Kauno daugiabučio bute – įkvepianti kelionė į praeitį

 Ar žinote, kad egzistuoja vieta, kurioje galima nukeliauti laiku atgal beveik 100 metų ir pabuvoti Kaune tais laikais, kai jis dar buvo Laikinoji sostinė? Pirmadienį, kovo 4-ąją, „Mūsų laiko“ redakcijos kolektyvui pasisekė pabuvoti toje vietoje – Kaune, Gedimino ir K. Donelaičio gatvių kampe esančiame „Art Deco“ muziejuje, įsikūrusiame 1929 m. pastatytame modernizmo stiliaus name, kurį suprojektavo žymus to meto architektas Edmundas Alfonsas Frykas.

Apie šį muziejų pirmą kartą išgirdome, kai žurnalistė Giedrimė Didžiapetrienė rengė straipsnį apie kitapus Nemuno esantį Kaimelio dvarą žurnalui „Jurbarko laikas“. Pasirodo, naujieji šio dvaro savininkai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius yra ir „Art Deco“ muziejaus įkūrėjai bei savininkai. Būtent perskaičius Giedrimės straipsnį mus ėmė kamuoti nenumaldomas smalsumas ir troškimas savo akimis išvysti privatų muziejų Kaune, į kurį šiaip, kada sugalvojęs, ir nepateksi, nes būtina užsiregistruoti iš anksto.

Kaip pasakojo prie šių namų mus pasitikęs, viską aprodęs ir apsakęs Tomas, dažniausiai per dieną vyksta ne viena ekskursija, o vienu metu priimama iki 17 žmonių. Mums pasisekė, nes, ko gero, vienintelė savaitės diena, kai muziejuje mažiau lankytojų – pirmadienis. Tą dieną vyko vienintelė ekskursija, kurioje dalyvavo dvylika žmonių, tad galėjome viską tikrai gerai apžiūrėti, pačiupinėti, išsamiai išklausinėti. Netgi ekskursijai pasibaigus vis dar nesinorėjo išeiti – taip mus sužavėjo toji kelionė į praėjusias dienas.

Tikriausiai ne vienas galvoja, kad smetoninė Lietuva buvo atsilikęs kraštas, kur suvargę žmogeliai gūždavosi prie žibalinių spingsulių. Galbūt atokesniuose kaimuose taip ir buvo, tačiau Laikinojoje sostinėje pasiturintys inteligentai gyveno daug prašmatniau ir naudojosi tokiais pat patogumais bei daiktais, kaip ir šiuolaikiniai žmonės. Tik gal kitokio dizaino ir kiek paprastesniais.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą ir Kaunui iš gubernijos miestelio tapus Laikinąja sostine naujos statybos čia užvirė taip, kad amžininkų prisiminimais miestas priminė statybų aikštelę. Gyvenamojo ploto nuomos kainos buvo kosminės, todėl gydytojas prof. Petras Gudavičius ir nusprendė paėmęs net tris paskolas iš bankų statyti daugiabutį. Pastatas, kaip prisiminimuose rašė pats profesorius, kainavo 1 mln. Lt, tiesa, jo žmona teigė, kad perpus mažiau, tačiau netgi paėmus vidurkį tarp šių dviejų skaičių pastato kaina tiems laikams buvo įspūdinga. Keturių aukštų name tuomet buvo aštuoni butai, palėpėje –skalbykla, o namo rūsyje įkurtame bute gyveno pečkurys. Į butus name patekti galima dviem laiptinėmis: paradine ir ūkine, skirta aptarnaujančiam personalui (kurjeriams, tarnams, skalbėjams). Pats profesorius su žmona Vanda ir dukra Danute gyveno pirmajame aukšte, tame pačiame aukšte buvo ir jo medicinos klinika, o kitus pastate esančius butus jis išnuomodavo pasiturintiems kauniečiams.

Dar stovint lauke prieš pastatą Tomas atkreipė mūsų dėmesį ne tik į žėručio kruopelėmis nusėto fasado dekoro detales, bet ir į originalius langus, kuriems stiklai, pasirodo, pagaminti anapus Atlanto, Jungtinėse Valstijose. Originalūs ir pastato laiptai su perluote, ir žalvarinės langų rankenėlės, kurias, pasak Tomo, sovietmečiu tikriausiai išgelbėjo tik tai, kad buvo uždažytos baltai ir niekas nesuprato, iš ko jos pagamintos.

„Art Deco“ muziejus įsikūręs trečiajame pastato aukšte esančiame 5-me bute, kurio plotas – 118 kv. m. Bute yra 4 kambariai (valgomasis, svetainė, darbo kambarys, miegamasis), tarnaitės kambarėlis, virtuvė, vonia, koridorius. Erdvės išsidėsčiusios ratu.

Muziejaus lankytojus Tomas vadina ne lankytojais ar turistais, o svečiais, tad ir elgtis, suprantama, tenka atitinkamai. Buto grindys – autentiškas nuo statybos laikų išlikęs parketas, kambariuose patiesti taip pat autentiški tų laikų kilimai, kai kurie – rankų darbo persiški, tad tenka nusiauti batus, o tiems, kas to nenori, Tomas pasiūlo apsiauti vienkartinius antbačius.

