Veliuonos gimnazijoje – egzotiški augintiniai (gamtininko komentaras)

Neseniai Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazija savo feisbuko puslapyje pasidalino intriguojančia naujiena apie tai, kad pirmoje klasėje apsigyveno afrikinės sraigės, didžiosios achatinos (Achatina fulica). „Tai nuostabus augintinis, ramybės įsikūnijimas, – rašoma feisbuke. –  Jos neskleidžia jokio kvapo, jokio garso. Ypač tinka hiperaktyviems vaikams nuraminti. Įsigijome terariumą, aštuonias dideles sraiges ir tris mažytes. Ant dugno įpylėme drožlių, sudrėkinome ir tada dėjome sraiges. Jos ėda visas daržoves, lapus, joms būtinai reikia duoti kalcio papildų, kad augtų sveikos, o kriauklė būtų kieta. Turime galimybę iš arčiau susipažinti su egzotinės išvaizdos sraigėmis, sužinoti daug įdomių dalykų apie jų gyvenimą, priežiūrą, auginimo ypatumus“.

Susidomėję šia informacija, plačiau apie tai paprašėme papasakoti pirmokų mokytojos Loretos Pocienės. Pasak jos afrikinės sraigės – ne pirmos veliuoniečių mokinių augintinės. „Ketverius metus auginome gyvalazdes, – pasakojo mokytoja. – Mano mokiniai išėjo į penktą klasę, atėjo pirmokai, tad reikėjo sugalvoti ką nors nauja. Domėjausi kokie augintiniai tiktų auginti pirmokams, internete radau informacijos, pasikalbėjau su pirmokais, ar norėtų afrikines sraiges auginti, pritarė visi. Balandžio mėnesį tradiciškai, jau trečius metus, perinsim viščiukus“.

Čia vėl kilo klausimas, ką vaikai veikia su išsiritusiais viščiukais. Pasirodo, jie balsuoja, kuris ar kurie vešis mažylius namo ir augins. Pernai viščiukai atiteko Andželikai Žičkutei, tai jos tėvai net vaizdo įrašus atsiunčia, parodyti kaip sekasi juos auginti, tai aptariama klasėje.

Ar „gyvieji kampeliai“ mokyklose tikrai geras sumanymas, paklausėme ir gamtininko Selemono Paltanavičiaus. Gamtininkas šį sumanymą giria:

„Panašūs kampeliai ar tiesiog pavieniai gyvūnai laikomi daugelyje darželių ir pradinių mokyklų. Gyvūnų terapija pasaulyje nėra naujas dalykas, todėl tinkamai parinkti gyvūnai gali būti svarbūs vaiko vystymosi raidai ir jo pasaulio pažinimo formavimuisi.

Vaikai greitai pripranta prie triušio, jūrų kiaulytės, žiurkėno ar sraigės, patys mokosi jį prižiūrėti. Pagaliau, daugeliui tai yra pirmas artimas kontaktas su gyvūnu. Visai nesvarbu, koks jis, ar su juo galima užmegzti glaudesnį bendravimą, svarbu vaiko elgsena, gebėjimas stebėti ir atrasti. 

Žinoma, tokiam laikymui yra labai daug reikalavimų. Visų pirma, gyvūnai turi būti ne iš gamtos, o įprasti naminiai augintiniai – jau minėti triušiai, jūrų kiaulytės, pelės, žiurkėnai. Paukščiai (pvz., banguotoji papūgėlė, kanarėlė, amadinos) gali būti laikomi, tačiau turime suprasti, kad glaudesnio kontakto, paukščių ėmimo į rankas niekada nebus. Kas kita sraigės ar šnypščiantieji tarakonai, kurie labai patogūs (ir paprasti) laikyti bei stebėti. Vaikai, kartu su auklėtojais ar mokytojais rūpindamiesi savo augintiniais, įgyja ne tik praktiką, bet ir pakeičia savo požiūrį, supranta: gyvūnu privaloma rūpintis!

Kaimo darželis ar mokykla sau gali leisti kur kas įvairesnius gyvūnus – vištas, putpeles, galbūt – Kamerūno ožkytes.

Per keletą paskutinių dešimtmečių įvyko ryškus kaimo struktūros pokytis, šiandien karvės melžimas yra jau neregėtas vaizdas, o produktų iš pieno gaminimas (sūrio, sviesto) – stebuklas. Galbūt, vaikai niekada patys to nedarys, tačiau žinoti, kaip sukuriama tai, kuo mintame, ką laikome savo vertybėmis, pravartu kiekvienam“.