Smalininkų vandens matavimo stočiai – 215. Nemuno biografijos saugotoja

Spalio 1-ąją Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre Smalininkuose paminėtas ypatingas gimtadienis – Smalininkų vandens matavimo stočiai sukako 215 metų. Konferencijoje „Tarp mokslo ir paveldo: nuo vandens matavimo stoties iki Mažosios Lietuvos kultūros“ apie Nemuną, vandens matavimus, potvynius, laivybą ir žmogaus bandymus valdyti upę kalbėjo trys lektoriai: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus specialistas Raimundas Baublys, Kauno miesto muziejaus istorikas, Nemuno ir Lietuvos upeivystės istorijos tyrinėtojas dr. Gediminas Kasparavičius ir žurnalistas, rašytojas bei istorijos entuziastas Pranas Šarpnickis.

Konferencijoje susitiko trijų skirtingų sričių lektoriai, į Nemuną žvelgiantys iš skirtingų, tačiau tarpusavyje persipinančių perspektyvų: (iš kairės) hidrologas Raimundas Baublys, žurnalistas Pranas Šarpnickis ir istorikas  Gediminas Kasparavičius. R. Vasiliauskienės nuotraukos.

Kaip pradėdama konferenciją sakė kultūros renginių vadybininkė Raimonda Karvelienė, diena buvo pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1811 metų spalio 1-ąją Smalininkuose įsteigta vandens matavimo stotis, kurioje po mėnesio užrašyti pirmieji matavimai.

Į konferenciją susirinko istorija ir savo kraštu besidomintys žmonės, tarp kurių daugiausia buvo mokinių. Ir ne tik iš Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos, kaip buvo galima tikėtis. Atvyko ir būrelis Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos septintokų, lydimų istorijos ir geografijos mokytojos Karolinos Kliukienės.

Pranešimai neprailgo, o po jų visi – organizatoriai, lektoriai ir klausytojai – patraukė savo akimis apžiūrėti senosios vandens matavimo stoties. Vėliau norintieji Nemuną ir Smalininkus galėjo pamatyti iš kitos perspektyvos – paplaukioti asociacijos „Smalininkietis“ laivu. Šiuo pasiūlymu, žinoma, mielai pasinaudojo mokiniai.

„Konferencijoje daug sužinojau apie Nemuno upę, jos istoriją ir 1946 metų potvynį. Pranešėjų buvo įdomu klausytis, nes jie informaciją pateikė ne tik suprantamai, bet ir įdomiai. Man labiausiai patiko tai, kad po konferencijos turėjome galimybę patys plaukti Nemunu“, – vėliau džiaugėsi viena iš Skirsnemunės mokinių, Rusnė Jonušauskaitė.

Po konferencijos visi patraukė į uostą gyvai apžiūrėti senosios vandens matavimo stoties, o Smalininkų seniūnijos vyr. specialistė Angelina Reičiūnienė papasakojo apie smalininkiečių planus sutvarkyti ir atgaivinti uostą.

Faktai ir skaičiai

Hidrologas Raimundas Baublys apžvelgė vandens matavimo stoties, Smalininkų uosto ir laivybos Nemune istoriją. „Mums, kaip hidrologams svarbiausia, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą iki mūsų ateina hidrologiniai duomenys – vandens lygis, debitas, temperatūra, kas vėliau jau archyvuojama ir galiausiai panaudojama tolimesnei analizei“, – sakė jis.

R. Baublys.

Pasak jo, upės nuo seniausių laikų naudotos susisiekimui, prekybai ar karybai, o šalia jų formavosi gyvenvietės ir miestai. Vienas iš tokių ir buvo dešiniajame Nemuno krante įsikūręs pasienio miestas Smalininkai, kur dėl muitinės kontrolės privalėjo sustoti kiekvienas praplaukiantis laivas. Čia kūrėsi laivų remonto, vėliau laivų statybos įmonės, viešbučiai ir užeigos upeiviams apsistoti.

„Matydami, kad laivininkystė intensyvi, o upę pažinti reikia ir pastoviai rinkti duomenis apie ją, buvo nuspręsta iš Prūsijos pusės, kad reikia įrengti vandens matavimo stotį“, – pasakojo R. Baublys. 1811 m. spalio 1 d. prie Šventosios upelio, įtekančio į Nemuną ties Smalininkais, buvo įrengtos trys matuoklės, viena pritvirtinta prie didelio akmens, gulėjusio upės krante žemiau žiočių, kitos dvi – krante ties muitine. „Metraščiuose parašyta, kad 1811 m. lapkričio 1 d. muitinės kasos kontrolierius Buttrimus pasirašė pirmąjį observacijų taloną, tai reiškia, fiksavo, koks yra vandens lygis tuo metu“, – sakė lektorius.

1886–1888 metais perstačius Smalininkų uostą, buvo pertvarkyta ir vandens matavimo stotis: sumūryti akmeniniai 18 pakopų laiptai su keturiais mūriniais sparnais, kurių sienelių viduje pritvirtintos keturios medinės matuoklės ir 4 reperiai – geležinės markės. Kad statinys nenuslinktų žemyn, paskutinioji pakopa, dažnai skendėjusi vandenyje, buvo įtvirtinta vertikaliai į gruntą sukalus ąžuolinius polius.

