Lietuvos Respublikos Konstitucija: istorija, svarbiausi faktai ir reikšmė

1992 m. spalio 25 d. visuotiniame referendume buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, todėl spalio 25-oji Lietuvoje minima kaip Konstitucijos diena.

Lietuvos Respublikos Konstitucija – aukščiausią teisinę galią turintis Lietuvos valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarkos pagrindus, valdžios institucijų įgaliojimus, žmogaus teises ir laisves, piliečių pareigas bei valstybės ir visuomenės santykius.

Konstitucijos rengimas

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo būtinybė parengti naują nuolatinę Konstituciją. Iki jos priėmimo valstybės gyvenimą reguliavo Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

Konstitucijos rengimas nebuvo paprastas. Daug diskusijų sukėlė valstybės valdžios modelis, ypač Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų santykis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą rengė kelios teisininkų ir politikų grupės. Galutinis projektas buvo parengtas suderinus du skirtingus Konstitucijos variantus.

1990 m. lapkričio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sudarė 16 asmenų grupę, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis. Joje dirbo Juozas Bulavas, Pranas Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Artūras Paulauskas, Jonas Prapiestis, Stasys Stačiokas, Juozas Žilys ir kiti teisininkai bei politikai. Ši grupė parengė Konstitucijos koncepcijos metmenis, paskelbtus 1991 m. gegužės 10 d.

1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė specialią parlamentinę komisiją, vadovaujamą Kęstučio Lapinsko, teisininkų darbo grupės vadovas buvo Juozas Žilys. Komisija parengė projektą, kuriame pirmenybė buvo teikiama parlamentiniam valstybės valdymo modeliui.

Tuo tarpu Sąjūdžio koalicija „Už demokratinę Lietuvą“ rengė kitą Konstitucijos variantą, kuriame buvo numatyti didesni Prezidento įgaliojimai. Šio projekto rengimo komisijai vadovavo Egidijus Jarašiūnas. Jai taip pat priklausė Vytautas Ambrazas, Isakas Kaganas, Valdemaras Katkus, Zenonas Namavičius, Stasys Stačiokas, Česlovas Vytautas Stankevičius ir Juozas Tumelis.

Kadangi dėl valstybės valdymo modelio kilo nesutarimų, buvo sudaryta Konstitucijos problemų derinimo grupė. Kęstučiui Lapinskui ir Egidijui Jarašiūnui buvo pavesta parengti vientisą, suderintą Konstitucijos tekstą. Prie galutinio projekto taip pat prisidėjo kiti deputatai ir teisininkai.

Galiausiai buvo pasiektas politinis kompromisas, įtvirtinęs parlamentinės respublikos bruožų turinčią santvarką su tiesiogiai renkamu Prezidentu.

Referendumas

Referendumas dėl naujosios Konstitucijos vyko 1992 m. spalio 25 d. kartu su Seimo rinkimais. Referendume dalyvavo 1,92 mln. žmonių, 75,26 proc. nuo bendro rinkėjų skaičiaus. Už Konstituciją balsavo 1 447 334, arba 75,42 proc., dalyvavusiųjų, tai sudarė daugiau kaip pusę (56,76 proc.) visų rinkimų teisę turėjusių Lietuvos piliečių.

Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.

Konstitucijos svarbiausi principai

Konstituciją sudaro preambulė, 14 skirsnių, 154 straipsniai ir baigiamieji nuostatai. Joje reglamentuojamos žmogaus teisės, valstybės valdžios organizavimas, ūkis, finansai, savivalda ir kitos valstybės gyvenimo sritys.

Pagrindiniai principai:
– Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis).
– Suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis).
–Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto (3 straipsnis).
– Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 straipsnis).
– Valdžios galias riboja Konstitucija (5 straipsnis).
– Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, o jai prieštaraujantys įstatymai negalioja (6–7 straipsniai).
Konstitucija taip pat garantuoja žmogaus teises, teismų nepriklausomumą, savivaldos teisę, nuosavybės apsaugą, žodžio ir tikėjimo laisvę.

Konstitucijos keitimai

Konstituciją pakeisti gerokai sudėtingiau negu paprastą įstatymą:
– Pataisą gali inicijuoti ne mažiau kaip ketvirtadalis Seimo narių arba 300 tūkst. rinkėjų.
– Dėl daugumos pataisų Seimas balsuoja du kartus, tarp balsavimų turi praeiti bent trys mėnesiai.
– Kiekvieną kartą pataisai turi pritarti ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių.
– Pirmojo ir keturioliktojo skirsnių nuostatas galima keisti tik referendumu.
– Konstitucijos 1 straipsnis gali būti pakeistas tik jeigu tam pritaria ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai visų rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Vis dėlto per daugiau nei 30 metų ji buvo ne kartą keičiama, tačiau jos pagrindiniai valstybės santvarkos principai išliko.

