„Gudrios našlės“ kelionė į Portugaliją

Spalio pradžioje Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras dalyvavo tarptautiniame festivalyje „AJIDANHA 2026“ Idanha-a-Nova mieste Portugalijoje. Kaip skelbiama Portugalijos  regioninio radijo RDS naujienų portale, festivalio, vykusio iki spalio 10 dienos, tikslas – būti kultūrų, meninių kalbų bei publikos susitikimo erdve, kurioje teatras susipina su mokymais, apmąstymais ir kitomis meno raiškos formomis. Idanha-a-Nova dešimčiai dienų virto gyva kūrybos scena, priėmusia nacionalines ir tarptautines teatro grupes iš Brazilijos, Lietuvos, Ispanijos ir  Portugalijos.

Jurbarkiečiai į Portugaliją vežė Alberto Vidžiūno režisuotą lietuvių dramaturgijos pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio komediją „Gudri našlė“.

Įdomūs ir keistai užsimezgantys bei susipinantys yra ryšiai tarp žmonių. Dar prieš kelionę pasiteiravus, kaip atsirado galimybė nuvykti į tolimą šalį, teatro vadovė Danutė Budrytė-Samienė papasakojo apie 2019 metus, kai festivalyje „Baltijos rampa“ susipažino su Viljandžio (Estija) „Seasaare“ teatro vadove Reet Raudsepp. Prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas – estų teatras ne kartą buvo atvykęs į Jurbarką, į festivalį „Senjorai ir jaunystė“, o jurbarkiečiai svečiavosi Estijoje. Ten jų spektaklius „Jonas Sobieskis“ ir „Gudri našlė“ pamatė režisierė iš Vokietijos Nelly Eichhorn, pakvietusi atvykti į Štutgartą. 2025 m. liepos mėn. į tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį „Amafest“ jurbarkiečiai iškeliavo su „Gudria našle“, į kurią dėmesį atkreipė portugalų teatralai, pasiūlę atvykti į Portugaliją su vienintele sąlyga – parengti spektaklio titrus portugalų kalba.

O dabar D. Budrytė-Samienė su „Mūsų laiko“ skaitytojais sutiko pasidalinti kelionės įspūdžiais.

Idanha-a-Nova

Po skrydžio iš Vilniaus, Lisabonoje išsinuomoję du automobilius, vykome 200 km atgal, link Ispanijos, į  Idanha-a-Nova (Naujoji Idanha) miestą. Išsprendus visas nuomos problemas, mūsų vairuotojai, nors ir nakties metu, saugiai atvežė į vietą. Festivalio organizatorius režisierius Rui Pinheiro nuolat domėjosi, kur mes esame, ir kai atvykome į seną lyg muziejus miestą, mūsų jau laukė. Rytą pažadino miesto laikrodis.

Festivalį organizuoja vietinė teatro studija „SÃO VEIGA“, pavadinta vienos  iš kultūros draugijos „Ajidanha“ steigėjų ir garbės narių–  São Veigos – atminimui.  Sao Veiga – moteris režisierė, mirusi 2008 metais. Pats teatras –  kompaktiškas ir puikus: salė, pagalbinės patalpos, kiemelis, baras-savitarna. Pastatas priklauso savivaldybei, o teatro studija naudojasi patalpomis pagal sutartis, atnaujinamas kas penkeri metai. Aktyvių teatro narių yra apie 20. Jie visi turi pagrindinį darbą, o teatrui skiria laisvalaikį.

Kitą dieną vykome ekskursijon į Idanha-a-Velha (Senoji Idanha). Tai kaimelis, įsikūręs ant Ponsulo upės kranto ir unikalus dėl savo grožio ir senoviškumo, nes įkurtas dar I amžiuje prieš Kristų, valdant imperatoriui Augustui. Įspūdinga kaimo bazilika, žinoma kaip Senoji katedra, buvo pastatyta ant senosios-bažnyčios, egzistavusios nuo pirmųjų krikščionybės metų, pamatų. VIII a. šios žemės buvo atiduotos Tamplierių ordinui. Riteriai čia pastatė didelį gynybinį bokštą, vadinamą Idanha pilimi. Viešėjome ir „portugališkiausiame“ Portugalijos kaime – Monsanto, kuris šią nominaciją gavo 1938 m. Kaimas įkurtas XII a. 758 metrų aukštyje ant Monsanto kalvos. Čia sutikome lietuvaites iš Kauno, labai susidomėjusias mūsų teatru. Pažadėjome pranešti apie savo spektaklius Lietuvoje.

Draugystės vakaras

Pradėjus ruoštis kelionei susipažinau su Portugalijos lietuve Jūrate. Ji talkino dar Lietuvoje ruošiant reklaminę informaciją, o nuvykus padėjo butaforijos paieškose. Jūratė jau 10 metų gyvena Portugalijoje.

„Portugalijos lietuvių bendruomenė yra labai maža. Pagrindą sudaro mišrios šeimos. Pirmieji lietuviai čia atvyko 2000 metais dirbti, nes Portugalija tuomet buvo pakankamai stipri ekonomikoje. Po Lietuvos įstojimo į ES, atsirado „meilės emigrantų“. Yra viena Lietuvos sportinio ėjimo atstovė olimpietė (Lisabonoje gyvenanti 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono olimpiadų dalyvė Kristina Saltanovič – aut. past.). Nemažai yra emigravusiu į Jungtinę karalystę ir iš ten į Portugaliją. Dabar yra emigruojančiu dėl nuolatinių kalbų apie karą. Lietuviams bendrauti nėra paprasta. Kad susitiktume, reikia važiuoti apie 100 km. Šitoje zonoje esame tik 3 lietuviai ir dar du yra atvažiuojantys 2–3 kartus per metus. Būna susitikimai su ambasadoriumi (dabar ambasadorė) (Lietuvos Respublikos ambasadorė Portugalijoje Asta Radikaitė – aut. past.), su Dalia Asanavičiūte (Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė – Lietuvos Respublikos Seimo narė, išrinkta Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje – aut. past.). Aš daugiau bendrauju su Lisabonos lietuviais“, - pasakojo Jūratė.

