Tas laukinis laukinis Jurbarkas... (II dalis)

Neretai pasakoma ar parašoma (matyt, tuo ir tikima), kad anksčiau žmonės esą buvę geresni: nebuvę vagysčių, plėšimų nei nužudymų, visi žmonės gyvenę dorai, gražiai sutarę tarpusavyje ir pagarbiai klausę valdžios. Deja, istorija rodo ką kita. O pavarčius ir paskaitinėjus kalbininko Arnoldo Piročkino sudarytą 1918–1940 metų Jurbarko miesto ir valsčiaus kroniką paaiškėja, kad mūsų seneliai ir proseneliai buvo panašesni į mus nei manėme.

Rašyti apie Jurbarko krašte įvykusius nusikaltimus ir nelaimes tarpukariu pradėjome „Jurbarko laiko“ 2026 metų pavasario numeryje (Nr. 18), o dabar jūsų dėmesiui – 1925–1927 metais nutikę dramatiški įvykiai mieste ir jo apylinkėse, aprašyti to laikotarpio spaudoje.

Mielių kontrabanda

Daugiau nei 500 metų Jurbarkas buvo pasienio miestas, todėl tikriausiai nenuostabu, kad prekyba čia klestėte klestėjo: per muitinę plaukė oficialių prekių srautas iš Vokietijos į LDK, paskui Rusiją, o dar vėliau – Lietuvą ir atgal, o šalia jo kryžiavosi kontrabandininkų keliai: pradedant „šventąja“ kontrabanda – knygomis, vežtomis ir neštomis spaudos draudimo laikais, brandspiričiu (denatūruotu spiritu), anodija[1] ir baigiant... mielėmis jau nepriklausomoje Lietuvoje. „Kontrabandinių prekių srautai daugiausia priklausė nuo Lietuvos vyriausybės vykdomos ekonominės politikos <...> Padidinus muitų mokesčius mielėms, padidėjo ir jų kontrabanda“, – knygoje „Apelsinų kontrabanda“ rašo Gediminas Kulikauskas[2]

„Denatūrato epidemija“ – taip skambiai pavadinta žinutė, išspausdinta 1925 m. vasario 24 d. laikraštyje „Lietuva“. Žinutėje iš Pašvenčio sakoma, kad čia iš Klaipėdos krašto plūstąs denatūruotas spiritas ir anodija.

1927 m. gegužės 1 d., kaip rašė spauda, Jurbarko policija suėmė mielių kontrabandininkus, gabenusius jas jurbarkiškiui Aprijaskiui. Po keleto dienų Kaune, Slabadoj (Vilijampolėje), policija sulaikė 262 kg mielių, kurias atgabeno iš Pašvenčio atvykę Izidorius Kebleris ir Jonas Bortnikas. Po mėnesio buvo suimti dar du mielių kontrabandininkai: ūkininkas Pocius, gyvenęs netoli Jurbarko, ir Juozas Greičius iš Smukučių kaimo.

Tų pačių metų birželio mėnesį du policininkai Jurbarke Totoraičio iš Kidulių valsčiaus vežime rado 50 litrų „brenčkaus“ (t. y. denatūruoto spirito). Arklys, vežimas ir spiritas buvo perduoti Smalininkų muitinei, o byla – taikos teisėjui.

Iš Klaipėdos krašto Jurbarkan atkeliaudavo ne tik nelegalūs svaigalai, mielės, bet ir... netikri pinigai. 1927 m. spalio 24 d. Iš Viešvilės atvykęs Ginteris Benas Jurbarke mėgino platinti netikrus 100 litų banknotus. Vienoje parduotuvėje jis pasirinkęs sidabrinių daiktų už 97 Lt ir padavęs krautuvininkui netikrą šimtinę. Kilo įtarimas, tada susirinkę žmonės pirkėją pristatė į policiją. Iškračius jį, rastos dar trys panašios šimtinės.

