„Didžioji jos meilė buvo partizanai“. Apie partizanę medicinos seserį Mariją Žiliūtę

Kai užslenka sunkūs laikai, didžiuliai pavojai, kai nori nenori iškyla pasirinkimas: gyventi klūpant ar mirti kovojant, ateina didvyrių metas. Ir tie didvyriai dažniausiai būna vyrai. Juk ir pats žodis „didvyris“ reiškia ne ką kitą, kaip didelį, nebejotinai stiprų bei drąsų vyrą, o žodžių junginys „didvyriška moteris“, geriau pagalvojus, skamba labai prieštaringai. Tiesa, istorijoje žinoma ir keletas didvyrėmis tituluojamų moterų, tokių kaip prancūzė Žana d‘Ark ar mūsiškė Emilija Pliaterytė, bet, ar pastebėjote, atėjus sunkiems laikams jos elgėsi kaip vyrai – sėdo ant žirgo, stvėrė į rankas kardą ir leidosi kirsti priešų.

Vis dėlto netgi patiems didžiausiems didvyriams moterų prisireikia, ir dažniausiai tada, kai jie atrodo ir jaučiasi visiškai nedidvyriškai: kai plūsta krauju, dejuoja iš skausmo, kai tampa bejėgiai, kai pajunta mirties alsavimą. Tada šalia jų atsiranda moterys – šluostančios prakaitą, kraują, o kartais ir ašaras, slaugančios ir gydančios, pastatančios ant kojų, tam... kad jie galėtų vėl mirti: mūšių laukuose ar tardymo kamerose, arba kad pilką lapkričio rytą pilkame kalėjimo rūsyje galvą jiems perskrostų budelio kulka...

2024 metai Jurbarko rajone paskelbti dviejų pasipriešinimo didvyrių – Jono Žemaičio-Vytauto ir Petro Paulaičio – metais, nes minime Jono Žemaičio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties bei Petro Paulaičio 120-ąsias gimimo metines. Abiejų atminimas Jurbarko rajone yra daugiau ar mažiau įamžintas, tad dabar norime papasakoti apie kitą žmogų – apie juos susiejusią drąsią ir pasiaukojančią moterį, jurbarkiškę medicinos seserį Mariją (Marijoną) Žiliūtę, partizanų vadintą slapyvardžiais Eglutė, Daktarytė, kurios vienintelis atminimo ženklas mūsų mieste – kapas Jurbarko senosiose kapinėse.

Laimė, kad Marija Žiliūtė, perėjusi karą, pokarį ir lagerius, išgyveno iki senatvės, sulaukė Nepriklausomybės ir spėjo pasidalinti savo gyvenimo istorija su kai kuriais žmonėmis: tremtyje sutikta pasipriešinimo dalyve Jadvyga Žardinskaite-Bartašiene, socialinių mokslų dr. Aldona Kačerauskiene, istorike, politine kaline, partizanų vado Jono Žemaičio sūnaus Laimučio žmona Nijole Gaškaite-Žemaitiene, rašytoju Kaziu Saja.

„Visa didžioji jos meilė buvo partizanai. Daugeliui ji akis užmerkė“, – apie Mariją Žiliūtę kalbėjo gerai ją pažinojusi Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė.

Knygnešio duktė

„Į Mordovijos 6-ąjį lagerį atvežė naują kalinių moterų grupę. Tarp jų pamačiau smulkutę, liesą moterį, kuri netrukus buvo paguldyta į lagerio ligoninę. Ji buvo nepaprastai išvargusi, nusiminusi, gal dėl to, kad susirgo plaučių uždegimu. Laimei, likimas lėmė jai ne tik pasveikti, bet ir pereiti visus sovietinio lagerio baisumus ir išlikti“, – straipsnyje „Likau amžinai skolinga“ interneto svetainėje www.partizanai.org rašo J. Bartašienė, pristatydama M. Žiliūtės biografiją.