Surengėme Lietuvos prezentacijos vakarą: kepėm bulvinius blynus, darėm šaltibarščius, vaišinom šakočiu, skilandžiu. Portugalai smalsiai ragavo jiems neįprastus patiekalus, domėjosi jų gaminimo tradicijomis ir negailėjo gerų žodžių lietuviškai virtuvei. O didžiausia vakaro staigmena tapo šaltibarščiai.

Fotosesija ir spektaklis

Savo pasirodymo dieną surengėme fotosesiją miesto gatvėse. Miestas toks archaiškas, kad mūsų laumės buvo tarsi jo senbuvės. Pravažiuojantiems portugalams tikriausiai atrodė, kad filmuojamas filmas.

Mūsų spektaklis išskyrė teatrine kalba, vizualumu, ekspresyvia aktorių išraiška. Dėmesio sulaukė sceniniai kostiumai, tapę esminiu spektaklio filosofijos ramsčiu. Spektaklyje atsisakyta banalaus buitinio realizmo, o metaforiška, plastiška teatrinė kalba vertė žiūrovą dešifruoti prasmes. Kiekvienas objektas scenoje turėjo savo simbolinę reikšmę. Vienas stipriausių spektaklio elementų – archajiškumo pajautimas. Spektaklio ritmas ir kompozicija, primenantys senovinius ritualus ar misterijas,  veikė žiūrovą, net nesuprantantį kalbos. Galiausiai mes „nupirkome“ žiūrovų simpatijas keletu portugališkų frazių. Pamaloninti tokio kultūrinio flirto žiūrovai linksmai sakė komplimentus.

Paskutinis atsisveikinimo vakaras. Portugalų folkloras. Pristatyti tautiniai Idanha regiono drabužiai, dainuojamos šio krašto dainos, mušant rėmo būgnu Adufe. Mums šiame vakare labai norėjosi pašokti „Malūnėlį“ ar „Transverą“ ir pasirėdžius lietuvišku tautiniu kostiumu pavaišinti šakočiu. Adufe būgnelį kartu su sertifikatu gavome dovanų kaip festivalio dalyviai. Teks galvoti kaip jį panaudoti, nes kultūriniai ryšiai tik plečiasi.

Grįždami į Lisaboną aplankėme Tomaro mieste esantį Kristaus vienuolyną (Convento de Cristo), kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Važiuojam link Atlanto vandenyno. Stabtelėjom prie Pienišės Nossa Senhora dos Remédios (Mūsų Išvaduotojos Dievo Motinos) šventovės. „Jei ateini su tikėjimu, iš dangiškosios Motinos išsineši dar daugiau tikėjimo!“ – rašo monsinjoras Manuel Bastos oficialioje šventovės interneto svetainėje. Dar pabraidėme Atlanto vandenyne, pavalgėme labai skanių jūros gėrybių ir atvykome į Lisaboną.

Lisabona

Lisabonoje aplankėme Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką. Stabtelėjome prie paminklo garsiam XIX amžiaus Portugalijos teatro aktoriui, komedijos legendai, vadintam tiesiog aktoriumi –  Actor Taborda. Jo vardu pavadintas teatras Lisabonoje (Teatro Taborda), gatvės keliuose Portugalijos miestuose, pastatyti paminklai.

Laukdami, kol atsidarys muziejus-kambarys, skirtas portugalų dainininkei, fado karalienei Amália da Piedade Rodrigues, gėrėme kavą kiemelyje, klausydamiesi paukščių čiulbesio ir iš dainininkes kambario balkono kalbančios papūgos žodžių. Atsidarius muziejui šią papūgą pamatėme gyvai, bet tada ji tylėjo...

Teko įsitinti, kad Lisabona yra vienas iš geriausių Europos miestų, tinkamų gatvės menui, šis menas palaikomas savivaldybės.

Aplankėme išskirtinę aukštosios mados parodą „VENUS – Valentino Garavani Through the Eyes of Joana Vasconcelos“, vykstančią prestižiniame MAAT muziejuje.

Pasivaikščiojome Tejo upės krantine. Ši upė ties Carcavelos susijungia su vandenynu. Ten stovi švyturys, žymintis upės ir vandenyno ribą.

Labai graži naktis Lisabonoje aplankant gražiausias, istoriškai svarbiausias, miesto vietas. Spalio 10-osios vakare išskridome į Vilnių. Lietuvoje vėsu. Laukia rudens darbai.

Priminsime, kad Konstantino Glinskio teatro spektaklis „Gudri našlė“ sukurtas pagal lietuvių dramaturgo Aleksandro Fromo-Gužučio 1908 metais parašytą to paties pavadinimo juokažaislę. Spektaklyje, pasitelkiant humorą, folkloro motyvus ir teatrinę improvizaciją, atskleidžiamos XIX amžiaus visuomenės ydos – savivalė, girtuoklystė, prietaringumas ir tamsumas. Spektaklio režisierius Alberto Vidžiūnas, kompozitorė Aistė Noreikaitė, vaidina: Angelina Reičiūnienė, Violeta Greičiūnienė, Rūta Lukšienė, Indrė Kateivė, Danutė Samienė, Kęstutis Matuzas, Vytautas Bacevičius, Jonas Mockus. Spektaklio premjera Jurbarke įvyko 2024 metų sausį.

Straipsnis publikuostas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-10-23, Nr. 42 (1608).