Pavojingi keliai

Į netoliese buvusią Vokietiją traukdavo ir žmonės, dėl įvairių priežasčių norintys pasislėpti nuo įstatymo. Tačiau tos kelionės ne visada baigdavosi laimingai. 1926 m. sausio mėn. laikraštyje „Lietuva“ aprašyta istorija, kaip iš lenkų kariuomenės pabėgęs Pranas Antčakas Lietuvoje užėjęs pas buvusį pažįstamą Praną Zabulį. Šis apsiėmė bėglį palydėti į Vokietiją. Apsinakvojus netoli Jurbarko miškelyje, Zabulis į užmigusį Antčaką šovė ir iš apalpusio paėmė laikrodį ir 300 vokiečių markių. Tačiau Antčakas atsigavo. Kauno apygardos teismas ieškantis pasislėpusio Zabulio.

Pavojai tykojo ir kituose keliuose. 1926 m. birželio mėn. grįžtančiam iš Bandzinų Raseinių apskrities antstoliui Godvaišai Dargių miškelyje pastojo kelią du ginkluoti plėšikai. Antstolis pasipriešino ir plėšikai pasitraukė.

Pasitaikydavo ir kiek linksmesnių nutikimų. 1927 m. spalio 29-ąją Jurbarko gyventojas Antanas Gedminas pasiskundė policijai, kad tą dieną, grįžtant iš Smalininkų, trys plėšikai Pašvenčio miške iš jo atėmę 30 Lt ir apsiaustą. Pasirodė, kad niekas jo neapiplėšė: girtas Pašvenčio miške užmigo, o kai pabudo, pasigedo pinigų.

Kelyje pasitaikydavo ir nelaimių: 1927 m. rugpjūčio mėn. Paantvardyje, pasibaidžius arkliams, sunkiai sužeistas Juozas Liūdžius ir jo žmona, o tų pačių metų rugsėjo 9 d. netoli Jurbarko įvyko, ko gero, viena didžiausių to meto Lietuvos automobilizmo istorijoje nelaimių: 18 val. iš Kauno į Jurbarką važiavęs autobusas su keleiviais patyrė avariją, kurios metu 8 žmonės buvo užmušti, 3 sunkiai sužeisti ir dar 8 lengvai sužeisti.

Pavojus grėsdavo ir turtui. 1927 m. lapkričio mėn. laikraštyje „Lietuvos žinios“ aprašoma, kaip iš vežimo, kuriuo žmogus per Skirsnemunę vežėsi kailių, tariami pirkėjai tuos kailius pavogė. Apsižiūrėjęs žmogelis grįžo, bet nerado nei kailių, nei pirklių. Pranešė Jurbarko policijos nuovados viršininkui. Šis įsakė pirkliams iki rytojaus ryto kailius grąžinti. Taip ir buvo padaryta: kailiai buvo pristatyti į nuovadą.

Nuo ilgapirščių nukentėti buvo galima ne tik sausumos, bet ir vandens keliuose. 1925 m. rugsėjo 25-osios vakare pašto budėtojas, atėjęs 22 val. prie garlaivio, pasigedo paketo su 4 000 Lt. Policija sulaikė pašto palydovą kauniškį ir vieną Jurbarko pašto tarnautoją.

Geresnio gyvenimo svetur ieškoti žmonės traukė visada. Tuo visais laikais naudojosi ir apgavikai. 1927 m. birželio mėn. laikraštyje „Lietuvos žinios“ aprašoma, kaip Jurbarko gyventojas Šmuila, nelegaliai tarpininkaudamas norintiems emigruoti į Braziliją ir kitas šalis, apgavo eržvilkiškį Joną Jokūbaitį iš Baužaičių kaimo. Apgavikui keliama byla.

Meilės ir neapykantos dramos

Nelaimingos meilės ar nevykusio šeimyninio gyvenimo kančias ir seniau buvo bandoma nutraukti, kartais netgi žiauriausiais būdais – 1925 m. balandžio 27 d. dėl šeimos dramos nusižudė Jurbarko policijos nuovados raštininkas Petras Lukaškovas. Atvykę gydytojai M. Barcevičius ir T. Goldbergas jo negalėjo išgelbėti.