„Esu gimusi 1906 m. rugsėjo 11 d. Šakių apskrityje, Gelgaudiškyje. Tėvas čia turėjo nedidelę parduotuvę, kurią padėjo įsteigti kun. (Juozas) Vailokaitis, didelis savo krašto mylėtojas. Parduotuvė anais laikais labai pasitarnavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimui. Tėvelis važiuodavo į Tilžę prekių ir palaikė ryšius su Martynu Jankumi, kuris ten spausdino lietuviškas knygas. Kartu su prekėmis tėtė parveždavo lietuviškos spaudos, kurią ir platindavo savo pirkėjams. Tilžėje retkarčiais susitikdavo su Vydūnu. Pas Gelgaudiškio kleboną (Pranciškų) Bučį atvažiuodavo Vincas Kudirka. Ir su juo tėtė palaikydavo ryšius. Jis labai rūpinosi kad tėvelis neįkliūtų žandarams, patardavo, kaip slėpti spaudą. Daugiau atsivežus tekdavo slėpti net Gelgaudiškio bažnyčios bokšte.

Kazio Šimonio „Laumutė“. Dailininkas Šimonis, įkvėptas amžinai Nemune mirkdavusios ilgaplaukės paauglės Marytės, nupiešė tipišką lietuvaitės paveikslą, pavadinęs jį „Laumute“. O kur kas vėliau Marytė, įsižiūrėjusi į jų šeimai dovanotą Šimonio paveikslą, su miško pakraštyje pavaizduota vieniša eglute, ją pasirinko savo partizanės slapyvardžiu.

Berods 1910 m. išvažiavome gyventi į Jurbarką. Tėvelis pasistatė raudonų plytų namą, turėjo parduotuvę-knygyną. Mama buvo ūkininko duktė iš Šakių valsčiaus, visur ir visada padėdavo tėveliui. Tėtė buvo didelis teatro mėgėjas, mėgo vaidinti. Ne kartą iš Kauno į svečius pas tėvelius atvažiuodavo režisierius (Konstantinas) Glinskis“, – apie gyvenimo pradžią pasakojo M. Žiliūtė.

Medicinos sesuo

Pradinę mokyklą M. Žiliūtė baigė Jurbarke, 1918–1924 m. mokėsi Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje, vėliau dėdės kunigo Moleikaičio remiama išvyko į Vokietiją: įstojo į aukštesniąją mergaičių mokyklą, paskui – į Aukštesniąją medicinos mokyklą Miunchene, kurią baigusi grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Kaune, vėliau Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, o vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą vėl grįžo Kaunan.

Vokiečių okupacijos metais pasiligojus tėvams, o jaunesniajam broliui Vitui įsikūrus Kaune, M. Žiliūtė grįžo į namo, į Jurbarką, įsidarbino tuberkuliozinėje ligoninėje ir iš karto įsijungė į antinacinį rezistencinį judėjimą, kurį organizavo gimnazijos mokytojas Petras Paulaitis.

Užėjus rusams M. Žiliūtė vis dar dirbo tuberkuliozinėje ligoninėje, o Petras Paulaitis pradėjo vadovauti antitarybinei veiklai. Jis pasitraukė į mišką, kartu su juo ir kone visi vyresniųjų klasių gimnazistai. Mariją per ryšininkus dažnai pasiekdavo prašymai: „Vaistų, tvarsčių”. „Jeigu ką sužeidžia, duoda man žinią, mes turėjom ryšininkus, arba randu kur pamestą rašteliuką, kur ateiti pas sužeistą partizaną. Deja, dauguma sužeistųjų neišgyvendavo. Būdavo sužeisti, pavyzdžiui, į plaučius, siūlėm vežti į ligoninę tokius, bet jie atsakydavo, kad geriau jau mirs tarp savų. Sužeistieji būdavo labai kantrūs, juk perrišti žaizdas reikėdavo miške, ant paklotų iš paparčių ir eglišakių“, – pasakojo M. Žiliūtė Kaziui Sajai dokumentiniame filme „Knygnešio duktė“.

Partizanų būryje

„Vieną kartą, berods 1945 metais, mane buvo iškvietę į Jurbarko saugumą. Klausinėjo apie gydytojus ir medicinos seseris, kurie tuo metu dirbo tuberkuliozinėje ligoninėje. Bandė mane užverbuoti. Aš atsisakiau, sakydama, dar pagalvosiu. Jie mane paleido. Po to netrukus mūsų namuose buvo padaryta krata, bet manęs nerado“, – pasakojo Marija J. Bartašienei.

