Iš pavasario nakties
Visą dieną plieskė saulė: jos buvo tiek daug, ji pasiekė giliausius girios užkampius, žvilgtelėjo į pavėsius, šiltais spinduliais paglostė kiekvieną kamieną, šakelę, kiekvieną lapelį. O vakare, saulelei nusvirus už girios, sukilo vėsa: žemėj per žiemą susikaupė tiek šalčio ir žvarbos...
Visą dieną giedojusi, almėjusi giria ėmė rimti – nuo eglių viršūnių saulę skubėjo palydėti strazdai giesmininkai, ant beržų suokė liepsnelės. Vakaras prabilo naujais balsais ir garsais, kurie taip tinka šiam metui: užkvorkė, sucypsėjo slankos, ūktelėjo prieblandą sveikinanti pelėda. Tik varlės balos pakrašty murmuliavo savo vestuvines melodijas ir jaukiai zyzė uodai.
Naktis gimė iš vakaro – tarp jų nerasi ribos, nubrėžtos paukščių giesmėm, paženklintos vabzdžių sparnais. Jas jungia prieblanda, tačiau kada ji prasideda, o kada – virsta tamsa? Jei nori pamatyti, išgirsti ir pajausti, kaip ateina, kaip gyvena, o po to – kaip išeina pavasario naktis, privalai dar saulei nenusileidus iškeliauti girion, susirasti tau pažįstamą taką ir juo žingsniuoti labai ilgai, kol pavargsi. Štai tada gali prisėsti ant kelmelio ar lipynėj medyje ir klausytis, klausytis, žvalgytis ir uostyti pavasario gamtos naktį. Netikėk, kad viskas aplinkui paprasta – tau bus sunku iš to, ką patyrei, sudėlioti vieną paveikslą. Bet pabandyk...
Net juokas neima keturi metai, tai kam tas konkursas jei tam žmogui iki reikiamų reikalavimų įgyti d...
Paskelbtas konkursas TVIC vadovo pareigoms užimti