Rimanta Bakšienė: niekas nebūna šiaip sau

„Niekas nebūna šiaip sau“, – sako Rimanta Bakšienė, kurią šį kartą kalbinome žurnalo kūrybos skyreliui. Jurbarke gimusi ir augusi moteris, daug metų dirbo lituanistinėse mokyklose užsienyje, vėliau, norėdama padėti savo vaikams materialiai, kaip ir daugelis šio krašto moterų prižiūrėjo senelius Vokietijoje, o dabar, grįžusi Lietuvon, bando apmąstyti ir savyje sudėlioti to laikotarpio patirtis. Tos mintys ir jausmai Rimantai neretai išsilieja eilėmis.

Rimanta Juknevičiūtė užaugo Jurbarke, prie Mituvos, dabartinėje Tilžės gatvėje. „Jaučiuosi dėkinga gyvenimui, kuris mane mokė, mokė ir mokė“, – sako ji, prisimindama gražią vaikystę, mokslo metus Jurbarko vidurinėje mokykloje (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija), nuostabius mokytojus. Baigus mokyklą, prisimena, galėjo rinktis tarp dailės, muzikos ir literatūros – visi trys dalykai sekėsi puikiai. Matyt, iš praktinių sumetimų, nugalėjo lietuvių kalba ir literatūra – Rimanta įstojo į tuometinį Pedagoginį institutą. Beje, tik baigusi mokyklą ji tą pačią vasarą ištekėjo („Gražiai mes draugavom“, – sako apie tuometinį vyrą). „Bet aš vis tiek išvažiavau. Visi norėjo mane pririšti namie, bet aš išvažiavau mokytis. Tai buvo pirmas mano sprendimas“, – prisimena moteris, kuri, kaip pati sako, visada vadovaujasi savo sprendimais.

Mokytojos klajonės

Baigusi mokslus Rimanta grįžo į Jurbarką. „Gimė vaikai. Paskui išsiskyrėme, bet vaikai jau buvo paaugę“, – šypteli ji. Pirmoji mokykla, kurioje teko dirbti, buvo Vertimų aštuonmetė. „Buvo labai įdomu“, – prisimena Rimanta. Mažoje kaimo mokykloje mokytojų trūko, tad jai teko mokyti ne tik lietuvių kalbos ir literatūros pagal specialybę, bet ir vokiečių kalbos („Turėjau gerus mokytojus Jurbarke. Birutę Skandūnienę ir kitus“, – pasidžiaugia), ir muzikos. „Dariau viską, ką reikėjo, ir viskas gerai sekėsi“, – sako Rimanta, prisiminusi sunkų, bet labai įdomų gyvenimo etapą.

Vėliau jai teko padirbėti ir „Ąžuoliuko“ darželyje, kurį lankė jos vaikai, ir Vadžgirio mokykloje („Buvo labai įdomus laikotarpis. Daug keliaudavome. Buvę mokiniai geriausiai ir atsimena ne mokslus, o tas keliones“, – šypsosi), ir Eržvilke, ir Viduklės gimnazijoje, jau Raseinių rajone.

O palikusi Viduklės mokyklą ji ėmė ir išvažiavo į Maskvą, kur ėmė mokyti lietuvių kalbos ten įsikūrusioje lituanistinėje J. Baltrušaičio vidurinėje mokykloje. „Tai buvo sodrus, labai sodrus laikotarpis. Milžiniškas miestas, įspūdžiai, žmonės“, – prisimena Rimanta, pačiame megapolio centre pradirbusi dvejus metus. Mokykla, kurią labai rėmė ir Lietuvos, ir tuometinės Rusijos valdžia, buvo, ko gero, pati gražiausia Rimantos matyta mokymo įstaiga, tačiau ją kiek trikdė mokyklos vadovybės požiūris į darbą. „Buvo dalykų, kurie man užkliuvo. Yra didžioji korupcija, yra mažoji korupcija. Paklusnumo reikalauja besąlygiško. O aš atvažiavau su savo planais, su savo idėjomis ir kitaip negalėjau. Man atrodė, kad Lietuvoje tuo metu mokykla buvo jau modernesnė“, – sako Rimanta, vis dėlto daugumą tų metų patirčių prisimenanti su džiaugsmu – vyresnio amžiaus kolegas, su kuriais buvo labai įdomu bendrauti, įdomius mokinius: ne tik Maskvoje gyvenančių lietuvių vaikus, bet ir užsieniečius, kurių tėvai pasirinko šią mokyklą ir kuriuos teko mokyti lietuvių kalbos; lietuviškos etnokultūrinės šventės.

