Karo liudijimai. Valentyna ir jos šeima

Eina penktieji karo Ukrainoje, negrįžtamai pakeitusio daugelio šios šalies žmonių gyvenimus, metai. Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, dėl karo iš Ukrainos pasitraukė apie 7 milijonus žmonių. Apie 200 karo pabėgėlių iš šio didžiulio srauto, daugiausia moterų ir vaikų, įsiliejo į Jurbarko krašto bendruomenę.

Tęsiame ankstesniuose žurnalo numeriuose pradėtus publikuoti Jurbarke atsidūrusių ukrainiečių liudijimus ir išgyvenimo istorijas. Šįkart – pasakojimas apie Valentyną Vladimirovą iš Nova Kachovkos ir jos šeimą – sūnų Valentiną, marčią Tetianą ir mažąją anūkę Kirą, kuri Ukrainą paliko trejų metukų, o dabar jau yra Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos pirmokė.

Valentinas, Tetiana, Valentyna ir mažoji Kira. Asmeninio albumo nuotr.

Jautėsi laiminga

Rami, inteligentiška, visada geranoriška Valentyna yra autoritetas Jurbarko ukrainiečių bendruomenėje. Jos gyvenimiška patirtis, gilus patriotizmas, meilė gimtajai Ukrainai yra tylus pavyzdys jaunesniems tautiečiams. Valentyna nuoširdžiai mokosi lietuvių kalbos, aktyviai prisideda prie paramos Ukrainai rinkimo, su kitomis moterimis riša tinklus frontui. Gyvendama Lietuvoje, ji nuotoliniu būdu dar ir dirba – veda biologijos pamokas Ukrainos mokykloje.

Valentyna gimė ir užaugo vakarinėje Ukrainos dalyje, Volynės krašte, netoli sienos su Lenkija. Šeimoje dar buvo du broliai ir sesuo. Į Novą Kachovką ji atvyko 1986 metais pagal paskyrimą, baigusi Chersono pedagoginį universitetą. 27 metus išdirbo mokykloje, buvo biologijos mokytoja, kurį laiką ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas, vėliau dirbo didelėje energetikos įmonėje chemijos laboratorijoje. Valentyna labai mėgo biologiją, jos mokiniai pasiekdavo gerų rezultatų, todėl turėjo nemažai mokinių, su kuriais dirbdavo kaip korepetitorė. Sako, kad jautėsi laiminga: vaikai užauginti, aprūpinti, visiems viskas klostosi gerai. „Net būdavo baisu – jaučiau tokią Gyvenimo pilnatvę, apimdavo Laimės pojūtis“, – prasitaria Valentyna.

Valentyna visada su dideliu ilgesiu kalba apie Nova Kachovką, jai brangų miestą pietų Ukrainoje, Chersono srityje. Ten, okupacijoje, liko iš tėvų paveldėta žemė, bičių aviliai, išpuoselėta sodyba ir viskas, kas buvo užgyventa. Dabar Nova Kachovka yra okupuotoje zonoje, Dnipro hidroelektrinė, kurią statant ir įkurtas miestas, sunaikinta – turbūt daugelis prisimena, kaip 2023 metais rusai be jokių skrupulų susprogdino Kachovkos užtvanką, sukeldami didžiulį potvynį ir ekologinę katastrofą.

Netikėjo, kad truks ilgai

„O jūs ar tikite, kad karas gali ateiti ir pas jus?“ – paklausė Valentyna, kai pasidomėjau, ar nujautė, kad gali prasidėti karas. Tokios kalbos sklandė, per televiziją buvo pranešimų, kad pasienyje telkiamos rusų armijos pajėgos, prieš Naujus metus (2022 m. – aut. pastaba) pradėta kalbėti, kad visi būtų pasiruošę evakuacijos lagaminą su dokumentais ir būtiniausiais daiktais. Bet Valentyna tik likus gal porai savaičių iki lemtingos vasario 24-osios, prisėdo, susirinko svarbiausius dokumentus, susimetė į lagaminą kelis daiktus. „Bet aš netikėjau, kad gali būti karas“, – sako ji. Taip, nuo 2014 metų vyko karo veiksmai Donbase, bet tai buvo toli, už 500 kilometrų nuo Nova Kachovkos. Net karui prasidėjus, Valentyna negalvojo, kad jis gali taip ilgai užsitęsti. „Manėm, nuvažiuosim į savo kaimo sodybą, ten pabūsim kurį laiką ir viskas greitai išsispręs“, – sako, prisimindama pirmąsias karo dienas.

