Saulius Meškauskas: pats kelias yra laimė

Ką pagalvotumėte apie sėkmingą 50-metį, kuris pirmą kartą išėjęs ilgų (trijų savaičių) atostogų jas skiria tam, kad vienas žingsniuotų piligrimų keliu per Lietuvą? Žinomas Jurbarko krašto verslininkas Saulius Meškauskas šypsosi, kad išsiruošęs į daugiau nei 500 km žygį nuo Žagarės iki Seinų sulaukė pačių įvairiausių reakcijų. „Tikriausiai su žmona skiriasi. Negali šiaip tiesiog eiti“, – citavo jis savo pažįstamus. Saulius sako tiesiog panoręs išbandyti piligrimų kelią, Camino Lituano. „Kada, jei ne dabar“, – lakoniškai paaiškina priežastį. Be to, jis mėgsta iššūkius. Nors vieno, sako, greičiausiai neįveiktų – negalėtų per visas atostogas kokiame Turkijos kurorte gulėti.

Balandžio 13-oji. Pirma diena. 0 laipsnių. Saulė. Nuotaika labai gera, bet pirmų dienų kilometrai tirpsta labai lėtai.

Juokinga, bet užsimezgė su drabužiais, batais ir kuprine kažkoks ypatingas ryšys. Jaučiu didelę pagarbą. Dabar viskas išplauta ir kaip muziejuje padėta. Nedrįstu paliesti“, – šypsosi Saulius.

14 kilometrų laukais žvyrkeliu. Per visą laiką pravažiavo vienas traktorius. Daugiau nieko. Nei medžių, nei žmonių, nei gyvūnų, nei mašinų.  „Nors ir kiekvieną žingsnį žengiant kojas skauda, humoro jausmo prarasti negalima“, – tikina Saulius. Iškeltas nykštys – keliaujančių autostopu ženklas.

Pašnekovas prisipažįsta, kad žygiuoti piligrimų keliu buvo sunku, ypač pirmą savaitę, kai kojas skaudėjo taip, jog vaistų nuo skausmo reikėjo. Kasdien nešti 12 kg sveriančią kuprinę net sportuojančiam nėra įprasta būsena. Bet ilgainiui kūnas apsipranta. Ir kompanijos neieškojo. Priešingai – džiaugėsi, kad gali savo tempu ir ritmu keliauti, nereikia prie kito derintis. Sutinka, kad iš žygio grįžo laimingesnis nei buvo – ne tik todėl, kad įveikė kelią, bet labiausiai todėl, kad mėgavosi kelione, priimdamas kiekvieną dieną kaip dovaną ir džiaugdamasis visais netikėtumais.

Dienoraštis internete

Tuo džiaugsmu Saulius dalinosi ir su kitais – į žygį išėjo apsiginklavęs fotoįranga ir rašė kelionės dienoraštį, kurį su dienos nuotraukomis skelbė feisbuke. Vyras stebisi, kokio didelio susidomėjimo sulaukė jo kelio užrašai – į draugus prašėsi net nepažįstami. Vienas toks sekėjas po žygio susistabdęs jį prekybos centre dėkojo už įrašus, kurių kasdien laukė. „Kai darai nuoširdžiai, tai ir pavyksta“, – pats sau paaiškina Saulius, žygio metu padaręs dar vieną išvadą – didžiausia prabanga yra paprastumas.

92-ejų močiutė piligrimui skiria visą dėmesį. Sunkiai judėdama, vienoje rankoje lazda, kitoje – penkių litrų vandens talpa, kad galėčiau prisipildyti gertuvę. Papasakojo, kad kai buvo šešerių, išvežė į Sibirą visą šeimą. Liko tik senelis, nes sunkiai sirgo. Po savaites numirė. Į Lietuvą grįžo tik po 18 metų. Gražu žiūrėti, kai žmogus, išgyvenęs tokius sunkius laikus ir prievartą, myli gyvenimą labiau už nieko panašaus nepatyrusį. Vakar sakė nusiravėjusi braškes, todėl šiandien jau reikia pailsėti. Man išeinant sako: „Saugok kojas ir sveikatą.“

Linksmos moteriškės. Laukia lavkės. Papasakojo savo kasdienybę. Viena žiemą kovojusi su nauju moderniu pečiumi. Nepratusi. Dūmijo labai. Visą žiemą vargo, o žiemai baigiantis galiausiai išmoko kurti. Kai „lavkė“ atvažiavo, nusipirko bulvių maišą, užsidėjo ant vežimuko ir nuvažiavo namo.

Žmonių veidų Sauliaus nuotraukose nedaug, bet daugybė įvairiausių gyvūnų.