Po šių įvykių ji apsisprendė – įstojo į P. Paulaičio būrį, kuriame tuo metu buvo apie 20 žmonių. Pirmą žiemą būrys laikėsi Jurbarko miškuose, dviejuose bunkeriuose. Netoliese bunkerį buvo įsirengę ir Girdžių partizanų būrio vyrai. Vieną dieną išėję pasirinkti maisto jie buvo užpulti rusų, vyko susišaudymas. Grįžo tik antrą naktį, vienas peršauta ranka. Jiems grįžus, auštant, rusai puolė stovyklą. „Aš tuo metu buvau bunkeryje, kartu su manimi sergantis partizanas slapyvardžiu Untė, jaunas vaikinas nuo Zarasų. Iš vakaro jam buvo aukšta temperatūra. Per kautynes mudu iššokome iš bunkerio paskutiniai. Aš jo sergančio nepalikau, tai mano kaip medicinos sesers pareiga. Mums bebėgant, rusai ėmė šaudyti. Untė bėgdamas atsišaudė, dengdamas mane. Kiek pabėgusį kulka jį pakirto. Jis krito prie mano kojų“, – prisiminė M. Žiliūtė.

Po to įvykio būrys persikėlė į miškus netoli Smalininkų, o Marija gyveno ir slapstėsi pas ūkininkus, į mišką ji eidavo, kai kas sirgdavo arba būdavo sužeistas. „Žmonės, pas kuriuos slapsčiausi ir gyvenau, buvo nepaprastai geri. Ne kartą jie, rizikuodami savimi, išgelbėjo mane“, – prisiminė ji.

1947 m. balandžio 12 d. P. Paulaitis-Aidas buvo suimtas. Vienas iš Aido būrio partizanų, kurį M. Žiliūtė slaugė ir gydė, buvo slapyvardžiu Puškinas, jo nei vardo, nei pavardės M. Žiliūtė nebeprisiminė (galimai tai buvo Kęstučio apygardos partizanas J. Pocius, – aut. past.). „Pasveikęs Puškinas retkarčiais aplankydavo mane. Jis supažindino mane su Simo Palubecko (partizanas Juozas Palubeckas-Simas, – aut. past.) draugais, o Simas tuo metu buvo Jono Žemaičio bunkerio šeimininkas. Žemaitis tuo metu jau buvo Lietuvos Ginkluoto Pasipriešinimo vyriausias vadas. Vieną pavasarį, žydint baltažiedžiams, buvo paskirtas susitikimas su Simu. Susitikus jis pasakė, kad turi ligonį, kuriam paralyžiuota kairė koja ir ranka. Tada kreipiausi konsultacijos pas vieną gydytoją, kuris man patarė, kaip gydyti po insulto. Žemaitį buvo ištikęs mikroinsultas“, – prisiminė M. Žiliūtė.

Slaugant Vytautą

„Nuėjome į bunkerį temstant. Prie silpnos žibalinės lempos ant medinių gultų gulėjo žmogus. Jo veidas buvo labai ramus, santūrus. Ėmiausi jį gydyti. Paralyžius nebuvo labai stiprus. Kiekvieną dieną masažuodavau jo ranką ir koją, leisdavau vaistus į veną ir raumenis. Gerų žmonių dėka vaistų netrūkdavo niekada“, – J. Bartašienei pasakojo M. Žiliūtė.

J. Žemaičio bunkeris-vadavietė Šimkaičių miške, kuriame jis slėpėsi 1951–1953 m. Bunkeris 1995 m. atkurtas, šalia pastatytas paminklinis akmuo. L. Lukošienės nuotr.

Slinko monotoniškos dienos. „Dieną, užsimaskavę angą, ilsėdavomės, o naktį išlipdavome pakvėpuoti oru, apsirūpinti šaltinėlio vandeniu, atlikti reikalus... Pradėjus švisti, jau visi būdavome bunkeryje, pavalgydavome pusryčius ir suguldavome miego...“ – prisiminė M. Žiliūtė. Maisto į Pavidaujo kaimą dažniausiai eidavo J. Palubeckas, jis palaikė ir ryšį su Kęstučio apygardos vado pavaduotoju J. Vilčinsku, kuris vienintelis žinojo bunkerio vietą.