Kone minučių tikslumu ji prisimena ir karo pradžią. 2022 metų vasario 23-oji buvo trečiadienis, ji turėjo dvi mokines. Vakare ruošėsi rytojaus užsiėmimams – ketvirtadieniais ateidavo 3 mokiniai. Įprastu laiku atsigulė miegoti. Iš lovos išvertė baisus trenksmas – sudrebėjo visas namas. Laikrodis rodė 4 val. 32 min. Pažvelgė per langą – iš tos pusės, kur keli kilometrai už miesto buvo dislokuotas karinis dalinys, girdėjosi baisūs sprogimai, viskas degė, aidėjo šūvių salvės. Kieme pradėjo šurmuliuoti žmonės, nesuprasdami, kas vyksta. „Apėmė stingdanti baimė“, – prisimena pašnekovė. Netrukus paskambino sūnus: „Mama, karas. Ruoškis, važiuojam į Zavodovką.“ Už 60 kilometrų nuo miesto, Zavodovkos kaime, buvo tėvų sodybą, kurią Valentynos šeima buvo sutvarkiusi, gražiai įsirengusi. Čia leisdavo laisvalaikį, augino gėles, daržoves. Pakeliui užsuko į parduotuvę, o ten jau tuščios lentynos. Norėjo išsigryninti pinigų – bankomate jų nebuvo.

Iš giminaičių sužinojo, kad vasario 24-osios devintą valandą ryto rusų tankai jau buvo Nova Kachovkoje, o apie dešimtą virš hidroelektrinės suplevėsavo okupantų vėliava.

Žmonės buvo išsigandę, sako Valentyna, galinti pasakoti ne vieną bauginantį rusų žiaurumo liudijimą, išgirstą iš pirmųjų lūpų. Pirmomis karo dienomis iš Beryslavo, kuris yra kitoje Dnipro pusėje, į Nova Kachovką per Dnipro užtvanką automobiliu važiavo šeima – senelis su močiute, jų sūnus, marti ir du jų maži vaikai. Tuo metu ant užtvankos jau stovėjo rusų kareiviai. Jie davė komandą sustoti. Gal vairuotojas nepamatė ar nesuprato komandos, o gal iš išgąsčio nesustojo, bet kareiviai pradėjo šaudyti į automobilį ir žmones jame. Nevaldoma mašina nuvažiavo nuo kelio ir pakibo ant griovio krašto. Vaikai automobilyje dar buvo gyvi, jie beldė į langus, rėkė. Atvažiavo miesto meras, prašė gelbėti vaikus, bet privažiavęs rusų šarvuotis automobilį su visais jame esančiais gyvais ir negyvais žmonėmis nustūmė į užtvanką. „Kaip po tokių įvykių juos galima laikyti žmonėmis?“ – klausia Valentyna.

Baimė ramybėje

Kaime karo nesijautė, okupantai čia nebuvo užsukę, matyt, tuo metu visas jėgas sutelkė į Mariupolio užėmimą. Sodyboje apsigyveno devyniese – Valentyna, jos sūnaus šeima, marčios Tetianos brolis su šeima. Nuo pirmos karo dienos viskas užsidarė, niekas nedirbo, bet buvo elektra, internetas, veikė Ukrainos radijas ir televizija. Visi kaimynai susitelkė, padėjo vieni kitiems. Maisto atsargų turėjo, sodyboje buvo įvairių konservuotų daržovių, tiesa, pradėjo trūkti duonos. O Valentyną kažkodėl pradėjo persekioti bado baimė. Atmintyje iškilo mamos žodžiai: „Baisiausia yra badas ir karas.“ Jos močiutė ir mama visada surinkdavo ir suvalgydavo visus duonos trupinėlius. Gal tai genetinė atmintis – jos šeimoje buvo prisimenami baisūs Holodomoro metai ir iš bado mirę artimieji. Ukrainoje iki šiol paskutinį lapkričio šeštadienį minima Holodomoro aukų atminimo diena, žmonės languose uždega žvakeles. Ir gyvendama Jurbarke Valentyna visada tą dieną uždega žvakę.