Bute išlikusios ir autentiškos durys, metlacho grindų plytelės virtuvėje, grindjuostės, ketaus kriauklė vonioje, šaltspintė virtuvės sienoje, koridoriaus sieninės spintos-drabužinės. Sienų spalvai atkurti prireikė atlikti polichrominius tyrimus ir vieną po kito nušveisti daugybę dažų sluoksnių. Tačiau dabar sienų spalvos, dekoro juostos tokios pačios, kaip ir 1929-aisiai. Visas butas apstatytas to laikotarpio baldais, daugybė įvairiausių indų, interjero detalių, čia atkeliavusių iš antikvariatų, mugių, per skelbimus. Visgi daiktų nėra per daug ir jie kiekvienas savo vietose – ne kaip muziejuje, o kaip gyvenamame bute.

Ekskursiją pradedame nuo valgomojo, kuriame Tomas pasakoja įvairiausias istorijas, o mes susipažįstame su labai įdomiais tų laikų stalo įrankiais ir įvairiais daikčiukais, kurių paskirtį šiuolaikiniam žmogui ne taip lengva ir atspėti. Sakykim, keistos šakutės, skirtos alyvuogėms pasmeigti darant „Martinio“ kokteilį arba semtuvėlio trupiniams nuo stalo nubraukti.

Pasak Tomo, anų laikų žmonės labai vertino savo privatumą. Valgomasis ir svetainė arba salonas buvo viešosios zonos, skirtos rengti pobūviams, priimti svečiams, tačiau jos visiškai atskirtos nuo privačių šeimininkų kambarių – miegamojo, darbo kambario, virtuvės. Tų laikų žmonės buvo linkę viską daryti tam tikroje vietoje: valgyti – valgomajame, svečius priiminėti – svetainėje, gaminti valgį – virtuvėje, miegoti – miegamajame, o dirbti ar skaityti – kabinete.

Pro slankiojančias duris įžengus į svetainę į akis pirmiausiai krenta ant postamento pastatyta keistokos formos medinė kėdė, ant kurios, pasak Tomo, vienintelės negalima sėstis. Taip, taip, jūs teisingai supratote, ant visų kitų kėdžių, fotelių, sofų, krėslų sėstis galima, leidžiama netgi lovoje pagulėti. O ant tos vienintelės kėdės sėstis neleidžiama, nes ji, nusišypso Tomas, ne sėdėjimui ir buvo pagaminta, o 1937 m. Paryžiaus tarptautinei taikomosios dailės parodai, kurioje pelnė aukso medalį – tą liudija ir šalimais stovintis didelis įrėmintas sertifikatas. Kėdę iš lietuviškos kriaušės su slyvmedžio intarsijomis pagamino žymus to laikotarpio baldų dizaineris Jonas Prapuolenis, o muziejui ją paskolino kūrėjo sūnus Bangutis Prapuolenis.

Virtuvė visus nustebina šiuolaikiškumu, nors apstatyta tik autentiškais arba atkurtais to laikotarpio baldais. Stebina ir virtuvės įranga – kad ir tų laikų elektriniai tosteriai, kuo puikiausiai veikiantys, ką Tomas iš karto pademonstruoja paskrudindamas jau šiuolaikinę duoną ir mus ja pavaišindamas. Beje duoną patys suraikėme gan grėsmingai atrodančia tų laikų raikykle, kiek primenančia giljotiną.

Istorijų, klajodami po butą, išgirdome daug ir įvairių, pradedant nuo to, kaip šį butą įsigijo dabartiniai savininkai, kokia buvo jo restauracija ir baigiant pikantiškomis istorijomis iš anuometinės Lietuvos ir Laikinosios sostinės gyvenimo bei labai keistais, bet efektingais pirmojo namo savininko prof. P. Gudavičiaus gydymo būdais.

Pats P. Gudavičius 1944 m. su šeima pasitraukė į vakarus, ketverius metus praleido pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o vėliau apsigyveno JAV. Jo namas buvo nacionalizuotas, butai išdalinti naujiems gyventojams. Profesoriaus duktė Danutė liko netekėjusi, tad mirus tėvams ir jai pačiai ši giminės linija nutrūko.

Norėdami aprašyti viską, ką pamatėme ir išgirdome „Art Deco“ muziejuje per daugiau kaip 2 valandas vykusią patyriminę ekskursiją, kuri, patikėkite, nė vienam iš mūsų neprailgo, vargu ar tilptume netgi į keletą laikraščio numerių. Tad ir nebandysime to daryti, tuo labiau, kad kiek perfrazuota liaudies išmintis sako, jog geriau vieną kartą pamatyti ir išgirsti negu dešimt kartų perskaityti.

Beje, „Art Deco“ muziejaus šeimininkai K. Banys ir P. Gaidamavičius Kaune turi įrengę ir dar vieną muziejų – tik prieš metus, 2023-ųjų pradžioje, duris atvėrusį Amsterdamo mokyklos muziejų, įsikūrusį Vytauto pr. 58 esančiame name. Amsterdamo mokyklos architektūra tarpukariu išsivystė Nyderlanduose, dekoro elementus ji skolinosi iš „art deco“ ir „art nouveau“ stilių. Namas, kuriame įsikūręs muziejus – bene vienintelis Amsterdamo mokyklos architektūros stiliaus pastatas Lietuvoje. Plačiau apie šį muziejų pasižadame parašyti jį aplankę.

O jei Kaunas atrodo per toli, naujieji savininkai siūlo apsilankyti taip pat patyriminėje ekskursijoje kitapus Nemuno esančiame Kaimelio dvare – patirti jį iki restauracijos, tuo pačiu paremiant dvaro atgimimą.