Grįžus iš Rusijos, Lietuvoje jai dar nesisėdejo. „Dar ne viską buvau padariusi“, – šypsosi Rimanta, kuri, grįžusi iš Maskvos, vėl sudalyvavo Švietimo ministerijos skelbtame konkurse ir atsidūrė... Baltarusijoje. Būtent ten, kaip ji pati sako, pabaigė sukurti tikrai gerą programą, kaip mokyti lietuvių kalbos lietuviukus užsienyje. „Ten jau nebuvau pastumdėlė, galėjau išsakyti savo poziciją“, – pasakoja ji. Mokykla buvusi įdomi, joje buvo mokoma lietuvių, rusų ir baltarusių kalbomis. Ten Rimanta dirbo metus.

Transformavusi Vokietija

Grįžusi iš Baltarusijos ji ėmė mąstyti, ką veikti toliau. Tuomet ir kilo mintis apie Vokietiją.. „Važiavau, kaip ir daugelis. Aš turiu penkis vaikus. Vaikai mokėsi, reikėjo padėti studijoms. Tai aš išvažiavau ir daug visokių finansinių problemų, kurios mane Lietuvoj kamavo, išsisprendžiau būtent ten“, – sako Rimanta, kurią, pasak jos pačios, darbas Vokietijoje užaugino, pakeitė.

„Viduj aš turiu labai didelę pagarbą vokiečių kultūrai. Aš ten labai gerai jausdavausi, lyg antras kvėpavimas atsidarydavo“, – sako Rimanta, teigdama, kad jai pasisekė. „Negalėjau nė karto pasakyti, kad ten sunkus darbas, gyvenimas kiekvieną kartą įmetė į įdomias šeimas, pas įdomius žmones“, – šypsosi. „Vieną kartą mane siuntė dirbti pas Šlezvigo-Holšteino hercogienę Mari Alex. Sakau, kažin, kaip ten bus. Dukra man sako: „Mama, jau tu nepergyvenk, nugrūs jus abi į flygelį ir ten sėdėsit.“ O pasidarė visiškai kitaip: už 200 metrų jūra, gulbės, šuo nuostabus. Vokietijoj gyvenau kaip filme, aš – personažas. Žmonių nuostabių pažinau, perpratau jų sistemą, kurią aš labai gerbiu. Mums dar mokytis ir mokytis: namų ūkis, jo tvarkymas, ta bendra kultūra, bendravimas“, – kalbėjo Rimanta, per darbo Vokietijoje metus Anapilin išlydėjusi keturis prižiūrimus žmones. „Ta patirtis mane transformavo“, – sako ji, turėdama omenyje visą Vokietijoje praleistą laiką.

Praėjusių metų rudenį Lietuvon teko grįžti visam laikui – sušlubavo Rimantos vyro sveikata, tad tenka prisiminti svečiuose kraštuose įgytus priežiūros įgūdžius. „Galvojau, kad kai išeisiu į pensiją, tai aš tik į supamą kėdę, mezgu ir viskas. Nieko panašaus“, – šypsosi Rimanta, kuriai dabar atėjo savotiškas visa ko apmąstymo ir įvertinimo metas. „Turiu labai daug ką „sukramtyt“, pripažinti daug savo klaidų“, – sako ji, tačiau tam reikia laiko. „Nieko nedarau greitai, viską suplanuoju, apmąstau“, – sako ji.

Dabar Rimanta su vyru gyvena Paupyje – nedideliame kaimelyje netoli Rutkiškių, pro kurį teka upelis itin originaliu pavadinimu – Upė.