Kaime jie pragyveno beveik pusantro mėnesio. Greitai pakilo kainos parduotuvėse, vaistinėse nebuvo būtinų vaistų. Tomis dienomis mirė marčios Tetianos senelis, jį tiesiai iš morgo nuvežė į kapines ir palaidojo. Grįžę iš laidotuvių artimieji pasakojo, kad mieste tvyro baimė, gatvėmis vaikšto ginkluoti okupantai. Vėliau gal už 20 km nuo kaimo rytais apie 3–4 val. prasidėjo apšaudymai GRAD sistemomis. Buvo baisu – naktis, tamsu, dreba langai, tolumoje nepaliaujamai aidi ir žybsi salvės. Taip buvo apšaudomi netoliese esantys Ukrainos miestai. Dienomis danguje gaudė lėktuvai. Dar baisiau buvo Nova Kachovkoje, kur liko sesers Larisos šeima ir daug pažįstamų – per miestą okupantų raketos skrido į Chersoną. Pačiame mieste, aikštėse ir kiemuose, buvo pristatyta apšaudymo sistemų, iš kurių leisdavo salves į kitus miestus.

Kovo pabaigoje rusai užblokavo Ukrainos televiziją ir pradėjo transliuoti propagandines laidas. „Prasidėjo tikras smegenų plovimas, pasidarė baisu“, – prisimena moteris.

Kelionė į nežinią

Valentynos sesers duktė ir sūnus studijavo Europoje (kaip tik prieš karą buvo grįžę į Ukrainą atostogų) ir ieškojo galimybių grįžti į savo studijų vietas. Sužinojo, kad įmanoma išvažiuoti į Europą per Krymą, esantį tik 60 km nuo Nova Kachovkos – atsirado vežėjų, siūlančių tokias paslaugas. Tiesa, jos buvo brangios: kelionė iki Krymo kainavo 50 eurų, iki Europos – 500 eurų asmeniui. Ukrainoje tai dideli pinigai ir tikrai ne kiekviena šeima galėjo sau leisti pasitraukti iš okupuotos zonos. Pirmoji į Lenkiją, kur studijavo, balandžio pradžioje išvažiavo dukterėčia. Kelionė truko 3 paras, bet mergina tikslą pasiekė laimingai. Taigi, kelias pasitraukti buvo išbandytas.

Valentyna buvo griežtai apsisprendusi niekur nesitraukti – čia jos tėvų namai, jos daržas, rožės. Bet padėtis darėsi vis labiau įtempta – okupantai pradėjo suiminėti žmones, kurie dalyvavo protestuose, prasidėjo represijos prieš bandančius nepaklusti režimui. Sūnus Valentinas priėmė sprendimą su šeima išvažiuoti. Nors labai nenorėdama, bet paklausiusi brolio patarimo, pasiryžo namus palikti ir Valentyna. „Pasodinom daržą, nuėjom ant tėvų kapų, ten viską sutvarkėm, atsisveikinau, paprašiau jų atleidimo, kad palieku namus. Viską uždarinėjom, atidaviau kaimynei raktą ir išvažiavom“, – atsisveikinimą su Tėvyne prisimena moteris.

Namuose liko viskas – į kelionę nepasiėmė daugiau drabužių, ant stalo paliko nešiojamąjį kompiuterį. Bijojo netgi važiuoti savo automobiliu, nes sklido kalbos, kad pavojinga vykti automobiliu su ukrainietiškais numeriais. Tiesa, vėliau suprato padarę klaidą – savo mašina vykti būtų buvę ir pigiau, ir patogiau.