Vietinis olandas

Žmonių veidų jo kelionių dienoraštyje mažoka. Matyt dėl to, kad piligrimų keliu patraukė dar neprasidėjus sezonui, tad buvo, ko gero, vienintelis piligrimas kelyje, bent jau daugiau piligrimų nesutiko. Tiesa, Saulius dėl to labai neliūdėjo, galėjo vienas miegoti patalpoje, kurioje pristatyta per 10 lovų. Sezono metu jos būtų pilnos. Vyro sutikti ir užfiksuoti žmonės – draugiški piligrimams vietiniai gyventojai, tarp kurių įsimintiniausias... olandas, pakvietęs Saulių į svečius, vaišinęs arbata ir domėjęsis jo istorija. Olando istorija taip pat nepaprasta: išmaišęs visą pasaulį, jis su žmona lietuve įsikūrė prie Alytaus, tikindamas, kad Lietuva jam pati geriausia vieta gyventi. Susitikimus su piligrimais olandas priimantis kaip dovaną.

Netoli Alytaus piligrimus pasitinka Lietuvoje gyvenantis olandas, visus vaišinantis arbata. Visada džiaugiasi galėdamas išgirsti praeinančio žmogaus gyvenimo istoriją.

Beje, Sauliaus kelionė – taip pat dovana, kurią jis pasidovanojo sau 50-ojo gimtadienio proga. Savo jubiliejų gegužės 1-ąją jis sutiko Dzūkijoje, žvelgdamas į saulėlydį prie Metelio ežero.

Gyvūnijos pasaulyje

Nuotraukose mažai žmonių, bet daugybė įvairiausių gyvūnų: nuo sraigių iki besiporuojančių rupūžių, nuo gervių pulkų iki katinų, primenančių liūtus. O kur dar nuolatiniai kelionės palydovai gandrai, tobuliausi modeliai – karvės, avys. Į jo fotoobjektyvą pateko ir senos sodybos: apleistos, bet vis tiek gražios, nes tikros ir paprastos. Džiugino ir bundanti gamta – spalvos, žiedai... Tačiau pasirodo, kad buvo dienų, kai nebuvo, ką fotografuoti – visą dieną eidamas žvyrkeliu ne tik nesutiko nei vieno žmogaus, bet ir nematė nei vienos mašinos, nei vieno paukščio ar gyvio. Tokia atkarpa buvo kelionės pradžioje – Žagarės krašte. Tokiais atvejais jis tiesiog užsidėdavo ausines ir klausydavo nuo paauglystės mėgstamos grupės „Fojė“ muzikos. Sako, tų dainų klausydamas jis ir susigraudindavo, ir paverkdavo – nes tai buvo daugiau nei muzika: prisiminimai, naujos prasmės. Tiesa, muzikos Saulius klausydavo tik tada, jei negirdėdavo paukščių. O koks džiaugsmas apimdavo, įžengus į šilą, aidintį nuo paukščių giesmių! „Kosmosas“, – sako Saulius, šį žodį, pasakodamas apie kelionę, pakartojęs ne kartą. Laimę suteikdavo paprasti dalykai – kad ir vakarienei gauti kotletai su bulvių koše. Tai buvo nuostabus maistas, nes kelionėje dažniausiai teko tenkintis rūkyta dešra. Saulius sako ilgai jos nevalgysiąs.

Vienam 500 km įveikiama, o kitam 500 metrų – neįmanoma misija. Nuo savęs pridursime, kad šie žodžiai tinka ne tik sraigėms.

Nuolatiniai palydovai – gandrai.

Avys gerai pozuoja.

Rozalimo pažintinis takas apie 6 kilometrus buvo nusėtas žibuoklėmis. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad išsirinkau fantastišką laiką žygiu – juk jos žydi vos porą savaičių. Kitu metų laiku tokio vaizdo nepamatysi.

Kelias yra laimė

Iš kelionės Saulius pasisėmė patirties ir jau galėtų kitiems patarti. Pirmiausia – netaupyti drabužiams ir avalynei. Jis pats kelionei ruoštis pradėjo dar žiemą – skaitė kitų žygeivių pasakojimus, patarimus, įsigijo reikalingą aprangą ir avalynę. Sako, kad kokybiškos aprangos ir avalynės reikia tam, kad galėtume džiaugtis žygiu, o ne galvoti apie nepatogumus. Vis dėlto reikės priprasti, kad būsi šlapias nuo prakaito, nes ant pečių sunki kuprinė, o pats žingsniuoji greitu tempu. Kitas patarimas – neišsigąsti didelio skaičiaus, nes 500 km trasa prasideda nuo 25–30 km kasdien. Nebijoti vienatvės, nes keliaudamas nesijausi vienišas. Ir dar (pridėsime nuo savęs) prisiminti žodžius, kuriuos jis pats įrašė įveikęs kelią: „Neatrodo, kad čia kažkas įvyko. Gal reikia kelių dienų, kad suvokčiau? O gal nieko ypatingo ir nebuvo. Tiesiog pasitikrinau savo galimybes. Pasirodo, galiu. Tik dabar suprantu, kad priimdamas šitą iššūkį pats nelabai tikėjau, jog užbaigsiu iki galo. Kartais reikia mažiau svarstyti. Imti ir daryti. Daug laiko su savimi. Atrodo, turėtų pakakti, kad atsakytum į tuos gyvenimo klausimus, į kuriuos vis ieškai atsakymų. Bet, manau, esmė ir yra pačiame ieškojime. Suki galvą ieškodamas vieno atsakymo, o pakeliui iškyla dar begalė klausimų. Ir taip be pabaigos. Galima Lietuvą kelis kartus apeiti, bet visko vis tiek neišspręsi. Nėra kelio į laimę. Pats kelias yra laimė.“

