabužius utilizuodavo pečiuje, o aš jiems suteikiu trečią gyvenimą – tikiu, kad jei patiko man, patiks ir dar kažkam, kas juos su malonumu vilkės“, – įsitikinusi V. Jonikytė.

Pasak jos, gyvenimo grožis priklauso nuo požiūrio. Moteris stebisi parduotuvėse girdėdama moterų pokalbius, kad vienas ar kitas drabužis joms patinka, bet neperka, nes „kur aš su juo eisiu“. Vitalija tvirtina, kad norint pasipuošti, jokių specialių progų nereikia – patinkančią suknelę galima apsivilkti net ir einant į parduotuvę ar nešant šiukšles.

„Plius dydžio“ moterų grožio konkurse demonstravo ir lietuvišką tautinį kostiumą.

„Aš kasdien velkuosi vis kitą gražią suknelę, nesvarbu, kad einu tik apsipirkti, o moterims sakau, kad jei apsivilks balinę suknelę einant su draugėmis į kavinę paprastai vakarienei, niekas už tai jų nenubaus. Pagalvokite, kiek mes vasarų prarandame, dangstydamos kūną skaromis, kad tik niekas nepamatytų mūsų celiulito. Bet juk laiko neatsuksi ir to džiaugsmo, kurį galėjome patirti, mums niekas nesugrąžins. Pamatys – na ir kas, pasaulis dėl to nesusprogs, o po 20 minučių tas žmogus jus paprasčiausiai pamirš. Tai ar verta dėl to išgyventi?“, – juokiasi V. Jonikytė, drąsiai vienais maudymosi kostiumėliais pozuojanti nuotraukoms panemunės paplūdimiuose. Pasak jos, geriau „papai ir šikna“, pilvukas ir celiulitas, nei atsikišę kaulai ir valgymo sutrikimai.

Vienintelis tikslas – patikti sau

Kad nereikia gėdytis savo kūno, ji suprato užsienyje, kur net ir labai stambios moterys drąsiai mūvi trumpučiais šortais ir visiškai nekreipia dėmesio į kitų žmonių žvilgsnius. Tas išlaisvėjimas ją ir atvedė į realybės šou „Dydžio (r)evoliucija“, o beribis noras keisti žmonių galvose susiformavusius grožio standartus, padėjo laimėti televizijos projektą.

2019 metais netikėtai nusišypsojusi sėkmė visiškai pakeitė jurbarkietės gyvenimą. Atsivėrus naujoms galimybėms ji nusprendė nebegrįžti į Norvegiją, kur buvo, kaip ir daugelis tautiečių, išvykusi užsidirbti. Darbas lašišos fabrike, varginantis ir sunkus, neatitiko meniškos sielos poreikių. Vitalijos populiarumas televizijos projekte paskatino Igną pasipiršti ir jau aštuoneri metai jie žengia koja kojon ir kartu dirba pramogų versle: Vitalija veda renginius, o Ignas juose dainuoja. Pernai Ignas buvo išrinktas Sudargo bendruomenės pirmininku, kartu su jo pareigomis prisidėjo veiklos ir Vitalijai. Maža Sudargo bendruomenė atsigauna, tampa vėl aktyvi.

Populiarumo nestokojanti moteris žino, kad nori vienintelio dalyko – patikti pačiai sau. Nepuoselėja neišpildomų svajonių ir nekuria ilgalaikių planų, nes laikosi taisyklės gyventi čia ir dabar, džiaugtis tuo, ką turi ir nekelti sau nerealių reikalavimų. Per daug iš savęs tikėdamasi, pasak Vitalijos, dažniausia smarkiai nusivili.

Karūna V. Jonikytė pasipuošė „plius dydžio“ moterų grožio konkurse.

„Pradžioje daug galvojau, ar verta pradėti kelti savo gyvenimą į socialinius tinklus. Nors ir esu labai drąsi, kaip ir visi normalūs žmonės kartais susimąstau, ką apie mane kas nors pasakys, kaip pažiūrės kaimynai – šie dalykai mums įdiegti nuo vaikystės. Pasirodyti viešai feisbuke ir instagrame paskatino kaimynė, pareiškusi, kad įdomu į mane žiūrėti. Supratau, kad kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą“, – neslėpė V. Jonikytė, dažnai sulaukianti nepažįstamų moterų žinučių, kad į ją žiūrėdamos ir pačios padarė tai, ko labai seniai norėjo, bet nedrįso.

Pradėti keistis, pasak Vitalijos, galima labai mažais žingsneliais. Jos rožiniai-raudonais plaukais susižavėjusiai moteriai jurbarkietė patarė nusidažyti vieną sruogą. Kai sekėja pasigyrė, jog taip ir padarė, abi džiaugėsi kaip maži vaikai. Gal todėl ir sakoma, kad laimingas tas žmogus, kuris klauso savo širdies ir daro taip, kaip ji liepia.

Žurnalo leidyba iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.