Atstumas iki Armjansko, kur buvo sienos kirtimo vieta, tik apie 60 kilometrų, tačiau kelyje kas kelis kilometrus buvo kariniai postai, kuriuose bėgantiesiems teko išgyventi pažeminimus ir patyčias. Atvykus į Armjanską, vyrams nurodė eiti į kairę, o moterims su vaikais – į dešinę. Žmonių buvo labai daug, okupuotų teritorijų gyventojai masiškai traukėsi. Pasienyje stovėjo kareiviai su šautuvais ir įžūliai klausinėjo ukrainiečių, kodėl jie išvažiuoją, juk atėjo rusai ir juos išlaisvino. Moteris su vaikais per patikros punktą išleido gana greitai, per porą valandų. Jos sėdėjo pasienio zonoje ir laukė vyrų, nežinodamos, kada juos praleis. O vyrai buvo tikrinami rimtai – juos išrenginėjo, žiūrinėjo tatuiruotes, tikrino telefonus, nešiojamuosius kompiuterius. Valentynos sūnus buvo išleistas tik po 6 valandų, kai buvo jau 10 val. vakaro, o autobusai į Simferopolį išvažiavę. Šiaip taip pavyko pasiekti Simferopolį – į autobusą, kuriuo per Rusijos teritoriją važiavo iki Latvijos sienos, įlipo paskutiniai. Sėdėjo ten, kur buvo vietų, o mažąją Kirą visa kelionę tėvai laikė ant kelių.

Važiavo dieną ir naktį su trumpais sustojimais – per Krasnodaro kraštą, pro Kubanę, Voronežo apskritį, pasiekė net Maskvą. Autobusas pilnas, kai kas vežėsi ir savo gyvūnus – šunis, kates. Su savimi buvo pasiėmę maisto, termosą arbatos. Neturėjo išsikeitę rusiškų pinigų ir dėl to nieko negalėjo pakeliui nusipirkti, net į tualetą nueiti buvo problema. Kelyje teko sutikti ir gerų, ir blogų žmonių. Kai pasibaigė vanduo, autobusui sustojus ji užėjusi į kavinę nuolankiai paprašė: „Kipiatka“ (virinto vandens), o ten buvusi moteriškė išdidžiai pareiškė: „Deneg stoit kipiatok“ (virintas vanduo kainuoja). Tačiau kitose vietose ir pasiūlė, ir įpylė nemokamai, ir į tualetą įleido. „Visur yra visokių žmonių“, – sako Valentyna.

Beveik tris paras praleidę autobuse, Latvijos pasienį jie pasiekė apie trečią valandą dienos.

Išbandymai pasienyje

Prie Rusijos–Latvijos sienos kirtimo punkto užtruko beveik parą. Valentyna sako negalinti pamiršti tada išgyvento beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmo. Žmonių prie sienos kirtimo punkto buvo daug. „Praleidžia kelis žmones su vaikais ir vėl 1–2 valandas nieko nepraleidžia“, – prisimena ji. Belaukiant atėjo vakaras, pradėjo lyti, atšalo. Buvo pasiėmę tik vieną lietsargį, juo uždengė mažąją Kirą, o patys stovėjo po lietumi. Kai po dviejų parų pasiekė Lietuvą, visi krepšiuose buvę drabužiai ir daiktai dar buvo šlapi. Vėliau įsiprašė į netoliese dirbusių statybininkų vagonėlį, kad truputį sušiltų. Vagonėlyje buvo tiek žmonių, kad stovėjo susispaudę. Į kelionę įsidėtas maistas jau buvo pasibaigęs, tualetų nebuvo. Trečią valandą nakties pagaliau praėjo Valentynos sesuo su savo dukterimi. Po to nuo trečios iki dešimtos valandos ryto iš viso nieko nepraleido. Naktį buvo stipri šalna, visi krepšiai ir lagaminai apšarmojo. Kai rytą vėl pradėjo leisti, visi saviškiai į dešimtuką pateko, bet Valentyna liko vienuolikta, pasienietis jos neleido. Šiaip ne taip pavyko išprašyti, kad praleistų ir ją. Tada kilo kitas rūpestis – sulaikė sesers sūnų, kurį išsivedė į atskirą patalpą ir pradėjo kvosti. Kamantinėjo dvi valandas. „Kaip vėliau paaiškėjo, jie viską apie visus žinojo“, – sako Valentyna.Vis dėlto rusai nesiryžo sulaikyti vaikino, kuris nuo 14 metų gyveno Europoje – mokėsi, vėliau studijavo.