Lietuvos upių hidrologijos pradininkas prof. Steponas Kolupaila (1892–1964) rašė, kad ši vandens matavimo stotis buvo laikoma viena gražiausių Europoje, o jos stebėjimų rezultatai itin vertinti dėl vykdomų stebėjimų sistemingumo ir patikimumo. Per visą gyvavimo laiką stotis vandens lygio matavimus trumpam buvo nutraukusi tik kartą – nuo 1914 metų spalio 1-osios iki 1915 metų balandžio 20 dienos dėl Pirmojo pasaulinio karo veiksmų. Tai vienintelė Lietuvoje senoji stotis, kurios visi stebėjimų duomenys išlikę: iki 1830 metų atliktų stebėjimų duomenys saugomi Berlyno archyvuose, vėlesni – Lietuvoje.

1924–1926 metais vandens matavimo stotis patobulinta: pastačius uoste nedidelį bokštelį, jame įrengtas šulinys, vamzdžiu sujungtas su upe. Vėliau prie šio bokštelio pritvirtinta matuoklė. Po didžiojo 1958 metų potvynio, kurio atžyma užbraukta vandens matavimo stoties bokštelio cokolio pačiame viršuje, devintasis vandens matavimo stoties reperis buvo įtaisytas 15,65 m aukštyje ant buvusio technikumo pastato rytinės sienos.

2006 m. Smalininkų uosto statinių kompleksas įrašytas į kultūros vertybių registrą. 2008 metais vienai iš komplekso sudėtinių dalių – vandens matavimo stočiai –Vyriausybės nutarimu suteiktas nacionalinis reikšmingumo lygmuo.

Tragiškas potvynis

Panemunių gyventojams svarbiausi ir dramatiškiausi įvykiai visais laikais buvo potvyniai. Istorikas dr. Gediminas Kasparavičius papasakojo apie gan mažai žinomą 1946 metų potvynį, kurį jis vadina „tragiškiausia stichine nelaime XX amžiaus Lietuvos istorijoje“. Šio potvynio metu žuvo per 150 žmonių. G. Kasparavičius surinko daugybę duomenų, amžininkų prisiminimų ir aprašė potvynį knygoje „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis potvynis“.

G. Kasparavičius.

Potvynis kilo po šaltos ir sniegingos žiemos, kai dėl oro sąlygų Nemune susidarė didelės ledų sangrūdos. Potvyniui buvo ruošiamasi, tačiau, akivaizdu, nepakankamai. Jis prasidėjo naktį, kai Neryje ties Turžėnais suaižėjus didelei ledų sangrūdai, aukštesnė nei 2,5 m vandens banga plūstelėjo į Kauną. Nemunas dar nebuvo išėjęs, todėl vanduo pasklido į šalis ir užliejo Vilijampolę, Žemuosius Sargėnus. Namai tuomet buvo vienaaukščiai ir gyventojai juose tiesiog paskendo ar sušalo laukdami pagalbos. Kovo 25-ąją Senamiesčio vandens matavimo stotyje buvo pasiektas 8,57 m vandens lygis, o pranešimuose teigta, kad vanduo buvo pakilęs dar aukščiau, per 9 metrus.

Vandens stichija buvo suvaldyta tik kovo 27-ąją, sovietų aviacijai susprogdinus ledų sangrūdas Nemuno ir Nevėžio santakoje ir ties Vilkija. Ledas sprogdintas ir kitose vietose, kaip teigia amžininkai, šie sprogdinimai taip pat galėjo nusinešti žmonių gyvybes.

Potvynio vandenys labai pakenkė Medicinos instituto rūsyje saugotiems Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikams, ledai nugriovė dalį Zapyškio bažnyčios, nukentėjo Lietuvos banko rūsiuose saugoti M. K. Čiurlionio paveikslai. Daugybę turto prarado paprasti gyventojai. Tiesa, vėliau valdžia jiems išmokėjo kompensacijas, tačiau jos buvo labai nedidelės.

Po potvynio valdžia padarė tam tikras išvadas. Buvo rūpinamasi, kad būtų sukauptas kuro rezervas, maisto, sprogmenų ledo sangrūdoms sprogdinti atsargos (pastarosios, tiesa, taip ir nebuvo kaupiamos, nes bijota, kad jų neužgrobtų partizanai). Vaikai mokyklose, buvo mokomi iš anksto ruoštis potvyniui, ta tema skaitytos paskaitos visuomenei.

Kai žmogus pradėjo matuoti Nemuną

Žurnalistas Pranas Šarpnickis, 2026 m. išleidęs knygą „Tarpukario Lietuva: kai Kaunas skendo 100 kartų“, savo paskaitos tema pasirinko žmonių pastangas suprasti ir suvaldyti upę.