Bunkeryje keturiems žmonėms gyventi buvo nelengva. „Daugiau kaip metus begyvenant ankštame bunkeryje tiems patiems žmonėms, norom nenorom susiklosto tam tikri santykiai, ir ne visada palankūs. Juk gerokai vieni kitiems įkyrėjome. Mudu su Žemaičiu dažnai surasdavom bendrą kalbą prisimindami laisvos Lietuvos laikus. Imdavome kalbėti apie meną, girdėtas simfonijas ir operas Kauno, o paskui jis – Paryžiaus, o aš – Miuncheno teatruose, filharmonijose. O mūsų prieteliai Juozas ir Elenutė buvo kaimiečiai. Jie ir pradinės nebaigę. Tokios mudviejų kalbos erzindavo, nes jie nieko nesuprasdavo ir galvodavo, kad mes įsivaizdiname, kažką vaizduojame. Pyko, kam kalbame apie kažkokias operas ir teatrus“, – prisiminė M. Žiliūtė.

„Žemaitis buvo didelio intelekto, plačios erudicijos. Puikiai žinojo, ko siekia. Visada tvirtai laikėsi savo nuomonės ir pozicijos. Tautos ir savo krašto laisvė ir Nepriklausomybė jam buvo svarbiau už viską. Jo, kaip kariškio, duota priesaika niekur ir niekada negali būti sulaužyta. Mėgdavo pasakoti linksmus nuotykius. Buvo labai kantrus. Kiek buvo įmanoma, pats stengėsi kovoti su liga. Be abejo, gydymo sąlygos bunkeryje buvo nepaprastai sunkios. Trūko oro, nes ventiliacijos angos buvo mažytės. Jeigu vėjuota diena, lengviau kvėpuoti, o esant tykiam orui, kvėpuoti tiesiog nebūdavo kuo, todėl ligonis sunkiai gijo“, – pasakojo ji.

Netgi sergantis ir besislapstantis partizanų vadas sovietams kėlė grėsmę. „Kartą Žemaitis pasakė: „Jeigu rusai žinotų, kur aš, tai ne tik viso miško medžius išrautų, bet ir šaknis iškratytų“, – prisiminė M. Žiliūtė. Priešo kilpa apie partizanų vadą vis labiau veržėsi. Dar iki jo ligos MGB (sovietų Valstybės saugumo ministerija, – aut. past.) bandė jį prisivilioti, kaip jauką naudodama sūnų Laimutį, vėliau tikėtasi J. Žemaitį pasiekti per iš užsienio į Lietuvą atsiųstą partizaną Klemensą Širvį-Sakalą.

Pasak M. Žiliūtės, per ryšininkus Širvys Žemaičiui pranešęs, kad „esant palankiam orui, atskris lėktuvas iš Amerikos, paims Žemaitį ir nuskraidins į užsienį. Simas Palubeckas vis išlįsdavo iš bunkerio, lipdavo į medį ir laukdavo atskrendančio lėktuvo. Deja, lėktuvas neatskrido, atskrido išdavikas“.

1953 m. vasario–kovo mėn. iš Jurbarko ir Raseinių rajonuose suimtų partizanų ryšininkų MGB sužinojo, kad Žemaitis slapstosi Palubecko bunkeryje. Buvo užverbuoti du agentai: Karpis ir Pažėrų kaimo gyventojas Lukas, kurių sodybose buvo išstatytos pasalos, tikintis, kad J. Palubeckas ateis maisto. 1953 m. balandžio 13 d. agento Karpio sodyboje buvo suimtas Vaidoto rinktinės ūkio dalies viršininkas Pranas Narbutas-Rolandas. Už pagalbą suimant Žemaitį jam pažadėta paleisti iš kalėjimo dešimčiai metų nuteistą sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę. Gegužės mėn. pradžioje Rolandas, tapęs agentu Vaidila, susitiko J. Palubecką-Simą. Kitas susitikimas buvo paskirtas gegužės 23 d. Rolandas kartu su smogikais Kazėnu, Aru ir Smelij Šimkaičių miške suėmė J. Palubecką. Mušamas ir kankinamas Simas atsilaikė septynias paras.

