Kazio Abramavičiaus akvarelės: intymiai, jautriai be dirbtinio patoso...

„„Man prie dūšios akvarelės, piešiniai. Intymiai, jautriai be dirbtinio patoso...“ – sakė akvarelininkas Kazys Abramavičius (1928–2008). Birželio 27-ąją Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta jo akvarelių paroda, kuri čia bus eksponuojama visą šį mėnesį, iki liepos 31 d.

Prieš keletą dienų K. Abramavičiaus akvarelės iš Dokumentų salės pirmajame muziejaus pastato aukšte persikėlė į antrąjį aukštą ir įsikūrė greta nuolatinės ekspozicijos, kurioje eksponuojamos originalaus dydžio L. Meškaitytės miniatiūrų kopijos. Kaip sakė muziejininkė Eglė Blažiūnaitė, darbuotojos pačios nustebo, sukabinusios K. Abromavičiaus monumentalius, plačių, besiliejančių potėpių paveikslus greta preciziškų, po taškelį kruopščiai išpieštų L. Meškaitytės miniatiūrų – taip puikiai tokie kontrastingi darbai dera tarpusavyje.

Žvelgiant į Kazio Abramavičiaus akvareles niekada nekils klausimas, kur yra joje nutapyta vieta. Tai, kas sava, atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. Jo akvarelėse vaizduojama Lietuvos gamta, nutapyta santūriomis, lengvomis, natūraliomis, šiltomis spalvomis, saugant popieriaus baltumą, suteikiantį ypatingą šviesos pojūtį, yra lygiai tokia, kokią prisimename išvykę ir pasiilgę namų. Truputį idealizuojama, bet kupina ramybės, kurią taip puikiai perteikia platūs, besiliejantys potėpiai, viena į kitą pereinančios spalvos.

Su Jurbarku K. Abramavičių siejo ypatingas ryšys. Menininkas dažnai lankydavosi mūsų mieste, viešėdavo pas savo bičiulį Gediminą Grybą – ilgametį Vinco Grybo memorialinio muziejaus direktorių, neretai čia praleisdavo po keletą savaičių. Vienos iš tokių viešnagių metu jis susipažino su talentinga miniatiūrų kūrėja ir akvarelės meistre Lidija Meškaityte. Jos kūryba K. Abramavičiui paliko didžiulį įspūdį. Įžvelgęs išskirtinį menininkės talentą, jis tapo jos globėju ir patarėju, išsiveždavo iš gimtosios sodybos kur tolėliau kartu palieti akvarelę, padėjo organizuoti Lidijos parodas, pristatyti jos unikalią kūrybą platesnei visuomenei ir reikšmingai prisidėjo prie Lidijos Meškaitytės pripažinimo Lietuvoje. Būtent Kazio Abramavičiaus pastangos padėjo Jurbarko krašto menininkei žengti į platesnį meno pasaulį.

Dauguma parodoje eksponuojamų akvarelių buvo nulietos Jurbarko krašte: Nemuno pakrantės, Mituvos šlaitai, sodybos, sodai, tad jas nesunkiai atpažins ir priims kiekvienas jurbarkietis. Darbuose ryškiai atsiskleidžia menininko kūrybinis braižas: peizažams būdingas lyriškumas, skaidrus koloritas, apibendrinti, nulieti eskiziškais potėpiais vaizdai.

Nors Kazys Abramavičius  studijavo vitražą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), jis buvo vienas ryškiausių „šlapios akvarelės“ technikos meistrų Lietuvoje, ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos Akvarelininkų sekcijos vadovas. 1964–1980 m. jis dirbo Lietuvos dailės muziejuje, vėliau vadovavo Vilniaus paveikslų galerijai.