Sena nuotrauka priminė kraštietį poetą

Šią nuotrauką gavau iš tetos Marijos Lekutytės-Bastienės dar 1981 metais. Tada ji tik pasakė, kad nuotraukoje – Viktoras Šimaitis. Tais laikais nebuvo galimybių domėtis, kas tas Viktoras Šimaitis, nors jo uniforma nuotraukoje buvo ne tokia, kaip paprastų karių.

Tik po daugelio metų mamos paklausiau, kas toks yra Viktoras Šimaitis. Mama pasakė, kad tai mano senelio sesers Agotos Šimaitienės sūnus.

Jau Nepriklausomybės metais bandžiau ieškoti daugiau žinių apie jį. Kolekcionuoju tarpukario spaudą, tad perverčiau kariams skirtus leidinius. Netikėtai 1938 m. žurnale „Kariūnas" radau eilėraštį „Sodžiaus broliams", pasirašytą „Vikt. Šimaitis“. 

„Kariūnas“ oficialiai vadinosi Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklos kariūnų ir aspirantų iliustruotu žurnalu. Supratau, kad raidės „AS“ ant antpečių nuotraukoje reiškia „prezidentas Antanas Smetona“.

Žurnalas „Kariūnas“. Iš V. Lekučio kolekcijos.

Po kurio laiko gavau paskaityti enciklopedinį leidinį „JAV lietuviai", už kurį esu dėkingas girdžiškiui Gediminui Norvilui. Jo antrame tome, išleistame 2002 metais, yra ir V. Šimaičio biografija. Dar po keleto metų nuotraukos kopiją nusiunčiau dabar jau a. a. poetui Jonui Juškaičiui, kuris patvirtino, kad tai tikrai poetas Viktoras Šimaitis.

Pasirodo, V. Šimaičio žmona J. Juškaičiui jau buvo atsiuntusi nuotraukų ir nekrologo kopiją iš JAV lietuvių dienraščio „Draugas" – kaip padėką už paskelbtą straipsnį apie V. Šimaitį laikraštyje „Dienovidis". J. Juškaitis nuotraukomis ir nekrologo kopijomis pasidalijo ir su manimi.

V. Šimaičio biografiją ir bandysiu sudėlioti iš leidinio „JAV lietuviai" ir dienraštyje „Draugas" 1993 m. balandžio 7 d. išspausdinto Janinos Juknevičienės nekrologo „Sudiev išskridusiam Arui“.

Viktoras Šimaitis gimė 1917 m. balandžio 11 d. Ožnugaryje, Batakių vlsč., Tauragės apskr. 1937 metais jis baigė Jurbarko gimnaziją, vėliau – Švietimo ministerijos mokytojų kursus, o 1939 m. –  Karo mokyklą Kaune, jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1940–1942 m. dirbo pradinių mokyklų vedėju, 1942–1944 m. – Jurbarko gimnazijos lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju.

V. Šimaičio bendramokslė J. Juknevičienė rašė, kad Jurbarko gimnazijos turtinga aplinka padėjo jam ugdyti pedagoginius ir literatūrinius gabumus. Viktoras priklausė ateitininkų organizacijai, kuri ugdė jaunuolių kūrybinius polinkius. Gimnazijos literatūros vakaruose jis skaitydavo savo poeziją. 

1939 metais V. Šimaitis vedė jurbarkietę Juzefą Pušinskaitę. „Pušinskų šeima, grįžusi iš Amerikos, apsigyveno Jurbarke. Jos tėveliai laikinai nuomavo butą tame pačiame kieme, kur aš gyvenau. Vėliau nusipirko daug žemės, pasistatė ant kalnelio namą, iš kurio matėsi visas Jurbarko miestas. Užveisė didžiulį sodą“, – prisiminė J. Juknevičienė. 

Įdomu, kad 2021 m. vasario mėn. man paskambino jau a. a. Vilūnė Toliušienė ir papasakojo pažinojusi V. Šimaičio žmonos mamą, kuri 1944 pasitraukė į Vakarus. Anot V. Toliušienės, Pušinskų namas buvęs prie dabartinio Jurbarko stadiono, kur dabar yra du mediniai pastatai. o tada buvęs vienas. Pušinskų sodas tęsėsi iki dabartinės Jurbarko bibliotekos ir toliau.

Sukūrę šeimą Viktoras ir Juzefa abu mokytojavo Paulių kaime, Šimkaičių valsčiuje, o už poros metų Viktoras buvo pakviestas į Jurbarko gimnaziją dėstyti lietuvių ir lotynų kalbų. Jis su malonumu sutiko, nes ta gimnazija jam buvo sava. Tačiau džiaugsmas tęsėsi neilgai: nuo raudonojo slibino, viską palikus, 1944 teko trauktis į Vakarus.