„Vieną vakarą Simas, išėjęs iš bunkerio, negrįžo. Rytojaus dieną Simo sesuo Elena išėjo ieškoti brolio. Deja, niekur jo nerado, o ir aplinkui to miško gyventojai niekas Simo niekur nematė. Tada Žemaitis patarė man eiti jo ieškoti. Išeiti turėjau švintant, tad prieš kelionę atsiguliau pailsėti. Miegas neėmė. Kažko „ant širdies“, kaip sakoma, buvo labai sunku. Iš bunkerio išeiti nebespėjau... Staiga išgirdau lyg kažkokį lapų šlamesį, akyse lyg dūmai pasirodė, o po to kas vyko, nieko neatsimenu. Kartais lyg atgaudavau sąmonę, bet tučtuojau vėl nugrimzdavau į nebūtį... Nežinau po kiek laiko atsibudau. Atgavau sąmonę kažkokiam kambaryje, pasirodo, tai buvo kamera Vilniaus saugumo rūsyje“, – prisiminė M. Žiliūtė.

J. Žemaičio-Vytauto bunkerio schema, sudaryta MVD 4 valdybos viršininko mjr. Petro Raslano 1953 m.

Pasirodo, kad granatas su migdomomis dujomis į bunkerį rusai sumetė per ventiliacijos angas. Paskui sąmonės netekusius žmones specialiais kabliais ištraukė pro atvertą bunkerio angą. Betraukiant M. Žiliūtei pažeidė stuburo slankstelį.

Tardymas

„Tardytojas buvo Lietuvos rusas, pavarde Vitrenko. Tardė lietuviškai, o protokolus rašė rusiškai. Prieš pasirašant protokolą, ateidavo kažkokia vertėja, vardu Stefa, ir man išversdavo tai, kas parašyta. Per tardymą buvo atėjęs kažkoks rusas majoras ir pasakė: „nežinojom, kad tame bunkeryje yra moterų, būtume nepadidinę dozės migdomųjų dujų“. Laimei, buvome suimti jau po Stalino mirties, tai tardymas nebuvo toks žiaurus.

Marija Žiliūtė Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje 1953 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Antrą dieną po arešto, apie vidurdienį, nuvedė mane į kilimais išklotą kabinetą. Ten už rašomojo stalo pamačiau uniformuotą žmogystą. Vėliau sužinojau, kad tai kažkokio penktojo skyriaus viršininkas. Vėl tie patys pasiūlymai bendradarbiauti. Ėmė aiškinti kažką iš Šventojo Rašto... Vėliau sužinojau, kad ta žmogysta kažkada mokėsi kunigų seminarijoje... Po tų „apdorojimų“ prasidėjo tardymai. Kameroje visą laiką buvau viena. Tardymai prasidėdavo antrą valandą po pietų ir tęsdavosi iki 2 val. nakties. Kiek pasnausdavau iki 6 val. ryto ir vėl po pusryčių į tardymą. Apie 13 val. parvesdavo į kamerą ir po 1–2 valandų vėl išvesdavo tardyti. Du kartus per dieną tardydavo kasdien, išskyrus sekmadienį. Išseko jėgos. Vieną kartą per tardymą nualpau... Vis tiek tardymas tęsėsi toliau. Taip du kartus per dieną tardė šešias savaites. Po to ėmė tardyti kasdieną, tik nebetardė naktimis.

Po vienos ar dviejų savaičių grįžusi į kamerą, radau kitą gyventoją, kuri gulėjo ant gultų. Ta moteris, pamačiusi mane, prabilo: „Och, tie prakeikti rusai...“ – toliau vienas po kito tarsi iš kulkosvaidžio tratėjo jos sparnuoti žodeliai apie okupantus, azijatus ir t. t. Šito man pakako, supratau, kad tai provokatorė-šnipė. Mano kameroje ji išbuvo apie porą savaičių. Vėliau, būdama lageryje, sužinojau, kad tai kažkokia akušerė, teista už kriminalinį nusikaltimą, dirbusi šnipės darbą. Be jos, Vilniaus saugumo ministerijoje dirbo kita lietuvė šnipė.