Tarp reikšmingesnių pakeitimų – nuostatos, susijusios su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje, savivaldos organizavimu, Konstitucinio Teismo kompetencija ir galimybe asmenims tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2022 m. įsigaliojo pakeitimai, kuriais sumažintas minimalus kandidatų į Seimo narius amžius nuo 25 iki 21 metų, taip pat pakeistas reguliavimas dėl asmenų, pašalintų iš pareigų apkaltos proceso tvarka, galimybių kandidatuoti.

Lietuvos konstitucingumo istorija

Lietuvos konstitucingumo tradicijos siekia XVIII amžiaus pabaigą, o modernios Lietuvos valstybės konstitucinės santvarkos pagrindai pradėti kurti 1918 metais, atkūrus nepriklausomybę. Per daugiau kaip du šimtmečius Lietuvos teritorijoje galiojo skirtingos konstitucijos, atspindėjusios valstybės politinę raidą, santvarkos pokyčius ir istorines aplinkybes.

Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimo 1791 m. gegužės 3 d. priimta konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir viena pirmųjų pasaulyje rašytinių modernių konstitucijų. Ja siekta reformuoti valstybės valdymą, sustiprinti centrinę valdžią ir apriboti bajorų privilegijas. Tų pačių metų spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas įtvirtino Lietuvos ir Lenkijos politinį lygiavertiškumą bendroje valstybėje.

Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinis dokumentas buvo 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimti Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Dokumentas įtvirtino pagrindinius valstybės valdymo principus, numatė Valstybės Tarybos Prezidiumo ir Ministrų Kabineto įgaliojimus. 1919 m. balandžio 4 d. Pamatiniai Dėsniai buvo pakeisti, įsteigiant Valstybės Prezidento instituciją.

1920 m. birželio 2 d. demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri įtvirtino Lietuvos kaip demokratinės respublikos principą, paskelbė Steigiamąjį Seimą suverenios valdžios reiškėju, nustatė pagrindines piliečių teises ir laisves.

Pirmoji nuolatinė nepriklausomos Lietuvos Konstitucija, priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo. Ji įtvirtino parlamentinę demokratiją, visuotinę rinkimų teisę, valdžių padalijimą ir plačias piliečių teises. Seimas tapo svarbiausia valstybės valdžios institucija, o Prezidento įgaliojimai buvo palyginti riboti. Ši Konstitucija laikoma vienu svarbiausių demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo dokumentų.

Po 1926 m. gruodžio valstybės perversmo, stiprėjant autoritariniam Antano Smetonos valdymui, 1928 m. gegužės 15 d. priimta nauja Konstitucija, gerokai išplėtusi Prezidento galias, sumažinusi Seimo įtaką ir sudariusi teisines prielaidas stiprinti prezidentinę valdžią. Ji buvo paskelbta Prezidento, nedalyvaujant Seimui.

Dar labiau autoritarinį valstybės valdymo modelį sustiprino 1938 m. vasario 11 d. Konstitucija. Prezidentas tapo centrine valstybės valdžios figūra, o parlamentinės demokratijos principai buvo dar labiau apriboti. Tai buvo paskutinė nepriklausomos Lietuvos Konstitucija iki sovietinės okupacijos.

Sovietų okupacijos metais Lietuvai buvo primestos 1940 ir 1978 m. Lietuvos SSR konstitucijos. Jos formaliai skelbė įvairias piliečių teises, tačiau reali valdžia priklausė komunistų partijai, o Lietuvos valstybės suverenitetas buvo panaikintas. Nacių okupacijos laikotarpiu savarankiška Lietuvos konstitucinė santvarka taip pat neegzistavo.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba trumpam atkūrė 1938 m. Konstitucijos galiojimą, tuoj pat jį sustabdė ir priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Jis tapo atkurtos valstybės teisiniu pagrindu, kol buvo rengiama nauja nuolatinė Konstitucija.

Beje 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija kol kas yra ilgiausiai galiojanti Lietuvos istorijoje. Tarpukariu per 22 nepriklausomybės metus buvo priimtos trys laikinosios ir trys nuolatinės konstitucijos.