„Likimas suvedė mus ir vėl. Mūsų abi šeimos 1944 m. plaukė garlaiviu „Ekspresas" Vokietijos link. Viktoras, turėdamas jautrią sielą, labai išgyveno esamą padėtį. Užėjus žiemos šalčiams, garlaiviui įšalus Dancigo uosto kanale, Viktoras su šeima traukiniu su šeima važiavo tolyn į Vokietijos gilumą. Jis buvo rūpestingas tėvas. Labai mylėjo dukrelę Danutę ir sūnų Ramutį. 1947 m. išleido eilėraščių rinkinį „Vyturėliai laukuos“, kurį dedikavo savo vaikučiams“, – rašė J. Juknevičienė.

V. Šimaitis yra išleidęs ir daugiau knygų: 1990 m. išlaido eilėraščių knygelę vaikams „Pasakėlių šalis" bei suaugusiems – „Šalis ta Lietuva vadinas".

Ko gero, labiausiai žinomas, daina virtęs V. Šimaičio eilėraštis „Aras", kuris buvo pirmą kartą išspausdintas 1936 m. Lietuvoje. „Pašautas kaip paukštis, kaip sužeistas aras / Po svetimą kraštą plakuos / Ir vieno tetrokštu, o Viešpatie geras, / Numirt bent gimtinės laukuos...“ Dainą „Aras“ įdainavo ir plokštelėje įrašė Čikagos vyrų choras.

Leidinyje „JAV lietuviai" nurodoma, kad 1945 m. V. Šimaitis buvo pradinės mokyklos Reutlingene (Vokietijoje) mokytojas. Nuo 1946 m. gyveno JAV. Čikagoje įsteigė Lietuvių tremtinių draugiją ir buvo jos pirmininkas. 1947–1954 m. dirbo fabrike staliaus darbus, o nuo 1955 m. vertėsi nekilnojamojo turto prekyba – su broliu Vladu buvo įsteigę nekilnojamojo turto pardavimo kontorą „Šimaitis Realty". 

„Kas galėjo pagalvoti, kad nenumatytai susitiksim Čikagoje. Ten tiek jurbarkiečių kūrėsi naujam gyvenimui. Žodis Jurbarkas – magiškas, ypač išeivijoje. Jis jungė ir jungia mus į vieną šeimą. Kyla koks sumanymas, visi atskuba į talką. 1967 m. bendrom jėgom suorganizavome Jurbarko gimnazijos suvažiavimą. Daug žmonių suvažiavo, ar jie lankė, ar nelankė gimnazijos, svarbu, kad buvęs jurbarkietis. Vėliau sutarėm išleisti Jurbarko monografiją. Prie jos savo darbu ir patarimais daug prisidėjo Viktoras ir a. a. kun. Pranas Garšva", – prisiminė J. Juknevičienė.

1993 m. kovo 23 d. V. Šimaitį pakirto netikėta liga. ,,Kas galėjo tikėtis? Niekad nesirgęs, visad geroj nuotaikoj, tiesus kaip styga... Ir po trijų mėnesių pašarvotas Marguette Parko koplyčioje ilsisi amžinuoju miegu. Jis skendo gėlėse, kurių kvapą ir grožį mokėjo išreikšti eilėraščiuose. Žmonės nenustojo lankę nuo durų atidarymo iki uždarymo. Jurbarkiečių vardu atsisveikinimo žodį tarė jo mokslo draugė (manau, šio nekrologo autorė J. Juknevičienė – auto. past.). Rita Šakienienė padeklamavo Viktoro rinktinius eilėraščius su trumpais įvadais. Duktė Danutė padėkojo šeimos vardu. Rytojaus dieną žmonės gausiai rinkosi bažnyčioje. Kan. V. Zakarauskas pasakė ilgą, jaudinantį pamokslą, iškeldamas Viktoro poeziją. Solistė D. Stankaitytė giedojo jurbarkiečių mėgstamą giesmę „Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus...“ Taip, tiesa, mums visiems, čia likusiems, širdį drasko skausmas", – nekrologe rašo Janina Juknevičienė.

Tokia tad vienos nuotraukos istorija.

Viktoras Šimaitis

Svetima pastogė

Šiurpi, šalta pastogė
Padangių svetimų
Našlaičiui — be tėvynės,
Klajūnui — be namų.

Gimtoji mūs šalelė, —
Kaip motina, gera!
Kitos tokios pasauly
Nebuvo ir nėra!

Prie marių mūsų žemė,
Prie Nemuno — namai.
Juos amžiais narsiai gynė
Lietuviai — milžinai.

Paliaus ten ūžęs vėjas
Šiaurinis ir žvarbus!
Ten buvo mūsų žemė,
Ten ji yra ir bus!

(Eilėraštis publikuotas 1949 m. Čikagos leidinyje „Kristaus Karaliaus Laivas“)

Straipsnis „Senos nuotraukos istorija“ pirmą kartą publikuotas laikrašyje „Mūsų laikas“ (2026-07-03, Nr. 26 (1592).