Tardydami vertė pasakyti, ką aš žinau apie Žemaitį, ką jis kalbėdavo ir t. t. Tardytojas sakydavo: „Elena Palubeckaitė jau laisvėje, o Žemaitis vaikšto užsivilkęs generolo uniformą, tik tu kvaila, viena čia sėdi užsispyrusi“, – sunkius tardymo mėnesius prisiminė M. Žiliūtė, kuri iš karto pareiškė nieko neišduosianti ir šio nusistatymo laikėsi.

„Visą laiką meldžiausi, vienintelis prašymas buvo: „Dieve, padėk, kad per mane nenukentėtų nė vienas žmogus“. Malda buvo išklausyta. Nė vieno jų gąsdinimo nepabūgau. Kančių buvau prisižiūrėjusi beslaugydama. Mąsčiau: jeigu tiek galėjo ištverti mano broliai, nejaugi neištversiu aš? Apie mirtį galvojau kaip apie išsivadavimą. O kad mano kapo niekas nežinos – maža bėda. Ką galėjau, tą padariau”, – M. Žiliūtės žodžius citavo dr. A. Kačerauskienė.

Teismas

„Kokią savaitę prieš teismą mane nuvedė pasirašyti, kad byla baigta. Kartu atvedė ir Eleną Palubeckaitę. Teismas prasidėjo birželio 1 d., vyko 7 dienas. Teisė Vilniuje karinis tribunolas. Visi klausimai buvo daugiausia Žemaičiui. Per teismą labai bjaurius parodymus prieš Žemaitį davė paimtas gyvas partizanas Gedvilas. Jis sakė, kad Žemaitis ruošė „Baltramiejaus naktį“. Kiti liudytojai nieko baisaus neliudijo. Kaltinimą, kad turėjo ryšį su užsieniu – neigė. Savo paskutiniame žodyje pasakiau, kad mano nueitas kelias teisingas. Kaltinimo neprisipažįstu, nes tai, ką aš dariau, nėra nusikaltimas. Elena Palubeckaitė pasisakė, kad ji viską atšaukianti, ką kalbėjo prieš mane per tardymą.

Žemaitis savo paskutiniajame žodyje sakė, kad norėjo laisvės savo kraštui, stengėsi, kad mažiau būtų žudynių. Įsiminė jo pranašiški žodžiai: „Šiandieną atrodo jums, kad mūsų kova beprasmiška, beviltiška. Ne, tai netiesa. Tegul ne šiandieną, ne ryt ar poryt, po penkiasdešimties ar šimto metų mes būsim teisūs, mūsų kova bus laimėta“.

Jonui Žemaičiui-Vytautui ir Juozui Plubeckui-Simui buvo skirta mirties bausmė, Elenai Palubeckaitei – 10 metų lagerio, Marijai Žiliūtei – 25-eri.

Perskaičius mirties nuosprendį Žemaitis laikėsi labai ramiai. „Jie visi seniai galvojo apie tą momentą – vis tiek viskas turėjo baigtis mirtim. Natūraliai sutiko“, – dokumentiniame filme „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“ kalba istorikė Nijolė Gaškaitė. Pasak jos, M. Žiliūtei buvę tik be galo skaudu žiūrėti į antrankiais sukaustytas Žemaičio rankas. „Žemaitis juk buvo paralyžiuotas, ji jį masažuodavo, injekcijas darydavo, jai taip buvo gaila, kai ant tų paralyžiuotų rankų uždėjo antrankius“, – teigė istorikė.

Po teismo visus išvedę susodino į vienutes, siūlė rašyti malonės prašymą. J. Žemaitis atsisakė rašyti, M. Žiliūtė taip pat.

Jonui Žemaičiui mirties bausmė įvykdyta Maskvos Butyrkų kalėjime 1954 m. lapkričio 26 d., Juozui Palubeckui – 1954 m. gruodžio 2 d.

Lageriuose

Po teismo Lukiškių kalėjime Marijai dar teko porą dienų teko būti vienoje kameroje su Elena Palubeckaite. Vėliau jas išskyrė. Tais pačiais 1954 metais Marija buvo išvežta į Maskvos persiuntimo punktą, o iš jo – į Mordovijos 6-ąjį lagerį.