1925 m. rugpjūčio mėn. Jurbarką sukrėtė Kalnėnuose įvykusi tragedija. Našlė ūkininkė Venckuvienė mylėjosi su bernu. Šis tikėjęsis ją vesti, bet našlė griežtai atsisakiusi tekėti už samdinio. Tad bernas tą pačią dieną nušovęs meilužę ir pats bandė nusišauti. Kitą dieną jį rytą garlaiviu išvežė į Kauną ligoninėn.

1927 m. rugsėjo 5-ąją į Vinco Bylos alinę Jurbarke atėjęs Juozas Pranaitis paleido kelis šūvius į smuklininko dukterį Petronėlę Bylaitę ir pats mėgino nusišauti. Mergina liko nesužeista, o Pranaitis – lengvai. Buvo nuvestas į policiją. Kitų metų sausio pradžioje kariuomenės teismas jam skyrė keturių metų (kitame laikraštyje rašoma – keturių mėnesių) kalėjimo bausmę. Beje, P. Bylaitė-Bernadišienė vėliau tapo žinoma kalbininke, humanitarinių mokslų daktare.

Jei manote, kad smurtas artimoje aplinkoje tik šių laikų problema, manykite iš naujo, o tarpukariu šeimyniniai konfliktai būdavo sprendžiami ne tik kumščiais. 1926 m. kovo 13-osios naktį, 22 ar 23 val., Pažėrų gyventojas Jonas Kisielius kėsinosi nužudyti savo žmoną. Sunkiai sužalota moteriškė atsigavo apie 3 val. ryto ir buvo nuvežta į Jurbarko ligoninę. Ją pavyko išgelbėti. Pats Kisielius pabėgo į Vokietiją, kur turėjęs meilužę. Tiesa, žiauriam svetimautojui išsisukti nepavyko. Po metų apygardos teismas parsiųstą iš Vokietijos Kisielių nuteisė penkiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.

Kartais ir moterys pasitaikydavo nepėsčios. 1925 m. lapkričio 14 d. į Jurbarko policijos nuovados viršininko raštinę atvykusi skirsnemuniškė Marija Česnauskienė pranešė, kad šio mėnesio 8 d. jos vyras Kazys Česnauskas išėjęs į Pupkaimį pas Žilinską atsiimti paskolintų 100 Lt iki šio laiko negrįžtąs, tad moteris policijai teigė įtarianti, kad Žilinskas jos vyrą nužudęs. Paaiškėjo, kad Česnausko pas Žilinską nebūta. Dar daugiau – pasklido gandai, kad pati žmona su posūniu ir podukra galėjusi jį nužudyti. Maždaug po pusmečio gandai pasitvirtino – 1926 m. kovo 21 d. dingusio Černiausko palaikai rasti pakasti žemėje prie namų. Gydytojai pripažino jį buvus nunuodytą. Žmona buvo tardoma, suimti jos dukra ir posūnis.

Šūviai ir ugnis

Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo karo pabaigos, šaunamųjų ginklų Jurbarko krašte netrūko, kaip ir su jais susijusių nelaimių. Laikraščiai rašė, kad naktį iš 1927 m. vasario 13-osios į 14-ąją Paantvardžio kaime Andriukaitis Juozas nužudęs keturiolikmetį piemenuką Antaną Babašinską, parvykusį pas kaimynus Vabalus. Kaip nurodyta kitame laikraštyje, ūkininkų Šneiderio ir Vabalo piemenukai radę brauningą. Vienas jį padirgino ir nušovė antrąjį, kurį pakišo po malkomis, o rytą pametė ant kelio. Policija kaltino Vabalą už neatsargų ginklo laikymą.

Iš pykčio ar pavydo tie, kas neturėjo ginklų, į darbą paleisdavo ugnį: 1927 m. liepos 22–23 d. naktį Drebulynės kaime sudegė P. Knystauto klojimas, o naktį iš liepos 24 į 25 d. – keturi trobesiai su visu turtu. Bendra nuostolių suma – 40 000 Lt. Kaip paaiškėjo, ūkininko trobesius supleškino už kažką ant jo supykusios seserys Marcelė ir Katrė Skrickytės.

