Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 34-ąsias metines Skirsnemunės gyventojai pažymėjo Laisvės žygiu iki netoliese esančio Antkalniškių piliakalnio. 

Matyt dėl to, kad buvo puikus oras, skaisčiai švietė per žiemą išsiilgta saulutė, žygeivių susirinko tikrai daug. Ir ne tik Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos mokinukai, vedami mokytojų Rūtos Zmejauskienės, Astos Žemaitienės ir Gražvydo Steponaičio, bet ir šeimos su vaikučiais, augintiniais, kiti skirsnemuniškiai, nusprendę šventinę dieną pasivaikščioti gamtoje.

Keleto kilometrų žygis miestelio gatvėmis ir panemunės dviračių taku neprailgo, o užsibaigė jis smagiu bendruomenišku pikniku, nes žygio sumanytoja Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus kultūrinės veiklos organizatorė Edita Riaukienė pasirūpino ne tik muzika, bet ir arbata bei žagarėliais. Beje, išskirtinio skonio žolelių arbatą išvirė Albina Miliauskienė iš Skirsnemunės, o daugybę skaniausių žagarėlių, kurių tikrai užteko visiems iki soties, iškepė Šilinės kaimo gyventoja, puiki gaspadinė Daiva Arlauskaitė-Žievienė.

Be puikiai praleisto laiko ir pasivaikščiojimo gamtoje žygis į Antkalniškius dar ir sukėlė smalsumą bei norą pasidomėti šio piliakalnio istorija. Deja, informacijos apie jį pavyko surasti nedaug, tačiau tuo, ką radome, pasidaliname.

Internetinės enciklopedijos žinios skurdžios

Visažinė Vikipedija apie Antkalniškių piliakalnį pasakoja nedaug. Pasak jos, piliakalnis yra Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, prie Antkalniškių kaimo ir jau nebe Skirsnemunės, o Jurbarkų seniūnijoje. Pasiekiamas 141 plentu Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda, pavažiavus nuo Jurbarko Kauno link 3,5 km, pasukus į dešinę pietų kryptimi, 100 m iki sodybos šalia mišku apaugusios griovos, nuo jos lauko pakraščiu 300 m į pietryčius, iki lauko kyšulio galo, yra miško pakraštyje.

Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 38x28 m dydžio. Jos šiaurinėje pusėje supiltas lenktas 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už kurio iškastas 8 m pločio, 1 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 26–30 m aukščio. Apaugęs lapuočiais medžiais, kurie pradėti retinti.

Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Jį 1960 m. žvalgė Istorijos institutas. Vakarinėje piliakalnio pusėje 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos lygios keramikos.

 Nuo lobių paieškų iki linksmų gegužinių

Kiek daugiau ir įdomiau apie Antkalniškių piliakalnį galima paskaityti 1979 m. Čikagoje išleistoje A. Giedraičio-Giedriaus knygoje „Mano Jurbarkas“, kur spausdinamas mokytojo ir rašytojo Prano Basčio, knygeles vaikams pasirašinėdavusio Pr. Imsrio slapyvardžiu, straipsnelis apie šį piliakalnį.

„Nuo Jurbarko j rytus paėję apie penketą kilometrų, rasime ant aukšto Nemuno kranto stūksantį Antkalniškių piliakalnį. Nei vieškeliu važiuojant, nei palei Nemuną taku einant, piliakalnio nematyti, nes jį nuo praeivių akių dengia Gustintakio ir Nemuno šlaitų medžiai, lazdynai ir įvairūs kiti krūmokšniai. Gustintakis nėra ilgas. Jis, surinkęs iš netolimos apylinkės vandenis ir perkirtęs vieškelį, tekėdamas pietryčių kryptimi, vis giliau įsigriaužia į žemę ir padaro gamtos užtvarą piliakalniui iš vakarų pusės, o piliakalnio rytinis šonas ir šiaurinis galas — status piltinis šlaitas, pilnas priaugęs aukštų medžių. Kadaise to šlaito vakariniu šonu yra buvęs kelias, šiuo metu jau užgriuvęs, tik jo žymės telikusios.

Nuo vieškelio piliakalnis pasiekiamas, einant dešiniuoju Gustintakio krantu ir nuo Nemuno vedančiu taku į šlaito viršūnę. Viršūnėje randame didoką aikštę, kurios šiaurinė ir vakarinė dalis apjuosta puslankio pavidalo pylimu. Netoli nuo to pylimo, ties aikštės viduriu, buvo tokia nedidelė duobė. Senų žmonių pasakojimu, toje vietoje esą paslėpti turtai, kuriuos ne vienas seniau mėginę atkasti, bet vis nepasisekdavę: kai tik prisiartindavę prie tos požemiuose esančios lobių skrynios, išljsdavęs toks ne šio pasaulio sutvėrimas, pabaisa ir savo auką, tą lobių ieškotoją, nusinešdavęs j požemius. Paskui, sako, žmonės bijoję ieškoti tų lobių, ir iki šiol tėra likusi tik ta žymė.