„Kai priėjau Latvijos teritoriją, ten stovėjusio pasieniečio paklausiau, ar čia jau Latvija? Pasieniečiui patvirtinus, kad tikrai taip, atsisukau į Rusijos pusę ir spjoviau“, – prisimena Valentyna.

Išvažiuodami iš Ukrainos, jie nežinojo, kur bus galutinis jų kelionės tikslas. Autobusas už sutartą sumą turėjo nugabenti iki Varšuvos.

Kelionė į Jurbarką

Valentynos sūnus Valentinas Vladimirovas pagal profesiją yra inžinierius energetikas. Ukrainoje, prieš prasidedant karui, jis dirbo dideliame vėjo jėgainių parke tarptautinėje kompanijoje „NORDEX“, kuri turi vėjo jėgainių parkus ir Lietuvoje. Kelionės metu, gal jau įvažiavus į Latviją, jam kilo mintis paskambinti kolegai Artūrui – „NORDEX“ kompanijos Mažeikių aptarnavimo punkto vadovui. Artūras pasiūlė išlipti pakeliui Ukmergėje, ten jiems užsakė viešbutį. Ukmergę autobusas pasiekė apie dvyliktą valandą nakties, ten Valentyna atsisveikino su sesers Larisos šeima, kuri toliau keliavo iki Varšuvos. „Kai vidury nakties atvykom į viešbutį, mūsų laukė mums paliktas šiltas maistas. Karštas dušas, šiluma, švari lova – po keturių baisių parų kelyje tai buvo nenusakoma laimė ir malonumas“, – prisimena Valentyna.

Kitą dieną Artūras pats atvažiavo į Ukmergę ir juos nuvežė į poilsio bazę kažkur tarp Telšių ir Mažeikių. Ten pragyveno 4 dienas. Valentinui buvo pasiūlytas darbas „NORDEX“ Jurbarko vėjo jėgainių parke. Į Jurbarką šeima atvažiavo 2022 metų balandžio 15 d. Buvo apgyvendinti gimnazijos bendrabutyje Vydūno gatvėje, kur gavo vieną kambarį su 5 lovomis. Jau kitą dieną gavo Kirai vietą darželyje. Lietuvoje šaltesnis klimatas negu Ukrainos pietuose, todėl Kira gal pusę metų nenustojo kosėti. Darželio auklėtoja mokėjo rusų kalbą, tad mergaitei buvo lengviau. Visų nuostabai po 2–3 mėnesių Kira pradėjo kalbėti lietuviškai. Vyresnioji dukra Marija pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo mokyklą.

Pradžia svetimame krašte buvo nelengva. „Aš Ukrainoje niekada neidavau į padėvėtų darbužių parduotuves, – kalba moteris. – O čia atvykę neturėjome nieko, todėl pirmiausia į tas parduotuves ir ėjome.“ Laimei, netrūko gerų žmonių. Valentyna su dėkingumu kalba apie Vytauto Didžiojo mokyklos mokytojas Ritą ir Astą, kurių pagalba jų šeimai buvo nupirkta tuo metu būtiniausių daiktų – indų, patalynės, o ir vėliau nuolat jautė jų paramą. Asta pasiūlė pagloboti jos senus tėvus, taip Valentyna užsidirbo pirmus pinigus Lietuvoje, kurių labai trūko. „Jie mums ir dabar kaip šeima“, – apie santykį su savo geradariais pasakoja Valentyna. Po poros mėnesių šeima išsinuomojo butą Algirdo gatvėje.

Tetiana: daug atėmė, bet ir daug davė

Valentynos marti Tetiana yra gydytoja odontologė, nuo 2023 metų ji dirba odontologijos klinikoje „Medenta“. Tetiana jau neblogai kalba lietuviškai, yra išlaikiusi lietuvių kalbos B1 mokėjimo lygio egzaminą, kuris yra būtinas dirbančiam gydytojui. Šiuo metu ji lanko kursus ir rengiasi laikyti Konstitucijos pagrindų egzaminą.