Meilė žodžiui

Poezija ir literatūra Rimantą lydėjo nuo vaikystės – skaityti jos aplinkoje mėgo visi. „Visa giminė, visa šeima. Mano močiutės skaitė. Be knygos niekas negyveno. Ypatingai tėvas. Ir mano vaikai skaito. Berniukai ne, tik mergaitės“, – šypsosi ji.

„Mano šeimoj nemažai skaitančių žmonių, tai kaip ir tradicija – Meilė knygai. Pas vieną močiutę, paprastą namų šeimininkę, knyga gulėjo nuolat ant palanges virtuvėje, ir kiekvienu laisvesniu nuo darbų momentu ji atsidurdavo jos rankose. Kita močiutė skaitė kitaip, dažniausiai šventadieniais, lovoje, pakaitom su maldaknygėm arba virtuvėje, kuri buvo pakankamai didelė, todėl atlikdavo visas funkcijas, ir vieniša moteris ten jautėsi jaukiai. Aš vis stebėdavausi, kad kai kurios knygos buvo skaitomos po keletą kartų. Dabar pati tą darau. Norisi pasitikrinti, galbūt su branda Pasaulį matau kitaip?..

Ir iš tikro, daug kas, apie ką mąstė žmonės anksčiau, tinka ir mums, kokia turi būti minties galia šitaip pralenkti Laiką. Stebina, įdomu, drąsu ir keista, kodėl žmogui vis dėlto reikia nemažai laiko praregėjimui, susivokimui. Juk geriausi dalykai tokie paprasti, nereikia jų apvelti visokiais kreivais matymais ir naujai atradinėti. Dėl progreso laužydami, vėliau dažnai sugrįžtame prie to paties, dėl nesugebėjimo perprasti paneigto ar lengva ranka sunaikinto. Rašau gerai žinodama, kad kas nauja man, kitiems gali būti seniai atrastos tiesos ir neaktualu. Man, stebint dabartį, tai atrodo svarbu.“

R. Bakšienė „Iš Sielos dienoraščio“

Rašyti sako pradėjusi ne taip ir seniai – feisbuke pamačiusi Romualdo Žilinsko poeziją, kuri ją sužavėjo ypatinga savo gelme. „Meistriška minčių tėkmė ir metaforų grožis. Pagalvojau: kaip galima su žodžiais taip pagauti gelmę. Bet, tuo pačiu pamačiau jo ribas“, – sako Rimanta, tų eilėraščių įkvėpta pati ėmusi rašyti ir skelbti savo poeziją. „Pagalvojau, jam išeina, pabandysiu ir aš. Feisbuko draugai pradėjo skaityti ir prašyti dar“, – pasakojo Rimanta, kurios sukurtų eilėraščių temos, artimos jai pačiai, pasirodo, užkabina ir slaptas kitų žmonių sielos stygas. „Dabar pati rašau ir dar rašysiu“, – šypsosi moteris, kurios pirmieji eilėraščiai, beje, užrašyti ne šratinuku, o aštriai nusmailintu pieštuku.

„Ir dar prisiminiau, kad mano rašymas turi dvi pradžias. Dirbant Maskvoje J. Baltrušaičio 1247 vidurinėje mokykloje su lietuvių etnokultūros komponentu, direktorė S. Valatkaitė skyrė man užduotį mokyklos vardu pasveikinti Prezidentūrą, Švietimo ministeriją, dar kitas įstaigas bei mokyklai svarbius žmones. Supratau, kad tai atsakinga, ir norėjosi atlikti atsakingai. Kažkaip atradau įkvėpimo, pačiai pasirodė gražu, tai vėliau teko visokiom progom pakartoti. Bet tai buvo šventiniai kalbėjimai maža eiliuota forma“, – prisiminė Rimanta.

Rimanta sako, kad dabar norisi viską, ką parašė, sutvarkyti, suredaguoti ir sudėti į knygą. „Tą knygą aš jau matau, ir dar dvi matau į priekį. Visą šį laikotarpį noriu sudėlioti į tris knygas: viena bus poezija, kita – moteriški dalykai, o dar viena – apie senėjimą“, – planuoja Rimanta.

