Apie poeziją – poetų žodžiais

2000 metais UNESCO paskelbė kovo 21-ąją Pasauline poezijos diena. Bandant bent kiek moksliškai paaiškinti šį reiškinį teigiama, kad „poezija kilo iš liaudies šokių. Ritmiški, rimuoti žodžiai buvo dainuojami, grojant muzikai, šokant. Taip senovės žmonės išreikšdavo savo emocijas ir patirdavo iškrovą, atsipalaiduodavo. Tai taip pat buvo ritualas, skirtas pagarbinti dievus“. Ar šis paaiškinimas bent kiek nušviečia, kas tai yra poezija? Abejotina. Maždaug taip pat sėkmingai galima moksliškai paaiškinti meilę, juoką, liūdesį ir džiaugsmą. O štai poezija tai sugeba. Sugeba ne paaiškinti tuos absoliučiai paprastus, kasdien pajuntamus, o tuo pačiu tokius sudėtingus reiškinius, o suteikia galimybę juos pajausti, pasinerti į pačią jų esmę. Ne veltui, kažkoks protingas žmogus yra parašęs, kad poetų ir poezijos uždavinys yra „harmonizuoti pasaulį“. Sutikite, mūsų pasaulyje harmonijos tikrai nėra per daug. Tad Pasaulinės poezijos dienos proga siūlome perskaityti pluoštelį mūsų krašto poetų eilėraščių, kurie gal padės pajausti, ką poetams reiškia poezija...

Rūta Vasiliauskienė

***

Rašau žvaigždžių šviesa
ir saulės vėju,
pavasario nakties dvelksmu,
širdies krauju...
Rašau viskuo, kas šiandien
pas mane atėjo...
O jeigu kartais neateina niekas –
tai tyliu...

Ir laukiu...

Loreta Lora

Aš – ne akmuo

Aš – ne akmuo.
Ir amžiais negyvensiu.
Ir tiek tvirtumo neturiu...
Žinau, juk vienąsyk pasensiu
Ir išdalinsiu viską, ką galiu...
Aš – ne akmuo.
Nebūsiu kliūtimi,
Nei vieno, žengiančio keliu.
Tad eikit drąsiai, tikslo vedini!
Lydėsiu jus tiktai žvilgsniu...
Aš – ne akmuo.
Liūdnai parimęs
šimtmečiais stovėti.
Mano istorija – gan atvira
Ir nenutyli...
Širdim ir lūpom aš galiu kalbėti,
Apie jausmus ir jų beribį gylį.
Aš – ne akmuo.
Ir amžiais negyvensiu.
Bet jeigu reikia,
atsiremki į mane.
Kol dar galiu atremti.
Kol pasensiu.
Aš būsiu tuo, kas palaikys tave...

Ona Čirvinskienė

Atvira širdim

Atvira širdim pas jus einu,
Nors tas mano kelias erškėčiuotas,
Gal nesukuriu skambių eilių,
Bet save jums atiduodu.

Neišmokau trupinių dalint,
Jeigu duodu – tai tik pilną saują,
Jei nepriėmė ir numetė tolyn,
Viską pradedu ir vėl iš naujo.

Nors skaudu, kai šaiposi kažkas,
Bet nesiruošiu dėl to po kryžium klūpot,
Skaudžiai kerta kritikos šaka,
Bet naujas eiles dėlioja lūpos.

Atvira širdim einu ir eisiu...

Stefanija Murauskienė

Tu ir eilėraštis

Kaip bitė cukrų paverčia medum,
Taip Tavo žodis, manyje įstrigęs,
Džiaugsmingai nuplaukia dangum
Kaip kūdikis, besižvalgąs iš vygės.
Tavo ir savo nuodėmes eilėraščiu
Paversiu,
Jausmingai išniūniuodama kiekvieną
Eilę...
Ir jei nepasiseks, manau, neverksiu...
Nesupratai... Na, ką – man gaila.
Įbridus į eilėraščių vaivorykštes ir lietų
Neberandi akmens Tu savo širdyje.
Paukščiu čiulbėti – privilegija poetų...
Na, o suprasti juos – tai gėris Tavyje.

Gitana Kačiukienė

Žodžiai

Patylėsiu, niekam nesakysiu.
Nors minčių… Atrodo plyš galva.
Tik ant balto popieriaus rašysiu
Gal raudona, gal juoda spalva.
Tegul liejas nutylėti žodžiai,
Išlaikyti, lyg brangus midus.
Surinkti ir uždaryti godžiai
Tegul tyška žodžiai kaip lietus.
Užrašysiu džiaugsmą, sėkmę, viltį
Ir gyvenimo kalnuotus takelius,
Ir gimimą, lyg stebuklą, dar ir mirtį,
Aprašysiu, kas galvon paklius.
Baltą gulbę, aštrią stiklo šukę,
Žalią samaną, aguonų grūdelius
Ir tėvynę, ir pagriovio plukę,
Ir pelėdos slėptus vaikelius.
Surašysiu. Tegul skaito, juokias,
Žavisi, vadina kiek keista.
Kada popierius ir eilės tyliai tuokias,
Siela džiaugias, laisvėn išleista…

Gintauta Kievišienė

Paukštė

Skrido paukštė.
Plunksną-žodį numetė.
Skrido aukštyn –
Dar vieną žodį nubrėžė.
Skrido ir skrido,
Biro žodžiai lyg plunksnos.
Mano žvilgsnis – aukštyn.
Bet paukštė
Aukščiau mano širdies
Pakilt nepajėgė...

... Skrido paukštė,
Sparnais orą suvirpino.

Kęstutis Vasiliauskas

***

Kai džiaugiesi, eiles ar rašai?
Aš nesu taip parašęs dar nieko.
Galbūt džiaugsmas ateina retai
Ir man rašymui laiko nelieka.

Kai džiausiuosi – galvot negaliu,
O geriu savo taurę lig dugno.
Ir man būna visai nesvarbu,
Kad iš džiaugsmo tik skausmas pabudins...

Ir tuomet, kai į širdį ateis
Liūdesys mano džiaugsmo pakeisti,
Aš iš skausmo rašysiu eiles
Ir tos eilės man bus tartum vaistas.