P. Šarpnickis.

Pasak jo, 1811 metais Smalininkai nebuvo atsitiktinis taškas žemėlapyje. Prūsams Nemunas pirmiausia buvo vandens kelias, o Smalininkai – vieta, kur susitiko tarytum dvi technologiškai skirtingos upės: aukščiau Nemunas ilgą laiką buvo menkai reguliuojama Rusijos imperijos upė – su seklumomis, salomis ir nuolat kintančiu farvateriu, o Prūsijos valdžia pradėjo Nemuną perdarinėti. Nuo maždaug 1840 metų upės vaga nuo Smalininkų žemyn buvo sistemingai reguliuojama, statomos bunos – į vagą pilami akmeniniai pylimai, kurie susiaurindavo aktyvią upės vagą, srovė pagreitėdavo. Greitesnis vanduo neleisdavo lengvai kauptis smėliui ir gilindavo farvaterį.

Taigi, Smalininkai tapo vieta, kur prasidėjo „sutvarkytas“ Nemunas. Čia žiemos uoste galėjo žiemoti apie 60 didelių krovininių laivų ir baidokų. Vien 1890 metais pro Smalininkus žemyn praplaukė daugiau kaip tūkstantis pakrautų laivų. „Prieš daugiau kaip šimtą metų čia galėjai atsistoti prie Nemuno ir beveik visą dieną stebėti eismą“, – šypsojosi P. Šarpnickis.

Nors upė buvo sureguliuota laivams, tai neužkirto kelio potvyniams. Iš aukščiau ateinantis ledas patekdavo į Nemuno žemupį, kur ledas dar galėdavo būti tvirtas. Susidarydavo sangrūdos, upė užsikimšdavo. Tarpukariu ledui laužyti buvo naudojami ledlaužiai, kurie iš Uostadvario judėdavo aukštyn Nemunu, kartais pasiekdami ir Smalininkus.

„1931 metais situacija buvo beveik vadovėlinė. Nuo Smalininkų žemyn ledas jau buvo išneštas. O ties Kaunu, Zapyškiu, kai kur iki Jurbarko Nemunas dar stovėjo sukaustytas. Tarsi būtų dvi skirtingos upės. 1934 metais vaizdas vėl panašus. Hidrometrinio biuro vedėjas lėktuvu apžiūri Nemuną nuo Kauno iki Kuršių marių. Tarp Vilkijos ir Skirsnemunės žmonės dar vaikšto ir net važinėja ledu. Tarp Skirsnemunės ir Smalininkų ledas jau trūkinėja, o nuo Smalininkų žemyn, išskyrus kelias sangrūdas, Nemunas jau atviras“, – pasakojo lektorius, pasak kurio, Smalininkai buvo savotiškas Nemuno pavasario frontas.

Nuo 1929 metų Nemuną bandė reguliuoti ir Lietuvos valdžia. Žemiau Kauno pradėta šalinti salas ir seklumas, statyti bunas, tiesinti srovę, bet 1934 metais darbai prie Kauno buvo pristabdyti, o dėmesys nukreiptas į Nemuno reguliavimą Smalininkų kryptimi. Prasidėjo viešos diskusijos, kur labiausiai Nemuną reikia tvarkyti. Prisiminta, kad reguliuoti Nemuną laivams ir reguliuoti jį potvyniams – ne tas pats. Beje, kairiajame Nemuno krante Prūsija iki Pirmojo pasaulinio karo buvo įrengusi apsauginių pylimų sistemą, o dešiniajame krante tokios apsaugos nebuvo, tad per didelius potvynius vanduo čia galėjo išsilieti į sausumą daugybę kilometrų. „Inžinerija negali panaikinti vandens – ji gali tik nuspręsti, kuriuo keliu jam bus lengviausiai tekėti“, – priminė P. Šarpnickis.

„Todėl Smalininkų vandens matavimo stotis man nėra vien senas hidrotechninis įrenginys. Ji yra savotiška Nemuno atmintis. Joje telpa sausros, potvyniai, ledonešiai, laivai, sieliai, Prūsijos inžinieriai, Lietuvos hidrologai, muitininkas Butrimas, Steponas Kolupaila, ledlaužiai, sprogdinamos ledo sangrūdos ir žmonės, kurie atsikėlę ryte pirmiausia žiūrėjo į Nemuną. Per 215 metų pasikeitė beveik viskas. Valstybės. Sienos. Technologijos. Matavimo priemonės. Laivai. Net pats reguliuotas Nemuno krantas. Tačiau vienas dalykas liko. Mes vis dar norime žinoti, ką Nemunas darys rytoj. Ir turbūt būtent todėl prieš 215 metų muitinės kontrolieriaus užrašytas pirmasis skaičius tebėra svarbus šiandien. Nes viena diena yra oras. Vieni metai – įvykis. Dešimtmečiai – tendencija. O 215 metų jau yra upės biografija. Ir Smalininkai tą biografiją turi“, – pasakojimą užbaigė P. Šarpnickis.

Smalininkų vandens matavimo stotis.

Strapsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-10-09, Nr. 40 (1606).