„Čia atvažiavus pakilo temperatūra, buvau paguldyta į ligoninę, nes susirgau plaučių uždegimu. Paskui buvo nustatytas II grupės invalidumas. Netrukus buvau išvežta į invalidų lagerį Nr. 10. Po poros dienų vėl buvau paguldyta į ligoninę. Mane gydė vokietė Marija Brand, irgi kalinė. Aš jai dėkinga, nes tai buvo ne tik gera specialistė. Čia ir man teko padirbėti, budėdavau naktimis“, – prisiminė M. Žiliūtė.

Netrukus ją išvežė į Permės lagerį. „Permės lageryje susipažinau su šviesia rusų tautos asmenybe Ana Petrovna Skripnikova. Ji iš Ordžonikidzės, institute dėstė psichologiją ir pedagogiką. Vieną dieną staiga, niekam nežinant, dingo iš lagerio Ana Petrovna. Išvežė ją „greitoji“. Po mėnesio ar dviejų ji grįžo. Pasirodo, kad ji buvo išvežta į psichiatrinę ekspertizei. Grįžusi pasakė: „Mane norėjo padaryti beprote“. Ji kalėjo jau trečią kartą pagal 58-1a str. Būdama lageryje, rašydavo skundus į JTO apie tai, kas dedasi lageryje. Ana Petrovna sakydavo: „Aš žinau, kad tie skundai nepasieks adresato, tačiau viršininkai juos perskaitys“. Jos vyrą sušaudė, kūdikis mirė iš bado prie jos krūties. Po šios tragedijos ji davė žodį kad, kol bus tarybinė santvarka, daugiau negimdysianti“, – pažintį su rusų disidente, Aleksandrui Solženycinui rašant „Gulago Archipelagą“ teikusia duomenis apie moterų lagerius, pasakojo M. Žiliūtė.

Iš Permės Marija buvo išvežta į Mordovijos 6-ąjį lagpunktą. 1956-aisiais komisija jai sumažino bausmę iki 10 m. Iš Mordovijos ji buvo išvežta į Kemerovo srities Suslovo rajoną, iš čia  – į Irkutsko srities Taišeto lagerį, o iš jo 1960-aisiais paleista, „nes buvo invalidė“.

Iš lagerio Marija atvažiavo į Vilnių pas brolį Vitą Žilių. „Po kiek laiko mane iškvietė į teismą, kad susimokėčiau teismo išlaidas. Kadangi neturėjau pinigų, atėjo teismo vykdytoja aprašyti turto. O kadangi jokio turto neturėjau, likau amžinai skolinga sovietų valdžiai už tai, kad mane nuteisė“, – ironiškai kalbėjo M. Žiliūtė.

Grįžusi į Lietuvą M. Žiliūtė įsidarbino Kraujo perpylimo stotyje rūbininke, kur ir dirbo iki pensijos 1979 m.

Namų darbininkė

Kiek ironiška, kad išskirtinio likimo moteris Marija Žiliūtė aplinkiniams buvo įdomi tik dėl to, ką galėjo papasakoti apie kitus žmones: Petrą Paulaitį, Joną Žemaitį ir... Ievą Simonaitytę.

Su rašytoja, pasirodo, ji buvo pažįstama dar nuo Klaipėdos laikų. Perskaičiusi „Aukštujų Šimonių likimą“, už kurį I. Simonaitytei buvo skirta Valstybinė literatūros premija, ji parašė laiškelį-sveikinimą. „Simonaitytė mane pasikvietė į svečius. Nuėjau pas ją vasarą. Susipažinusios eidavome pasivaikščioti. Rašytoja pasakojo apie savo vargus, nelaimes, apie ką vėliau daug ir knygose rašė“, –1980 m. Marija pasakojo Domui Kaunui. Šie prisiminimai publikuojami knygoje „Aš esu Etmės Evė“. 1936 ar 1937 m. M. Žiliūtė lankė I. Simonaitytę besigydančią Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.

