Socialinis darbas: ir pavalgydinti, ir pamokyti, ir paguosti

Rugsėjo 27-ąją minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Ji pradėta švęsti nuo 2004 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva.

Šventės data pasirinkta neatsitiktinai – 1993 metų rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas. Be to, rugsėjo 27-ąją minima Šv. Vincento Pauliečio (Vincent de Paul) liturginė diena. Šv. Vincentas Paulietis (1581–1660) buvo kunigas pamokslininkas, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje. Jis laikomas socialinio darbo pradininku, nes rūpinosi vargšais – steigė ligonines, pamestinukų namus, parapines brolijas, skatino žmones vadovautis krikščioniškosios pagalbos kitam tiesomis.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2026 m. rugsėjo mėn. duomenimis, šalyje dirba daugiau kaip 17 tūkst. socialinių paslaugų srities darbuotojų, iš jų apie 5 tūkst. yra socialiniai darbuotojai, kiti dirba atvejo vadybininkais, globos koordinatoriais, individualios priežiūros darbuotojais, užimtumo specialistais, psichologais ir kt.

Įdomu, kad socialinis darbas kaip profesija Lietuvoje yra labai jaunas, nors žmonių globa, labdara ir pagalba vargstantiems turi kelių šimtmečių tradiciją.

Nuo labdaros iki socialinio darbo

Socialinės globos istoriją tyrinėjusi Aldona Račkelienė jos pradžią Lietuvoje sieja su XVI a. pirmąja puse. Iš pradžių vargšais, ligoniais, našlaičiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis daugiausia rūpinosi vienuolynai ir religinės brolijos. Buvo steigiamos špitolės, prieglaudos, vėliau – įvairios labdaros draugijos. Prie jų steigimo prisidėjo dvasininkai, diduomenė ir visuomenės veikėjai.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ypač po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., įvairių visuomeninių ir religinių globos organizacijų veikla gerokai išsiplėtė. Tarpukario Lietuvoje veikė nemažai organizacijų, užsiimančių vaikų, motinų, vargingųjų ir kitų žmonių globa. Tarp svarbesnių minimos Lietuvos Motinoms ir Vaikams globoti organizacijų sąjunga, Lietuvos katalikių moterų draugija, vėliau – „Caritas“ sąjunga.

Jau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo keliamas profesionalių socialinių darbuotojų rengimo klausimas ir svarstoma steigti socialinio darbo mokyklą. Tačiau iki 1940 m. profesionalaus socialinio darbo sistema Lietuvoje taip ir nesusiformavo. Tarpukariu pagalbą daugiausia teikė labdaros organizacijos ir jų savanoriai.

Sovietmečiu socialinių darbuotojų nebuvo

Sovietmečiu egzistavo socialinis aprūpinimas ir globa, tačiau socialinio darbo kaip savarankiškos profesijos nebuvo. Socialinės funkcijos buvo išdalytos įvairioms institucijoms: medicinos ir švietimo įstaigoms, profesinėms sąjungoms, įmonėms, partinėms ir jaunimo organizacijoms.

Sistema iš esmės buvo centralizuota: valstybė skyrė pensijas, pašalpas, išlaikė globos įstaigas ir pan. Tačiau vakarietiško socialinio darbo principas, kai specialiai parengtas žmogus individualiai dirba su sunkumų patiriančiu asmeniu ar šeima ir padeda jiems savarankiškai spręsti problemas, nebuvo išplėtotas. Tyrimuose sovietinė socialinė globa apibūdinama kaip institucionalizuota, centralizuota ir stipriai susieta su medicininiu globos modeliu.

Lūžis – 1990-ieji

Tikroji socialinio darbuotojo profesijos pradžia Lietuvoje siejama su 1990 metais atkurta Lietuvos nepriklausomybe. Pereinant iš sovietinės sistemos į rinkos ekonomiką išryškėjo problemos, kurioms senoji sistema nebuvo pasirengusi: nedarbas, skurdas, benamystė, didėjanti socialinė nelygybė, žmonių atskirtis ir kitos socialinės problemos. Atsirado poreikis ne vien išmokėti pašalpą, bet ir profesionaliai dirbti su žmogumi bei šeima.

1990–1991 m. savivaldybėse pradėti kurti socialinės globos ir rūpybos skyriai. Iš pradžių juose dirbę žmonės nebūtinai buvo socialiniai darbuotojai – tokios kvalifikacijos specialistų Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo. Tuo pat metu Lietuva pradėjo perimti Vakarų šalių patirtį. 1990–1991 m. į Lietuvą atvykę socialiniai darbuotojai iš Vakarų šalių padėjo supažindinti su Lietuvai tuomet nauja profesija ir jos darbo metodais.

Utenos aukštesnioji medicinos mokykla (dabartinė Utenos kolegija) pirmoji parengė socialinio darbo mokymo programą ir 1991 m. priėmė pirmuosius studentus. 1992 m. į socialinių darbuotojų rengimą įsitraukė Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas. VU pagal sutartį su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pradėjo perkvalifikavimo į socialinio darbo profesiją studijas jau aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms, o VDU – socialinio darbo magistrantūros studijas.

1990–1992 m. laikotarpis laikomas socialinio darbo sąvokos įsitvirtinimo Lietuvoje pradžia, o 1992–2002 m. – profesijos profesionalizacijos laikotarpiu: kūrėsi studijų programos, teisinė bazė, profesinės organizacijos ir formavosi pats socialinio darbuotojo statusas. 1994 m. buvo įkurta Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija.

Duoti tai, ko reikia

Nors socialinis darbuotojas iš savanorio tapo kvalifikuotu specialistu, galima teigti, kad socialiniame darbe ir dabar aktualios krikščioniškosios pagalbos kitam tiesos, kuriomis kažkada žmones skatino vadovautis Šv. Vincentas Paulietis. Jos, iš tiesų, labai paprastos – duok kitam (ir pačiam sau) tai, ko reikia.

Gerieji darbai kūnui: išalkusį pavalgydinti,  ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti.

Gerieji darbai sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.