O kol sulauksime knygų, siūlome „Jurbarko laiko“ skaitytojams pluoštelį Rimantos eilėraščių.

Rimanta Bakšienė. O. Mazur nuotr.

Iš Sielos dienoraščio

Man patinka, kaip ošia medžiai,
kai kiaurai juos košia vėjas,
kai linguoja eglių šakos,
kai sugrįžti gali išėjęs.
Atsigultumei pievoj ir smilgos
tegul švelniai glosto kojas.
Kiek nedaug, kad būtum laimingas, reikia,
dar žinoti, kad bus rytojus.
Dar matyti danguj skaisčią Saulę,
dar žinot, kad Namo sugrįši.
Kartais noris apglėbti Pasaulį,
Širdimi išbučiuoti jį visą.
Tegul ošia man svetimas Miškas,
tegul smilgos glosto kojas.
Ir svetur galiu būti laiminga.
Taikiai rankom skruzdės ropoja...
2018 birželis

Užsūpuoja mane Tavo mylinčios rankos,
Saulė puošiasi jūroj bangų vainiku...
Spinduliai paskutiniai nuauksino dangų...
Bučiniais Tavo kaklą apkabinu...
Tegul šiandien riba nesibaigia rytojuj,
prie Tavęs, mano Angele, širdį glaudžiu.
Tu nežemiškai žemiškas – akys liepsnoja...
Tu – besparnis mano Angelas Žemėj –
čia taip pat yra Angelų.
Aksominėj nakty, kai išnyks realybė,
Tu pavirsi mano šviesiausiu sapnu...
mes ištirpsim... mūsų neliks begalybėj...
Mes – ne tik aš, ne tik Tu...
Kai sugrįšim, blės žvaigždės... dangus aukštai tegyvena...
Dievas leido pavirsti Tau mano Būtim.
Atėjai, nesirinkdamas kelio... vienas... vienišas... būti mano,
gal todėl mūsų Laikas (ne tik čia) niekada nevirs praeitim...
Tavo mylinčios rankos šiluma šildo...
Akys išgeria žvilgsnį... pasidaro svaigu...
Tu kasdieną greta... bet vis tiek pasiilgstu –
mintimis pas Tave ateinu...
2018 lapkritis

Dangus tamsėja – koksai Grožis!
Juodi kamienai... baltos šakos –
grafika Gamtos... Tik eglės kiek kitokios šalia tako...
Visi tartum ramiai išeina į pabaigą Dienos...
pakeliui į Naktį... Tyliai...
Sekmadieniška... Pasitaiko tai pajausti...
O šiandien dar ir pamatyti – viskas apšerkšnijo...
Net mintys... Nuotaika... Būtis...
Kai ten, tame šerkšne aplink, esi....
Žiema. Toksai apšalęs laikas...
kai girdisi Tyla... Kai kalba, o tu girdi ir supranti...
Kai medžiai pražyla šerkšnu. Jis kartais spindi
baltai... Matai? Ar galima tai apsakyti?
Nepakartojami Žiemos peizažai.
Bandau juos piešti mintyse ar žodžiais nutapyti...
2019 sausis

Ar matei... grįžta žąsys... virtine...
Iš toli nematyt, tik girdėti.
Iš aukštai atpažįsta – Tėvynė,
jau nereiktų eikvoti jėgų, skubėti...
bet... sukrykščia... sukrykščia... tas klyksmas
tiesiog stveria ir veria širdį –
atverk langus arba išeik – pamatysi tai...
grįžta žąsys... Tolyje... girdisi...
pradžioje lyg maži taškeliai... matosi,
priartėjus, sparnai galingi sušvilpia taip arti –
kur, iš ko jėgų jos tiek semiasi?..
Dar ir dar padangių trimitai...
Dar ir dar viena kitai atliepia –
jos tik taip moka reikšti ilgesį...
Vis stipriau – toks sugrįžus džiaugsmas! – suklykia,
kuo greičiau ten, kur sparnai jūros vandenis siekia...
Laisvi dideli gražūs paukščiai
nardo taškosi... vėl leidžiasi kyla...
jie vėl čia... sparnais gimtą žemę paliečia –
ir laukiniais balsais sudrasko dar miegančią tylą...
Tas toks tikras garsus jų džiaugsmas,
žmogų švęsti pavasarį kviečiantis –
kas joms mėlyni toliai ir aukštis –
čia... dabar... virs vandens netylanti fiesta...
grįžta žąsys... sugrįžo jau... pavasarį parnešė...
džiaugsmas jų ir žmogišką širdį paliečia...
2019 vasaris

