Restauruotų dvarų krosnis ir židinius šildo ir Aelitos Bielinytės rankų šiluma

Balandžio 6-ąją Panemunės pilies galerija pirmą kartą lankytojus pakvietė į aukščiausios kategorijos architektūrinės keramikos restauratorės, dailininkės, Vilniaus dailės akademijos alumnės Aelitos Bielinytės personalinę parodą „Dvarų architektūrinė keramika“. Joje eksponuojamos restauruotų krosnių fotografijos, piešiniai, taip pat, kaip neatsiejama pilių ir dvarų interjero dalis – keramikos dirbiniai, skirti dvarų krosnių sienelėms formuoti bei židinių ir kitų šildomų paviršių apdailai. Parodą ir jos autorę pristatė Panemunės pilies meno direktorius, architektas, istorikas, architektūrinio paveldo ekspertas Marius Daraškevičius.

Architektūrinės keramikos parodos – retenybė

Tokios parodos kaip ši, anot M. Daraškevičiaus, Lietuvoje – retenybė. „Per metus tokios nevyksta nė karto, o per dešimt metų – galbūt vieną kartą“,– šmaikštaudamas sakė jis, nes iš muziejų pasiskolinti ir sugabenti visus kūrinius, artefaktus, nuotraukas yra labai sunku. Pats restauracijos procesas taip pat labai ilgas, viena sudėtingos unikalios krosnies koklio forma gali būti gaminama net metus, o viename objekte – dvare, pilyje – jos gali būti restauruojamos dešimtmečiais. Todėl tokius kūrinius, artefaktus – autentiškus koklius, jų analogus ir formas – muziejai ar dvarų savininkai labai saugo. Beje, Panemunės pilis yra viena iš tų, kurioje kasinėjimų metu rasta ankstyviausių koklių. O Vilniaus Žemutinėje pilyje surinkta XIV a. pabaigos–XVII a. pradžios koklių kolekcija – viena didžiausių Europoje.

Išskiria keturis labiausiai įsiminusius dvarus

Vis dėlto, kad ir labai užimta, Aelita Bielinybė pasiryžo personalinės parodos iššūkiui. Tiesą pasakius, tai ne pirmoji jos autorinė paroda, yra dalyvavusi ir tarptautinėse parodose. Per 30 savo kūrybos ir darbo metų ji restauravo daugiau nei 200 krosnių: daugiausia – Vilniaus senamiestyje (Lietuvos Respublikos Prezidentūra, Valdovų rūmai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Danijos, Baltarusijos ir Suomijos ambasados Lietuvoje, Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, rūmai Vilniaus gatvėje), taip pat Lietuvos dvaruose. Maždaug prieš penkiolika metų darbai baigti Gelgaudiškyje (Šakių rajone) – atkurtos dvaro rūmų krosnys, židinys. Kai kurias krosnis, prisiminė ji, rado visiškai sunaikintas, išgrobstytais kokliais, buvo likusi tik apatinė jų dalis. Gelgaudiškio dvarą ji paminėjo kaip ypatingą Lietuvoje, išsiskiriantį itin ryškiu secesijos stiliumi. Jame krosnims naudotos net trijų gamintojų, tarp jų prabangiausios ir brangiausios Vokietijoje – Meisono manufaktūros – gaminiai. Kiti buvo lenkiški arba pagaminti Rygos gamyklėlėje. Baigusi šį projektą,  ji Gelgaudiškyje buvo surengusi autorinę parodą, todėl kai kurie eksponatai Panemunės pilies parodoje – būtent iš ten, dalis – iš Vilniaus. Be Gelgaudiškio, kaip ypatingus objektus, A. Bielinytė išskyrė Šešuolėlių dvarą Širvintų rajone, Burbiškio dvarą Anykščių rajone ir Biržuvėnų dvarą Telšių rajone. Į pastarąjį Aelita skubėjo tuoj po gaisro, kai esant minusinei temperatūrai aižėjo keramikos koklės, biro įkaitusios šukės ir ilgiau palaukus nieko jau nebūtų buvę galima išgelbėti. Bet laimei, išgelbėti ir atkurti krosnis pavyko! Nors Lietuvoje seniausios krosnys datuojamos XV–XVIII amžiumi, įvairiuose šalies muziejuose saugomi tik jų fragmentai, atkurti jų nebuvo įmanoma. Tačiau Lietuvos dvarai gali didžiuotis išsaugotu XIX a. pabaigos–XX a. pradžios, pasak Aelitos Bielinytės, architektūrinės keramikos paveldu. Tai architektūrinės keramikos „aukso amžius“ Lietuvoje. Kai kuriuose dvaruose ji buvo ypač puošni, labai prabangi. Atkuriant sunykusią autentiką, reikia žinių, to laikmečio dvasios ir stilistikos pajautimo, kad kuo labiau atkurtas koklius ar kita krosnies detalė būtų nesumeluota, tikra, kad būtų surastos tą laikmetį ir tą autentišką detalę atitinkančios spalvos glazūra. Be minėtų dvarų jos rankų šiluma pulsuoja ir Renavo, Plinkšių, Joniškėlio, Pienionių, Dūkšo, Vidiškių, Vilkiškių, Jašiūnų dvarai. Iš viso architektūrinę keramiką A. Bielinytė atkūrusi daugiau kaip 20 dvarų ir pilių,