Jau grįžus iš lagerio, 1961 m. spalio 7 d. mirė Marijos brolis, žinomas kompozitorius, dirigentas, chorvedys ir pedagogas Vitas Žilius. Gal iš laikraščių ar pažįstamų sužinojusi apie jo mirtį I. Simonaitytė parašė Marijai laišką ir pakvietė pasisvečiuoti, o 1963 m. persikėlusi į Vilnių pakvietė Mariją apsigyventi kartu ir šeimininkauti. „Pas Simonaitytę prabuvau ne mažiau kaip trejetą metų. Man buvo sunku: iš darbo parėjus, vėl darbas. Vilniaus kraujo perpylimo stotyje dirbau kas antrą dieną, kitomis dienomis Simonaitytės butą tvarkiau, valgį gaminau. Atlyginimo negavau. Dirbau už kambarį ir valgį. Išvažiuodama atostogų, palikdavo pinigų“, – gyvenimą pas rašytoją prisiminė M. Žiliūtė. Knygoje publikuojamuose kitų Ievos Simonaitytės pažįstamų prisiminimuose rašoma, kad M. Žiliūtė nemokėjusi gaminti valgio, nemėgusi gėlių ir gyvūnų. „Aš nebuvau gera virėja. Nemėgau tokių darbų“, – pripažino ir pati Marija, juokaudavusi mokanti patiekti tik virtas bulves su kefyru. Vargu ar partizanų stovyklose ir lageriuose ji galėjo išmokti ruošti prašmatnius patiekalus – ten svarbiau būdavo iš viso ką nors gauti suvalgyti.

M. Žiliūtė 1994 m. Nuotr. iš N. Gaškaitės archyvo.

Per 18 metų, išdirbtų Vilniaus kraujo perpylimo stotyje, M. Žiliūtė užsidirbo minimalią pensiją ir gavo šaltą, be patogumų kambarį. Pakalbinti, pasiklausyti prisiminimų apie jos pačios gyvenimą susiruošta tik prasidėjus atgimimui, kai jai buvo jau daugiau nei aštuoniasdešimt. Rašytojas Kazys Saja pasakojo nuėjęs pas Mariją 1989 m. žiemą kartu su žmona. Moteris gyveno nešildomoje palėpėje. Tepasakė, kad ne kartą tekę žiemą ir po eglišakėmis miegoti.

Tačiau Marija Žiliūtė dėl nieko nesigailėjo. Aldonos Kačerauskienės paklausta, kaip vertina savo gyvenimą, ji atsakė tais pat žodžiais, kuriuos ištarė prieš daugelį metų teisme: „Mano kelias buvo teisingas. Ir juo eisiu iki galo. Mirti nebaisu. Baisu išduoti“.

Marija Žiliūtė mirė 1994 m. gruodžio 27 d., palaidota Jurbarke šalia savo tėvų.

2009 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

Vienintelis M. Žiliūtės atminties ženklas – kapas Jurbarko senosiose kapinėse, kur ant kryžiaus visada užrišta trispalvė juostelė, o per Vėlines netrūksta žvakučių. R. Vasiliauskienės nuotr.

Straipsnyje panaudota medžiaga: „Kęstučio apygardos partizanai“, Simono Stanevičiaus draugijos metraštis „Aitvarai“, Nr. 6, Kaunas, 1998; „Aš esu Etmės Evė“, Vilnius, 2019; Nijolė Gaškaitė „Partizanų vadas Jonas Žemaitis“; Jadvyga Bartašienė „Likau amžinai skolinga“, www.partizanai.org, Aldona Kačerauskienė „Mirti nebaisu, baisu išduoti“, laiskailietuviams.lt, Gintarė Martinaitienė „Kazys Saja: „Tautos dvasia yra kalba“, etaplius.lt, Rūta Trimonienė „Marijona Žiliūtė“, www.vle.lt, dokumentiniai filmai „Vienatvės pilnatis“ (1997) ir „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“ (2024).

Kauno gatvė Jurbarke, kuria vaikščiojo M. Žiliūtė. Kairėje – jos tėvo knygnešio Juozo Žiliaus pastatytas namas. Nors šis namas įtrauktas į gidės Birutės Pauliukienės vedamą turistinį maršrutą „Milžinų pėdsakai Jurbarko krašte“, kuriame ji pasakoja ir apie M. Žiliūtę, ir apie jos brolį muziką Vitą Žilių (1911–1961), veltui ant šio pastato ieškosite kokio nors ženklo, primenančio čia gyvenusią išskirtinę šeimą. R. Vasiliauskienės nuotr.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Jurbarko laikas“, 2024, Nr. 13.