Pajunti, kad ašaros kaupiasi –
iš giliai... iš labai giliai...
Tai ne tu – tavo Dievas klaupiasi.
Tai ne tu – tai tik jis atsidūsta gailiai...
Toks tylus tas atodūsis girdisi –
neramiai kaip plaka širdis...
Sugrąžink man tą šviesų ilgesį...
Sugrąžink... ir daugiau neišnyk...
Geras jausmas, kai ašaros rieda –
Iš giliai... iš labai giliai...
Palieti savo žemės pėdą –
per toli... per ilgai išėjai...
2019 vasaris

Prisimeni?.. avietes ištiestam delne...
prie girios, palei kelią jų priskynėm...
Prisimenu. Ne šiandien ir ne čia
pasidalinome... suvalgėme... kaip gardumyną...
Ar jautėm skonį?.. Ar keistai
abu užbūrus vasara žaliavo?..
Paskui atklydo rudenys... ir daug žiemų...
Dabar ne tavo aš, o tu – ne mano.
Tiktai priskynus dubenį kažkam,
ne tų, kur buvo mūsų... ten, prie miško...
prisiminiau... ir kažkodėl kvapu
ir sultimis rausvom jos atminty ištiško...
2019 liepa

Ilgasparniai mėlyni sutemų paukščiai,
koks stiprus jūsų skrydis... sparnų mostas platus...
oras suvirpa... sugaudžia –
jūs jau ten... anapus – už vandens tvenkinių...
Čia palieka vėsa lyg pakibęs apsiaustas drėgmės –
tik žingsnis į naktį... susilieja, ką matai, ką girdi, ką jauti...
žvaigždės mieguistos į atspindį savo žiūrės...
tegul lieka durys terasos atvertos... išeiti į savo mintis...
Nemiegu... Giliai įkvepiu vėstančio oro...
Dar pabūsiu... drėgnais lapais ir liūdesiu kvepia...
Staiga – paukščio klyksmas, toks šiurpus –
be vilties paskutinė kova... paskutinis atodūsis...
Ir Tyla... Rytą saulė iš rūko pakyla...
Ant tvenkinio krašto didingų mėlynų paukščių figūros:
rymo... snaudžia...gal meldžiasi...
2019 lapkritis

... po audros vandens raštai ant kranto...
nėra ašarų – akis tik dangų temato...
suragėjo žvynai... išdžiūvo burna...
ar dar plaka širdis?.. ar turi ja?.. ką sako
tavo mintys?.. jauti,
kaip jūržolės drėgnos dar saugo
paskutinį atodūsį...
į gelmę grįžti mintimis...
kurios neapšviečia joks spindulys –
iš tenai ta būtis, kurios reikia tau,
kad ritmas tvinksėtų tylos,
į kuria nesugrįžt...
tik smėlis sugirgžda,
bet jauti – greit užneš... pradings...
viskas... susitaikai... tik ne vidumi...
Greit naktis... žvaigždynas tavo nušvis...
ar matysis?.. matysi?..
švies vis vien... ir tai daug...
tiek daug, net jei tu –
padalinus likimą tarp jūros ir kranto
Žuvis...
2019 lapkritis