Įdomiausia, kai menas ir mokslas susijungia į visumą

Atkuriant sunykusius architektūrinės keramikos analogus –  krosnių ir židinių koklius, krosnių karūnas, katriatides, kapitelius, architektūros elementus kaip meno kūrinius, išlieka labai svarbi technologinė dalis: reikia išmanyti medžiagų sudėtį, iš ko jos padarytos, molį kiekviena Europos manufaktūra naudojo skirtingą, taikė skirtingas technologijas. Meno ir mokslo sintezė, kuri susijungia į visumą, yra įdomiausia ir tikriausiai mistiškiausia restauracijos darbo dalis. Pridurčiau – ir romantiškiausia, ir mistiškiausia, kuomet restauratorė, kaip kokia burtininkė, prisiliesdama prie gilios praeities, prie labai privačios dvarininkų aplinkos, gali ją prikelti šiandienai.

Kalbėdama apie darbo procesą, Aelita Bielinytė pastebi, jog su netikėtumais susiduria praktiškai kiekviename objekte, nes krosnys buvo perstatomos keičiantis savininkams ir madai, kiekvienos krosnies koklių ar kitų architektūrinės keramikos dirbinių atkūrimo procesas skirtingas, nes skirtingas jų „traukimasis“ džiūstant moliui. Vieni, priklausomai nuo molio sudėties, „traukiasi“ 8, 10 ar 12 procentų. Todėl atkuriamą elementą rankomis reikia išlipdyti didesnį nei jis turėtų būti. Dydžius pasufleruoja, pasveria, išmatuoja tik gerai įgudusi akis. Tik po bandymų ir lipdinio nušlifavimo, nupoliravimo gaminama forma. Jai esant kokliai ar kiti elementai tiražuojami meistrų, kuriuos restauratorė pasirenka labai atsakingai. Vienos krosnies elementams atkurti kartais tenka pagaminti ir kelis šimtus atskirų formų. Tai išties labai ilgas procesas, kuris turi prisitaikyti prie restauruojamų dvaro pastatų restauracijos, atstatymo eigos, valstybės finansuojamų projektų terminų. „Įsiterpti“ į tuos terminus nėra paprasta. O jei dar darbuojiesi keliuose objektuose!..