Odontologė ne tik Tetiana, bet ir jos tėtis ir brolis – Nova Kachovkoje jie turėjo savo privačią Stomatologijos kliniką. „Gyvenome gerai, mėgome keliauti“, – prisimena Tetiana. Tačiau užklupus karui, teko viską palikti. „Tie, kas ten pasiliko ir tebegyvena okupuotame mieste, yra labai drąsūs žmonės. Sąlygos ten baisios, nėra medicinio aptarnavimo, nesaugu, visos sistemos jau rusiškos“, – pasakoja moteris.

Atvykusiems į nepažįstamą miestą ir nemokant kalbos iš pradžių buvo nelengva. Vyras Valentinas Jurbarko vėjo jėgainių parke pradėjo dirbti nuo pirmų atvykimo dienų ir kurį laiką buvo vienintelis šeimos maitintojas. Tarptautinėje kompanijoje darbo kalba yra anglų, todėl jam problemų dėl lietuvių kalbos nebuvo. Pati Tetiana mėgstamą dantų gydytojos darbą pradėjo dirbti maždaug po metų. Apie pusmetį užtruko, kol susitvarkė visus dokumentus ir gavo leidimą dirbti odontologo darbą Lietuvoje, pramoko lietuvių kalbos. Tetiana pasakoja, kad jai labai daug padėjo „Medentos“ klinikos savininkai Aušrinė ir Juozas Meškauskai. „Žmogus pats pritraukia ir geras situacijas, ir blogas, ir gerus žmones, ir blogus“, – įsitikinusi moteris. Ji į gyvenimą ir žmones visada žiūri pozityviai, gal dėl to viskas sekėsi – Jurbarke likimas suvedė su puikiais žmonėmis, pateko į labai draugišką ir geranorišką kolektyvą, atsirado naujų įdomių veiklų. Abu su vyru pradėjo lankyti teniso, kurį žaidė jaunystėje, treniruotes, Tetiana dar lanko šokių kolektyvą, Valentinas užsiiminėja kovos menais. Nemažai keliauja, pamėgo pėsčiųjų žygius. Mažoji Kira be jokio akcento kalba lietuviškai, yra viena iš klasės pirmūnių. Aštuonmetė mergaitė laisvai kalba lietuviškai, ukrainietiškai ir rusiškai.

Tetiana stengiasi į susiklosčiusią situaciją žiūrėti pozityviai. Žinoma, prisiminusi buvusį gyvenimą Ukrainoje, pažiūrėjusi nuotraukas, kartais susigraudina, bet stengiasi susitvardyti. Ji šitose permainose įžiūri ir pliusų. Gyvenimas, taip netikėtai išplėšęs iš Tėvynės, daug atėmė, bet nemažai ir davė.

Sūnaus Valentino šeima su dukromis Marija ir Kira. Marija šiuo metu studijuoja Lenkijoje. Asmeninio albumo nuotr.

„Negalėsiu atleisti okupantams“

Lietuvoje šeima gyvena jau ketverius metus, o mažoji Kira priima Lietuvą kaip savo Tėvynę. „Šiandien piešėme mūsų vėliavą“, – pasakojo ji močiutei kaip darželyje piešė Lietuvos vėliavą. Kitą dieną paklausė: „Močiute, ar žinai, kas mūsų Prezidentas? Jo vardas Gitanas Nausėda.“ Valentyna visada aiškina anūkei, kur yra jos Tėvynė, pasakoja jai apie Ukrainą, kalba su ja tik ukrainietiškai. Mergaitė lygiagrečiai mokosi ir Ukrainos mokykloje.

Moteris kartais pagauna save galvojant, kad jai patinka gyventi Lietuvoje. „Juk taip neturi būti“, – sako ji. Vasarą ji buvo nuvažiavusi į Ukrainą aplankyti brolio, nesinorėjo grįžti į Lietuvą, bet ir ten jau ne jos namai. „Jeigu nebus išvaduota Chersono sritis, mes liekam benamiai. Nėra paprasta sulaukus 63 metų likti gatvėje, be namų. Niekada negalėsiu atleisti okupantams“, – sako ji.

Valentyna vaikams ir anūkėms dažnai pasakoja, ką jai kažkada apie savo sudėtingą gyvenimą ir to meto istorijos dramas pasakojo močiutė. Ir pradėjo užrašinėti savo patirtis bei išgyvenimus, kad tai liktų ateinančioms kartoms.

Žurnalo leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.