 Tad visus kviečiame pasidžiaugti Sauliaus Meškausko kelyje užfiksuotomis akimirkomis – jis pats atrinko jam svarbiausius kadrus. Gal ir jūs pajusite alkį keliauti.

Neišdildomas įspūdis – nakvynė Paberžėje, bažnyčios klebonijoje. Vakaras ir vakarienė su klebonu. Daug pasakojimų apie tėvą Stanislovą. Ilgai prisiminsiu.

Vis gražėjantis išpuoselėtas Raudondvario dvaras.

Kai pakeli akis tinkamu momentu.

Greičiau iš miesto atgal į laukus ir palaukes.

Žmonės tiesiog laimingi darydami laimingus kitus. Nieko neprašo mainais. Piligrimą tokie dalykai pakeliui tikrai maloniai nustebina ir nudžiugina. „Tegul saugo ir globoja Angelo sparnas. Tiems, kuriems baigiasi jėgos – sparnas dovanojamas, o kitiems dovanoju laimės guziką“, – rašoma ant šio namelio durelių.

 
Kai pamatai, bet dar ilgai netiki, kad tai tikrai vyksta. Taip Saulius jaučiasi priėjęs finišą – Seinus.

Apie Camino Lituano

Camino Lituano atšaka Žagarė–Seinai yra populiarus piligrimų ir keliautojų maršrutas. Tai apie 500 km ilgio kelias, kurį pėsčiomis galima įveikti maždaug per 20 dienų. Pradžia – Žagarė (prie Lietuvos ir Latvijos sienos), pabaiga – Seinai (Lenkija). Trasoje gausu šventų, kultūrinių ir istorinių lankytinų vietų. Ji driekiasi per įvairius Lietuvos regionus, įskaitant Žemaitiją. Yra sukurtas specialus 489 km ilgio velopiligrimų maršrutas, pritaikytas važiavimui žvyrkeliais ir keliais. Maršrutą sudaro atskiri etapai, kuriuos galima pasirinkti pagal savo fizinį pasirengimą (vidutinis dienos atstumas yra apie 25–30 km). Detalius kiekvienos dienos žemėlapius, aprašymus ir nakvynės vietas galima rasti oficialioje Camino Lituano svetainėje.

Miestai ir miesteliai pakeliui

Pagrindinės maršruto stotelės – miestai, miesteliai ir kaimai – yra išsidėsčiusios per visą Lietuvą pagal 21 oficialų kelio etapą. Šios gyvenvietės tarnauja kaip oficialūs etapų pradžios / pabaigos taškai, kuriuose piligrimai randa nakvynę (alberges) ir gali užsidėti etapo spaudą. Šiaurės ir Vidurio Lietuva: Žagarė, Buivydžiai (Joniškio r.), Gataučiai, Rusliai (Sereikiai), Pakruojis, Rozalimas, Burbiškis (Radviliškio r.), Vadaktai. Vidurio Lietuva ir Kauno regionas: Paberžė (Kėdainių r.), Kėdainiai, Panevėžiukas, Biliūnai, Kaunas, Pažaislis (Kauno m. dalis), Daukšiagirė. Dzūkija ir Suvalkija: Prienai, Punia, Alytus, Miroslavas, Meteliai, Lazdijai. Lenkijoje – Seinai.

Camino Lituano tinklas nuolat plečiasi ir šiuo metu viršija 1000 kilometrų. Piligrimai ir žygeiviai labai dažnai renkasi papildomas oficialias atšakas, kurios leidžia pažinti kitus Lietuvos regionus. Camino Lituano Žemaitija – 415,8 km ilgio maršrutas, kurį sudaro 18 etapų. Jis prasideda nuo Telšių (apima įspūdingas vietas nuo Šatrijos kalno) ir driekiasi per istorinius Žemaitijos miestelius (pavyzdžiui, Varnius, Kolainius, Vaiguvą), kol Sereikiuose susijungia su pagrindiniu keliu. Camino Lituano Aukštaitija – 261,2 km ilgio trasa, padalinta į 12 etapų. Maršrutas prasideda ties Latvijos siena (Germaniškyje), vingiuoja per Biržus, Pasvalį, Joniškėlį, Linkuvą ir Pakruojį, siūlydamas pasigrožėti unikaliu šiaurės ir rytų Lietuvos kraštovaizdžiu.

Camino Lituano inf.

Žurnalo leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.