Sugražinti dvarų autentiką – didžiausias restauratorių iššūkis

Ne vienas esame aplankę daugybę dvarų, matę įvairių krosnių, židinių, paprastesnių ir ypač išpuoštų. Kaip jos buvo atkuriamos, dažnam atrodė mistika. Mistika pirmą kartą pamačius, mistika dvarą paliekant. Turbūt taip yra dėl to, kad su restauratorių darbu esame mažiausiai susipažinę, jų „virtuvė“ lieka už mūsų matymo lauko, už mūsų įspūdžio ribų, nes dažniausiai žiūrime į eksponatus, bendras interjero vaizdas lieka tarsi antraeilis, suvokiamas akimis, bet ne mintimis ir protu. Vis dėlto kaip kultūros paveldo vertybė mūsų kraštui pirmiausia yra pačių dvarų, jų architektūros, interjero ir jo puošybos sugrąžinimas.

Menotyrininkė Saulė Mažeikaitė yra pastebėjusi, kad „susipažinęs su Aelitos restauruotų keramikos objektų archyvais, imi manyti, kad nieko nėra gražiau už juos. Jie – lyg tam tikri artefaktai, kur išnykusios dalys, dekoras, konstrukcijos atgijo, vėl sujungdami kultūros sluoksnius į vieną visumą. Restauratorės darbas reikalauja tikslumo ir tam tikro paveldo medžiagos išmanymo, sugebėjimo neklystant atkurti ar interpretuoti prarastas objektų detales. Restauruojant šiuos objektus, neretai tenka atkurti ir klasikines, ir autorines detales, kurių proporcijos ir stilius neišvengiamai formuoja Aelitos kūrinius“.

Autorė skendo gėlėse

Būtent ta kryptimi ir eina Panemunės pilies meno direktorius, architektūros paveldo ekspertas Marius Daraškevičius. Jam pradėjus dirbti šiose pareigose, pilis, jos interjeras, aplinka, požiūris į lankytoją labai pasikeitė. Ir šį kartą jis gausų lankytojų būrį, susirinkusį pagerbti ne tik Aelitą Bielinytę ir apžiūrėti jos parodą, bet po jos pakviesti į ansamblio „Charoscuro“ atliekamos senosios muzikos koncertą, pasitiko, kvietė, kalbino asmeniškai. O pamatęs, kad Aelitai skirtos gėlių puokštės svarina lankytojų rankas, pakvietė jas įteikti nelaukiant kavos puodelio ir vyno taurės.

Aelita Bielinytė tose gėlėse tiesiog skendo...

^{A. Bielinytė. G. Didžiapetrienės nuotr.}

Daug jų įteikė visai nepažįstami, atėję pagerbti menininkę žmonės, dar daugiau – draugai, bičiuliai, kolegos ar dvarų, kuriuose ji darbavosi, savininkai. Ir ne tik jie. Aelita Bielinytė nuo 2003 metų yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, aktyviai dalyvauja jos veikloje. 2019  m. Kultūros paveldo departamentas kartu su Lietuvos archeologijos draugija ir Lietuvos restauratorių sąjunga jai skyrė nominaciją „Už išskirtinį darbą kultūros paveldo srityje“, jai suteiktas Lietuvos Respublikos kultūros paveldo specialisto garbės ženklas.

Nuo funkcijos iki meno

Dar keletas žodžių apie architektūrinės keramikos dirbinius kaip neatsiejamą dvarų ir pilių dalį. Pirmiausia krosnių keramika pradėta naudoti pragmatiškiems tikslams – pilių menių, dvarų erdvių šildymui. Šiuo tikslu kokliai krosnims pradėti naudoti VIII–IX amžiais Alpių regione, Vokietijos pietinėje dalyje, o XI–XII amžiais jie paplito visoje Šiaurės Europoje. XIII–XIV amžiais koklinės šildymo krosnys jau tapo dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje.  Lietuvoje koklinės krosnys, kaip minėta, žinomos nuo XIV a. pabaigos. Reprezentacinėse pilių ir dvarų erdvėse krosnių kokliai buvo itin puošnūs, dekoruoti heraldiniais motyvais, krosnių įrengimo datomis ar net šeimininkų titulais. Nors centrinis šildymas radiatoriais Lietuvos dvaruose jau galėjo būti taikomas apie XIX a. vidurį, bet koklių krosnys kaip pagrindinė šildymo įranga išliko iki XX amžiaus pradžios.