Ginklo nevengdavo panaudoti ir vietos policija: 1925 m. rugsėjo 27 d. Jurbarko policijos nuovados viršininko padėjėjas, einąs Šimkaičių punkto vedėjo pareigas, Svolnikas Pabebirvio kaime (5 km nuo Šimkaičių) bandydamas pas pil. Šmidtą suimti pabėgusį plėšiką Juozą Vengliką, per susišaudymą jį nukovė.

Tiesa, kartais piktadariai išsisukdavo lengviau – 1927 m. birželio 28 d. Jurbarko teismas nubaudė piktadarius, ėmusius birželio 7–9 d. pjaustyti arkliams uodegas, po 1 mėn. kalėjimo ir po 300 Lt pabaudos. Kodėl piktadariai taip darė, neaišku.[3]

Išniekintos šventyklos

Vagims ir chuliganams visais laikais nebuvo nieko švento. 1925 m. lapkričio pabaigoje policija suėmė žydų sinagogos sargą B., kuris po altoriumi buvo įrengęs vogtų daiktų sandėlį, iš kurio daiktus veždavo parduoti į Kauną.

Naktį iš 1926 m. lapkričio 17-osios į 18-ąją vagys įsibrovė į Jurbarko katalikų ir stačiatikių bažnyčias. Katalikų bažnyčioje iš altoriaus išėmė pušką[4], išbarstė šv. Sakramentą, o cerkvėje išmėtė paveikslus.

Jurbarkas apie 1913 m. Sena nuotrauka, nuspalvintas DI.

Nelaimės sausumoje ir vandenyje

1927 m. birželio 19 d. Jurbarke per LFLS ir „Makabi“ futbolo rungtynes LFLS žaidėjas J. Spirauskas užgriuvo ant parvirtusio priešininkų komandos žaidėjo Geselkovičiaus, kuriam buvo sutrenktos smegenys. Kitą dieną nukentėjusysis mirė. Po 10 dienų į Jurbarką iš Kauno atvykusi sporto organizacijų komisija ištyrė incidentą ir padarė Išvadą, kad nelaimingą susidūrimą nulėmė korektiško žaidimo stoka.

Aukų nuolatos pareikalaudavo Nemunas. Ypač daug nelaimių upėje nutiko 1927 m.

Sausio 13 d. raudoniškis Kaisneris iš Jurbarko vežė stačiatikių šventiką. Važiuodami Nemunu, ties Rotuliais įlūžo. Šventikui pavyko išsikapstyti iš vandens ir jis parbėgo į Jurbarką. Atskubėję iš kaimo trys vyrai ištraukė vieną pusgyvį arklį, kuris, deja, veikiai nugaišo. Antrasis arklys nuskendo.

Liepos 7 d. du vyrukai, parėję iš Jurbarko į Skirsnemuniškius, nuėjo maudytis. Vienas nuskendo. Palaidotas nešvęstoje vietoje, nes nėjęs išpažinties ir buvęs bedievis, rašoma laikraštyje.

Liepos pabaigoje besimaudydamos Nemune paskendo Pranskaičio tarnaitės – viena iš Skirsnemunės, kita iš Girdžių parapijos.

Čia aprašyti 1925–1927 metų įvykiai. Daugiau apie laukinį tarpukario Jurbarką parašysime kituose „Jurbarko laiko“ numeriuose.

[1] Eterio ir spirito mišinys, naudotas svaigintis.

[2] G. Kulikauskas. Apelsinų kontrabanda, Vilnius, 2013, p 147.

[3] Beje, netoli Lietuvos, Vokietijoje, iki XX a. pradžios arklio uodegos ašutų nupjovimas buvo laikomas nusikaltimu, įžeidžiančiu arklio savininką. Prūsų teisyne (1340) minima, kad kaltininkas už arklio uodegos ašutų nupjovimą privalėjo atsiteisti kaip už arklį. Už arkliavagystę taikytos fizinės bausmės, dažnai ir mirties bausmė. Šilutės H. Šojaus muziejaus inf.

[4]„Puška“ tikriausiai vadinta ciborija arba komuninė – auksinis arba sidabrinis liturginis indas, kuriame laikomos konsekruotos ostijos.

Žurnalo leidybą iš dalies finansuojja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.