Augmenijos augimo ir derliaus dievas Vaižgantas

Vaižgantas – senovės lietuvių dievas, skatinantis augmenijos augimą ir derlių. Manoma, kad iš tikrųjų lietuviai garbino deivę Vaisgamtą, tik vėliau jos pavidalas paverstas į vyriškąjį. Vaižganto šventė buvo švenčiama trečiąją Ilgių (Vėlinių) dieną, nuėmus nuo laukų derlių. Merginos tą dieną prašydavo dievo, kad užderėtų linų ir kanapių derlius, kad joms „netektų vaikščioti nuogoms“.

Paklausti, kas yra Vaižgantas, 9 iš 10 lietuvių tikriausiai atsakytų, kad tai yra rašytojas, kurio romaną „Pragiedruliai“ ar apysaką „Dėdės ir dėdienės“ kažkada nagrinėjo mokykloje. Čia, beje, kalbama apie vyresniąją kartą, nes šiuo metu Vaižganto kūryba mokyklinėje programoje išliko tik kaip pasirenkama, taigi, abejotina, ar jaunimas iš viso šį rašytoją žino. Tačiau šį kartą – apie dievybę, kurios vardą savo slapyvardžiui pasirinko rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Seniausias žinomas paminėjimas – 1582 metai, kai Jonas Lasickis veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ aprašė Vaižganto garbinimo apeigas. Pasak Lasickio, trečiąją dieną po Ilgių merginos garbindavo Vaižgantą, prašydamos gero linų ir kanapių derliaus. Apeigoms vadovaudavo aukščiausia mergina, stovėdama viena koja ant suolo, laikydama alaus ąsotį ir aukodama paplotėlius. Aukščiausia mergina turėjo būti, nes norėta, kad ir linai būtų aukšti. Išlikusi net senovinė malda: „Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti.“ Po maldos dalis alaus būdavo išliejama ant žemės, o paplotėliai išbarstomi dievybei. Tikėta, kad sėkmingai atlikta apeiga užtikrins gerą linų derlių.

Matas Pretorijus XVII a. Vaižgantą apibūdino kaip vaisingumo ir derlingumo dievą, kuriam aukodavo ir vyrai, ir moterys, o aukos galėjusios būti gaidys arba ėriukas. Algirdas Julius Greimas Vaižgantą siejo su mirštančio ir prisikeliančio dievo vaizdiniu, nes linas išauga iš žemės, patiria daugybę apdirbimo procesų – vadinamąją lino kančią – ir galiausiai tampa audiniu. Tuo tarpu Gintaras Beresnevičius įspėjo, kad Vaižganto reikšmė lietuvių mitologijoje galėjo būti pervertinta.

Įdomiausia, kad Vaižgantas nėra vien derliaus dievas. Jo garbinimas susijęs ir su drabužio atsiradimu – lino virsmu audiniu. Išlikusioje maldoje prašoma ne tik aukštų linų, bet ir apsaugos nuo nuogumo. Todėl tyrinėtojai jį sieja ir su žmogaus perėjimu iš gamtos į kultūros pasaulį.