Aš palieku Tave
su tavo akinių kolekcija,
su šimtais knygų ir draugų,
su kaktusu, nelaistytu gal šimtą metų... ir papūgom...
Aš išeinu į Laisvę...
Tau turi būti vis viena, ar supsiuosi ant smilgos,
ar sėdėsiu sraigės tuščiame namelyje... viena...
ar skrisiu drugiui ant sparnų pakilusi...
tau turi būti vis viena,
jei per žiūroną aš žiūrėsiu vis kita kryptim –
šiandien – į saulę,
ryt – į mėnesieną...
Tau turi būti vis viena,
ar, atvėrus langą rytui, šoku aš viena,
ar baliuj, nusikračius pelenus,
pavirsiu į Pelenę...
Tikrai vis viena, kur bus, kokie
bateliai mano ar kurpaitės,
kas juos išmėtytus surinks...
kam pokštai atiteks, pavirtę kaltėmis...
Koks skirtumas tau bus,
kur kojos mano mirks...
rasoj... lietaus lašuos po lietvamzdžiu?..
o gal vaivorykštėj taškysiuosi – leisk pasirinkti...
gal per laivelio bortą jūros putose?..
o gal ištepsiu jas šviežiu medum –
kiti ant lūpų tepa... kad saldžiau...
man – apkarto vieną kartą...
vis tiek!.. net kuo aš apsirengsiu...
kaip miegosiu... ką sapnuosiu...
kaip juoksiuosi ar verksiu...
juk man... neskauda... niekada...
VIS TIEK! SAU ANT KAKTOS UŽSIRAŠYK!
2019 liepa

Ne Vasaros aš laukiu, o Vasario –
jis dar atvadelės baltas Žiemos pūgas...
Nesistebėk ... net ir Gamta ne viską gali...
kaip ir gyvenime, pabosta drungnuma...
pabosta kažko laukti ir tikėtis... gal?..
Žiema ateis... dar pamatysim... dar išties rankas,
šaltai apglėbs... priglaus prie šerkšno kailinių...
pajausim plakant jos ledinę širdį... Šals. Ir spindės.
Neabejok. Juk visada mums trūksta to,
ko tiesiog trūksta... ko t u r ė t i negali ...
bet kas galėjo ir turėjo būti... gal.
Žiema... Besniegė... Bevėjė... kaip bevalė...
vienplaukė – be skaros, gobtuvo, net be nuometo...
jei paukščiai nečiulbėtų, pavadinčiau tylinčia Žiema...
Kur speigas, leidžiantis pajusti jėgą, galią?..
vėjo sūkurių aistrą, pusnis?.. Kur?..
dangaus šviesulių skaidrumas dieną naktį..
Ar kada buvo taip, kad sausyje lauke žydėtų rožės?..
O aš mačiau. Kaip ir dvi saules danguje suspindusias,
man vėl priminusias apie save. Žiema. Vis tiek Žiema.
Vasario laukiu jau labiau nei Vasaros.
Žinau, ateis – dar niekada kitaip nebuvo – nevėluos.
Atskries pūgų žirgais su sniego deimantais delne saulėtais.
Galbūt gailės, tiktai gėlių gailės – Snieguolių,
kukliai ir nekaltai prie tako per anksti pražydusių,
lyg baltom Žemės ašarom pabirusių... laike...
2020 sausis

Kai tu ir vėl statysi Nojaus laivą,
aš sėdėsiu netoliese, ant balto kranto, prie vandens,
pėdas užkasusi į karštą smėlį... tegul kais...
Kiek galima žiūrėti tik į vaiskų mėlį?..
kaip į nieką – tik begalinė žydruma...
nei debesėlio... nieko.
Rankomis liečiu smiltis ... jos byra...
tarp pirštų... kai ištuštėja, vėl panyra smėlin...
apglėbiu kelius ir tartum išnykstu...
Tik toluma ir tyluma... žuvėdrų klyksmas perskrodžia kurią...
be aido... lengvas vėjas plazda virš vandens...
ir saulės takas spindi kaip spindėjęs...
Žiūrėk, ir pasibaigs diena – Žemė kokia graži,
kai vakarėja... dar ne dykuma... tik nuojauta...
dar nusiprausia Saule veidą vakaro žarom,
kad, išmiegojus guoly debesų,
vėl spindinčias akis atmerktų – taptų mums šviesu...
kad pamatytume: koks vis dėlto gražus Pasaulis...
Kam Nojaus laivas?.. ... ...
tiems, kam norisi išlikti, mylėti šią planetą
ir dėl to gyventi... neišnykti, net jei to norisi kažkam...
2020 vasaris

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Skirta 22 800 Eur