Herpetologas: Lietuvoje turime dar vieną nuodingą gyvatę, tačiau bijoti nėra ko

Iki šiol buvo teigiama, kad Lietuvoje gyvena tik viena nuodinga gyvatė – paprastoji angis. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad nuodingu gali būti vadinamas ir dar vienas mūsų šalyje gyvenantis roplys, tiesa, sutinkamas labai retai  – lygiažvynis žaltys. Vis dėlto herpetologai, t. y. gyvačių specialistai teigia, kad baimintis nėra ko – lygiažvynio žalčio nuodai gali būti pavojingi tik jo grobiui, bet ne žmogui.

„Žinome, kad Lietuvoje gyvena 3 rūšių gyvatės: geltonskruostis žaltys (Natrix natrix), lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) ir paprastoji angis (Vipera berus), iš kurių tik angis buvo laikoma vienintele nuodinga gyvate Lietuvoje... Buvo! Bet mokslas tuo ir įdomus, kad informacija vis pasikeičia ir atsinaujina! Tad leiskite Jums, bičiuliai, pristatyti fantastišką naujieną iš herpetologijos pasaulio -– lygiažvynis žaltys visgi nuodingas!“ – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo herpetologas Gerardas Paškevičius („Džiunglių Žmogus“).

„2026 m. moksliniame žurnale „Zootaxa“ publikuotame tyrime, tyrėjai Alessandro Paterna ir Grégoire Meier išsamiai ištyrė lygiažvynio žalčio galvos anatomiją ir čia prasideda įdomioji dalis... Jo žandikaulio gale yra dvi specializuotos, padidėjusios užpakalinės iltys, kurios skiriasi nuo kitų dantų ne tik dydžiu, bet ir forma, t.y. turi išilginius griovelius bei iškilimus (keteras), kurios padeda patekti burnos sekretui (seilėm ir/ar nuodam) į įkandimo vietą. Dar svarbiau, kad šias iltis gaubia specialūs apvalkalai, susiję su atskira nuodų, arba moksliniame pasaulyje vadinama Duvernoy, liauka. Tai nėra tiesiog paprastos seilių liaukos... Pasirodo lygiažvynis žaltys turi visą galinius nuodinguosius dantis (en. Rearfanged) turinčių gyvačių burnos aparato sistemą: nuodų liaukas, latakus ir specializuotas galines iltis“, –  rašo herpetologas.

Anot jo, apie lygiažvynio žalčio nuodų liaukas buvo žinoma jau iš senesnių anatominių ir toksikologinių tyrimų: 1967 m. histologiniame tyrime jos apibūdintos kaip serozinės (t. y. išskiriančios skystą, o ne gleivingą sekretą – red. past.), o dar 1922 m. buvo eksperimentuojama su šių gyvačių liaukų sekretu – senajame tyrime nustatyta, kad suleidus sekretą eksperimentiniams gyvūnams jis galėjo sukelti stiprų toksinį poveikį. „Todėl naujasis tyrimas nėra istorija apie tai, kad „mokslininkai netikėtai atrado, jog šis žaltys nuodingas“, dabar daug aiškiau parodyta ir anatomiškai pagrįsta, kaip ši nuodų sistema veikia ir patvirtinta, kad lygiažvynį žaltį galime priskirti prie „rearfanged“ (t. y. turinčių galinius nuodinguosius dantis – red. past.) gyvačių tipo!“ – aiškina G. Paškevičius.

Susirūpinusius dėl žalčio keliamo pavojaus herpetologas skuba nuraminti. „Tai dabar koks tas pavojingumas žmogui? Ar reikia mums bijoti rečiausio roplio Lietuvoje? Ne. Nė vieno roplio mūsų krašte bijoti nereikia. O mokslininkai apie lygiažvynio žalčio nuodus rašė taip: jo nuodų sistema yra pritaikyta grobiui, o ne žmogaus apnuodijimui. Pabrėžiama, kad ši rūšis žmogui mediciniškai reikšmingos grėsmės sveikatai ar gyvybei nekelia, autoriai netgi aprašo vieną savo įkandimo atvejį: „įkandimo vietoje greitai atsirado paraudimas, niežėjimas ir patinimas, tačiau ryškiausi simptomai palaipsniui išnyko per mažiau nei valandą...“, – teigia G. Paškevičius. Pasak jo, „šiame atradime įdomiausia, kad vėl pasitvirtino –  gamtoje kategorija „nuodingas“ turi gerokai daugiau atspalvių nei tiesiog „pavojingas“

Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) Lietuvoje yra labai retas. Lietuvos raudonojoje knygoje, į kurią įrašytas dar 1976 m., jis priskiriamas VU, pažeidžiamų rūšių, kategorijai. Lietuva yra šiauriniame šios rūšies paplitimo arealo pakraštyje. Nurodomos vos kelios žinomos lygiažvynio žalčio radavietės – Čepkeliai, Rūdninkai ir Eičių miškas (Viešvilės apylinkės). Senesnių radimo atvejų būta ir kitur, tačiau nuolat rūšis ilgą laiką stebėta tik Čepkeliuose. „Gyvena sausuose mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojasi, tačiau įkandimai žmogui visiškai nepavojingi“, – rašoma Lietuvos raudonojoje knygoje. Daugiau apie lygiažvynį žaltį galima paskaityti čia>>