Kaip ten bebuvo, tačiau piliakalnį lankyti žmonės mėgo. Po šimtmečio su viršum priespaudos laikotarpio, atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1918–20 metais, o taip pat ir vėliau, aplinkinių kaimų jaunimas piliakalnyje ruošdavo gegužines, turėjusias nepaprastai didelį pasisekimą. Aikštė būdavo išpuošiama vainikais, trispalvėmis vėliavomis, prie įėjimo takų padarydavo vartus.

Į vieną tokią gegužinę 1920 metais buvo atsilankęs kompozitorius Stasys Šimkus, anksčiau vargonininku buvęs Skirsnemunėje. Būdamas judraus temperamento, aktyviai įsijungė j besilinksminančio jaunimo eiles, atliko tautinius žaidimus.

Anuo metu ir Skirsnemunės ir Geišių pradžios mokyklos su savo vyresniųjų skyrių mokiniais ruošdavo į Antkalniškių piliakalnį ekskursijas ir jame arba jo papėdėje prie Nemuno atlikdavo įvairias sporto varžybas.

Kai 1919 metais Skirsnemunėje lankėsi arkivyskupas Pranciškus Karevičius ir konsekravo bažnyčią, toms iškilmėms ilgiausios pynės vainikų buvo nupintos Antkalniškių piliakalnyje. Tada iš Girdžių į Skirsnemunę arkivyskupas važiavo pro Gudelius, Bendžius, Rotulius II, Geišius ir Antkalniškius mažais tų kaimų keliukais. Įvažiuoti j vieškelį netoli Molynės kalno jam buvo apylinkės gyventojų padaryti sutikimo vartai. Prie vartų arkivyskupą pasitiko būrys raitelių ir minia žmonių.

Antkalniškių piliakalnis bus buvęs defensyvinio (gynybinio – red. past.)  pobūdžio. Jo šlaitai gana statūs, atviroji jo dalis sustiprinta pylimu. Jis galėjo tarnauti ir komunikacijos tikslams. Kai kryžiuočiai verždavosi į Lietuvą, iš jo galima buvo lengvai perduoti žinią Narkūnų piliakalnio (kitapus Nemuno, kiek toliau į pietryčius – red. past.) įgulai, o tie savo ruožtu toliau. Antkalniškių piliakalnis yra valstybės istorinių turtų apsaugoje. Jis nėra tyrinėtas.“

 Vytautas Urbanavičius Antkalniškiuose kurdino Kolainius

Įdomi šviesios atminties istoriko, archeologo Jurbarko rajono Garbės piliečio dr. Vytauto Urbanavičiaus hipotezė, išdėstyta knygoje „Skirsnemunė“, kad Antkalniškiuose buvę P. Dusburgiečio kronikoje aprašyti Kolainiai. 1290 m. balandžio 23 d. Kolainių pilį puolė Vokiečių ordino Prūsijos krašto magistro Meinhardo vadovaujami apie 500 raitelių ir apie 200 pėstininkų. 120 pilėnų įgula, vadovaujama pilies viršininko Surmino, puolimą atrėmė, bet 108 jų buvo mirtinai sužeisti. 1290 m. gegužės mėn. Surminas su pilėnais ties pilimi klasta į Nemuno krantą atviliojo Ragainės komtūro Bertoldo von Bruhafeno karo laivą ir kryžiuočius sumušė. Gynėjai pilį vėliau paliko ir 1291 m. vasario mėn. Karaliaučiaus komtūro kariuomenė, pastebėjusi, kad pilyje nėra žmonių, ją sudegino. Istorikas Romas Batūra Kolainių pilį lokalizuoja ant Jurbarko Bišpilio, tačiau V. Urbanavičiaus manymu ten turėjusi stovėti Bisenė.

Pasak V. Urbanavičiaus, Kolainiai P. Dusburgiečio kronikoje aprašyti po Bisenės, tad logiškai mąstant turėtų būti pagal Nemuno tėkmę aukščiau šio punkto, t. y. labiau į rytus. Istorikas rašo, kad už 6 km į rytus nuo Bišpilio yra gerai įtvirtintas Antkalniškių piliakalnis, o į jį neatkreipę dėmesio nė vienas anksčiau apie tai rašiusių autorių. Nors piliakalnį gynę pylimas ir griovys nedideli, V. Urbanavičiaus nuomone, anksčiau pylimo būta kur kas aukštesnio, o griovio gilesnio. Buvusį piliakalnio stiprumą liudija ir statūs, iki 30 m aukščio į rytus ir pietus nusileidžiantys šlaitai, gilus iš šiaurės ir rytų jį supantis intakas Gustintakis. Į vakarus nuo piliakalnio būta gyvenvietės. Tad, archeologo manymu, šis piliakalnis greičiausiai ir sietinas su didvyriškaisiais Kolainiais.

Kaip minėta, tai tėra hipotezė, kurios kiti istorikai nepalaiko, tačiau prie Nemuno tebestūksantį Antkalniškių piliakalnį tikrai verta aplankyti ir į jį pažvelgti kitomis, krašto istorijos tyrinėtojo, akimis.